Namuose kepama duona: mada ar tradicijų atgimimas?

 Tikra šventė

 

Taip minutes, kai pirmąkart namuose minkė tešlą ir pajuto iškeptos duonos kvapą, įvardino sinoptikė Teresė Kaunienė. Moteris sakė net pravirkusi nuo šio ritualo šventumo – ir ji atlieka tiek šimtmečių itin svarbiu moters darbu laikytą ritualą. Viską stengėsi daryti kiek galima atsakingiau. Ir peržegnojo į orkaitę dedamą kepti duonutę – taip, kaip darė jos močiutė ir mama.

Teresė dar matė tai. Jos gimtinėje netoli Biržų duonos kepimo tradicija sovietiniais metais nebuvo nutrūkusi. Sinoptikė prisimena, kaip močiutė kepė duoną, kai ši nustojo, – kepė kaimynė, o prieš išeidama į pensiją pradėjo kepti mama. Tiesa, jos kepė duoną namuose, krosnyje, o Teresė tai išbandė daugiabučio namo virtuvėje elektrinės viryklės orkaitėje. Nepaisant to, po namus pasklido labai gardus iškeptos duonos kvapas.

Pašnekovė pastebi, kad kurį laiką namiškiai šią duoną valgė kaip pyragą. Atsipjauna gabalėlį ir valgo be nieko prie kavos ar arbatos. Ypač ilgai taip duoną skanavo Teresės vyras. Vaikai ir ji pati greičiau pradėjo šią gardžią duonelę tepti sviestu ir darytis sumuštinius. Kaipmat namuose kepama duona išstūmė tą pirktinę iš parduotuvės – skanesnė. Ir galima eksperimentuoti kiek nori: jei turi daugiau ruginių miltų, šių daugiau ir deda, neturi linų sėmenų ar saulėgrąžų, kepa be jų. Kepa duoną su avižiniais dribsniais ir be jų – tada jos struktūra prastesnė. Kartais į duonutės tešlą deda džiovintų vaisių (tada ši visai panėšėja į pyragą), kartais – ne.

Iš kolegės duonos raugo prieš porą metų gavusi moteris kone kiekvieną kartą nuo kepamos duonos po kelis šaukštus tešlos palieka ir duoda raugo kitoms bičiulėms. Per metus bent porą dešimčių moterų juo apdalijo. Ir daugiau negu pusė jų duoną namuose kepa nuolat.

Pradžia – ambicijos

Daug tautiečių žino panevėžietės Jūratės Vytėnienės namuose kepamą duoną. Pasak Jūratės, kepti duoną ji pradėjo... ambicijų vedina. Mat vyro Algimanto, žinomo skulptoriaus, teta namuose kepdavo duoną ir vis kviesdavo paragauti. Ir Algimantas, vos išgirdęs kvietimą, važiuodavo tos šviežios naminės duonutės ragauti.

Jūratei kartą toptelėjo mintis – negi ji nesugebėtų tokios iškepti?! Nuvažiavusi pas tetą paprašė išmokyti. Gavusi raugo ir iškepusi pirmąjį duonos kepalą, nuvežė jos paragauti tetulei. Ši išgyrė, padrąsino kepti ir toliau.

Tokia buvo pradžia. Augindama sūnų moteris ilgai kepė duoną. Vėliau nustojo, prisiminė gal po dešimties metų, išėjusi iš darbo. Tik štai tetos raugo nebeturėjo. Kažkada, jį gavusi, nesusiprato pasiklausti, kaip jį pasidaryti, o ta teta jau buvo mirusi. Teko gerokai pasukti galvą, kol pavyko pasigaminti. Bet pasidarė be mielių, tik iš ruginių miltų ir vandens.

Duona maitintoja

Vytėnų namuose būna daug svečių, draugų, jie, paragavę duonos, prašydavo ir jiems iškepti. Taip Jūratės keptos duonos valgytojų vis daugėjo – jos prašė draugai ir jų bičiuliai, draugų pažįstami. Didėjant naminės duonos mėgėjų ratui, Jūratė sumanė įsirengti kepyklėlę, prekiauja duona keliuose miestuose. Kurį laiką tai darė pati, vėliau ėmėsi sūnus su drauge. Meniškai papuoštos dailininkės duonos žmonės ieško kaip suvenyro ir dovanos vykdami į užsienį – duonos kepimas dailininkei tapo darbu, padeda pragyventi, vaikus į mokslus leisti.

Visi darbai atliekami pagal senovišką technologiją – tešla užplikoma, rankomis užmaišoma, užminkoma, paskui – dar kartą minkoma. Duona mediniuose induose rūgsta apie 20 valandų, į 200 laipsnių temperatūrą pašauti kepalai kepa 2 valandas. Iškeptą ir iš krosnies ištrauktą duoną reikia nuprausti – taip Jūratę mokė tetulė. Suvilgius karštą plutą vandeniu, ji įgauna blizgesį. Iš pradžių kepaliukus Jūratė prausdavo rankomis, bet neištvėrė karščio. Dabar apipurškia purkštuvėliu. Naudoja tik natūralius produktus: ekologiškus ruginius miltus, druską, kmynus, cukrų ir, žinoma, natūralų raugą. Žino, kad duona tradiciškai kepta be cukraus, bet kad dabar tautiečių skonis prie jo įpratęs, tad nusižengia šiai tradicijai. Ir savo keptą duoną, kepyklos aplinką saugo nuo mielių, šios duonelės nelaiko šalia parduotuvėje pirktų kepinių.

Populiarios pamokos

Tai keli pavyzdžiai, kaip moterys pradeda namuose kepti duoną, ką joms ir šeimoms duoda šis sumanymas. Kodėl kepti duoną namuose tampa madinga?

„Ši duona skanesnė negu pirkta parduotuvėse. Turgeliuose gal galima rasti ir ne prastesnės, bet ten ji brangoka. Be to, duonos kepimas tampa gražiu ritualu. Dabar man duoną minkyti dažnai padeda sūnus, jis ir vienas neretai iškepa. Ką moki, to ant pečių nenešiosi“, – pastebėjo T. Kaunienė.

Madingos tapo net pamokos kepti duoną. Visi moko tai daryti – muziejai, regioniniai parkai, įvairios organizacijos organizuoja įvairias edukacines programas, kuriose dažnai mokama kepti duoną. Ir norinčiųjų netrūksta. Šio rašinio autorė pati ne kartą kepė duoną tokių pamokų metu.

Šalį reprezentuojantis produktas

Pasak metų muziejininkės Janinos Samulionytės, kuriai ši nominacija įteikta labai simboliškai – Lietuvos liaudies buities muziejuje vykusios parodos „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“ pristatymo metu, labiausiai Lietuvą reprezentuojantis maisto produktas yra juoda duona. Ne veltui sakoma: „Juoda duona – ne badas“, metai apibūdinami: „Ačiū Dievui, duonos turėjome“.

Muziejininkė pastebi, kad duonos kepimo tradicijos šalies regionuose skyrėsi. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniausiai buvo kepama paprasta juoda duona tik iš miltų, raugo, vandens ir kmynų. Iš vakaro miltai įmaišomi šiltame vandenyje, ryte minkoma ir kepama. O Žemaitijoje dažniau kepta plikyta duona. Ruginiai miltai užplikomi karštu vandeniu, rauginama iki trijų dienų, tik tada minkoma ir kepama. Tiesa, rugiai buvo užauginti be trąšų, tad ir jų miltai buvo kitokie, glitūs.

J. SamulionytėText Box:
 pati namuose duonos nekepa, bet labai džiaugiasi mada tai daryti. Pradėjusi važinėti po ekspedicijas, ji dažnai girdėjo pasakojimus, kaip moterys nustojo kepti duoną: nebuvo sąlygų, nebuvo galima gauti ruginių miltų, reikėjo dirbti kolūkyje. „Niekas nemiršta valgydami krautuvės duoną, ir mes nemirsim“, – labai įstrigo šis Dzūkijoje išgirstas sakinys. Dabar moterys dažnai pasakoja, kaip pradėjo kepti duoną. Tiesa, pasak muziejininkėText Box:
s, iš karto iškepti duoną paprastai nepavyksta. Reikia „primušti“ ranką.

Duona sutinkame garbingus svečius

Muziejininkė pastebi, kad garbingi svečiai nuo seno sutinkami su duona ir druska. Dabar paprastai tai būna kepalas duonos ir žiupsnelis druskos. O per vestuves jaunuosius 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje ir garbingus svečius tada sutikdavo su dviem mažomis riekelėmis duonos ir žiupsneliu druskos. Žiūrėdama dokumentinį filmą apie Lietuvos Prezidento Antano Smetonos kelionę po Lietuvą 1927 m., muziejininkė įsitikino, kad jį sutikdavo su keliomis riekelėmis duonos ir druska. Tas pasitikimas su visu kepalėliu duonos – sovietinių metų mada.

Populiarus šiandieninis duonos receptas
Po 0,5 kg kvietinių ir ruginių miltų, po 1 stiklinę avižų arba trijų grūdų dribsnių, saulėgrąžų ir linų sėmenų, 0,5 stiklinės kmynų, 2 maži šaukšteliai druskos, 100 g cukraus.
Viską sumaišyti, užpilti 1 l šilto (ne karšto) vandens, sudėti raugą. Tešla turi būti tiršta, bet dar išmaišoma mediniu šaukštu. Gerai permaišyti, uždengti rankšluosčiu ir padėti rūgti šiltai 8–12 val. Prieš kepant įkaitinti orkaitę iki 180 laipsnių. Skardą patepti aliejumi ir pabarstyti miltais. Tešlą išmaišyti, nes apdžiūna. Atskirti raugo kitam kartui.
Tešlos paviršių skardoje išlyginti šlapiomis rankomis. Kepti 180 laipsnių temperatūroje 1,5 val.
Ištraukus duonos paviršių aptapšnoti šaltu vandeniu ir uždengti rankšluosčiu, kad būtų minkštesnė plutelė. 

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai