){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Tikra šventė
Taip minutes, kai pirmąkart namuose minkė tešlą ir pajuto iškeptos duonos kvapą, įvardino sinoptikė Teresė Kaunienė. Moteris sakė net pravirkusi nuo šio ritualo šventumo – ir ji atlieka tiek šimtmečių itin svarbiu moters darbu laikytą ritualą. Viską stengėsi daryti kiek galima atsakingiau. Ir peržegnojo į orkaitę dedamą kepti duonutę – taip, kaip darė jos močiutė ir mama.
Teresė dar matė tai. Jos gimtinėje netoli Biržų duonos kepimo tradicija sovietiniais metais nebuvo nutrūkusi. Sinoptikė prisimena, kaip močiutė kepė duoną, kai ši nustojo, – kepė kaimynė, o prieš išeidama į pensiją pradėjo kepti mama. Tiesa, jos kepė duoną namuose, krosnyje, o Teresė tai išbandė daugiabučio namo virtuvėje elektrinės viryklės orkaitėje. Nepaisant to, po namus pasklido labai gardus iškeptos duonos kvapas.
Pašnekovė pastebi, kad kurį laiką namiškiai šią duoną valgė kaip pyragą. Atsipjauna gabalėlį ir valgo be nieko prie kavos ar arbatos. Ypač ilgai taip duoną skanavo Teresės vyras. Vaikai ir ji pati greičiau pradėjo šią gardžią duonelę tepti sviestu ir darytis sumuštinius. Kaipmat namuose kepama duona išstūmė tą pirktinę iš parduotuvės – skanesnė. Ir galima eksperimentuoti kiek nori: jei turi daugiau ruginių miltų, šių daugiau ir deda, neturi linų sėmenų ar saulėgrąžų, kepa be jų. Kepa duoną su avižiniais dribsniais ir be jų – tada jos struktūra prastesnė. Kartais į duonutės tešlą deda džiovintų vaisių (tada ši visai panėšėja į pyragą), kartais – ne.
Iš kolegės duonos raugo prieš porą metų gavusi moteris kone kiekvieną kartą nuo kepamos duonos po kelis šaukštus tešlos palieka ir duoda raugo kitoms bičiulėms. Per metus bent porą dešimčių moterų juo apdalijo. Ir daugiau negu pusė jų duoną namuose kepa nuolat.
Pradžia – ambicijos
Daug tautiečių žino panevėžietės Jūratės Vytėnienės namuose kepamą duoną. Pasak Jūratės, kepti duoną ji pradėjo... ambicijų vedina. Mat vyro Algimanto, žinomo skulptoriaus, teta namuose kepdavo duoną ir vis kviesdavo paragauti. Ir Algimantas, vos išgirdęs kvietimą, važiuodavo tos šviežios naminės duonutės ragauti.
Jūratei kartą toptelėjo mintis – negi ji nesugebėtų tokios iškepti?! Nuvažiavusi pas tetą paprašė išmokyti. Gavusi raugo ir iškepusi pirmąjį duonos kepalą, nuvežė jos paragauti tetulei. Ši išgyrė, padrąsino kepti ir toliau.
Tokia buvo pradžia. Augindama sūnų moteris ilgai kepė duoną. Vėliau nustojo, prisiminė gal po dešimties metų, išėjusi iš darbo. Tik štai tetos raugo nebeturėjo. Kažkada, jį gavusi, nesusiprato pasiklausti, kaip jį pasidaryti, o ta teta jau buvo mirusi. Teko gerokai pasukti galvą, kol pavyko pasigaminti. Bet pasidarė be mielių, tik iš ruginių miltų ir vandens.
Duona maitintoja
Vytėnų namuose būna daug svečių, draugų, jie, paragavę duonos, prašydavo ir jiems iškepti. Taip Jūratės keptos duonos valgytojų vis daugėjo – jos prašė draugai ir jų bičiuliai, draugų pažįstami. Didėjant naminės duonos mėgėjų ratui, Jūratė sumanė įsirengti kepyklėlę, prekiauja duona keliuose miestuose. Kurį laiką tai darė pati, vėliau ėmėsi sūnus su drauge. Meniškai papuoštos dailininkės duonos žmonės ieško kaip suvenyro ir dovanos vykdami į užsienį – duonos kepimas dailininkei tapo darbu, padeda pragyventi, vaikus į mokslus leisti.
Visi darbai atliekami pagal senovišką technologiją – tešla užplikoma, rankomis užmaišoma, užminkoma, paskui – dar kartą minkoma. Duona mediniuose induose rūgsta apie 20 valandų, į 200 laipsnių temperatūrą pašauti kepalai kepa 2 valandas. Iškeptą ir iš krosnies ištrauktą duoną reikia nuprausti – taip Jūratę mokė tetulė. Suvilgius karštą plutą vandeniu, ji įgauna blizgesį. Iš pradžių kepaliukus Jūratė prausdavo rankomis, bet neištvėrė karščio. Dabar apipurškia purkštuvėliu. Naudoja tik natūralius produktus: ekologiškus ruginius miltus, druską, kmynus, cukrų ir, žinoma, natūralų raugą. Žino, kad duona tradiciškai kepta be cukraus, bet kad dabar tautiečių skonis prie jo įpratęs, tad nusižengia šiai tradicijai. Ir savo keptą duoną, kepyklos aplinką saugo nuo mielių, šios duonelės nelaiko šalia parduotuvėje pirktų kepinių.
Populiarios pamokos
Tai keli pavyzdžiai, kaip moterys pradeda namuose kepti duoną, ką joms ir šeimoms duoda šis sumanymas. Kodėl kepti duoną namuose tampa madinga?
„Ši duona skanesnė negu pirkta parduotuvėse. Turgeliuose gal galima rasti ir ne prastesnės, bet ten ji brangoka. Be to, duonos kepimas tampa gražiu ritualu. Dabar man duoną minkyti dažnai padeda sūnus, jis ir vienas neretai iškepa. Ką moki, to ant pečių nenešiosi“, – pastebėjo T. Kaunienė.
Madingos tapo net pamokos kepti duoną. Visi moko tai daryti – muziejai, regioniniai parkai, įvairios organizacijos organizuoja įvairias edukacines programas, kuriose dažnai mokama kepti duoną. Ir norinčiųjų netrūksta. Šio rašinio autorė pati ne kartą kepė duoną tokių pamokų metu.
Šalį reprezentuojantis produktas
Pasak metų muziejininkės Janinos Samulionytės, kuriai ši nominacija įteikta labai simboliškai – Lietuvos liaudies buities muziejuje vykusios parodos „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“ pristatymo metu, labiausiai Lietuvą reprezentuojantis maisto produktas yra juoda duona. Ne veltui sakoma: „Juoda duona – ne badas“, metai apibūdinami: „Ačiū Dievui, duonos turėjome“.
Muziejininkė pastebi, kad duonos kepimo tradicijos šalies regionuose skyrėsi. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniausiai buvo kepama paprasta juoda duona tik iš miltų, raugo, vandens ir kmynų. Iš vakaro miltai įmaišomi šiltame vandenyje, ryte minkoma ir kepama. O Žemaitijoje dažniau kepta plikyta duona. Ruginiai miltai užplikomi karštu vandeniu, rauginama iki trijų dienų, tik tada minkoma ir kepama. Tiesa, rugiai buvo užauginti be trąšų, tad ir jų miltai buvo kitokie, glitūs.
J. Samulionytė
pati namuose duonos nekepa, bet labai džiaugiasi mada tai daryti. Pradėjusi važinėti po ekspedicijas, ji dažnai girdėjo pasakojimus, kaip moterys nustojo kepti duoną: nebuvo sąlygų, nebuvo galima gauti ruginių miltų, reikėjo dirbti kolūkyje. „Niekas nemiršta valgydami krautuvės duoną, ir mes nemirsim“, – labai įstrigo šis Dzūkijoje išgirstas sakinys. Dabar moterys dažnai pasakoja, kaip pradėjo kepti duoną. Tiesa, pasak muziejininkės, iš karto iškepti duoną paprastai nepavyksta. Reikia „primušti“ ranką.
Duona sutinkame garbingus svečius
Muziejininkė pastebi, kad garbingi svečiai nuo seno sutinkami su duona ir druska. Dabar paprastai tai būna kepalas duonos ir žiupsnelis druskos. O per vestuves jaunuosius 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje ir garbingus svečius tada sutikdavo su dviem mažomis riekelėmis duonos ir žiupsneliu druskos. Žiūrėdama dokumentinį filmą apie Lietuvos Prezidento Antano Smetonos kelionę po Lietuvą 1927 m., muziejininkė įsitikino, kad jį sutikdavo su keliomis riekelėmis duonos ir druska. Tas pasitikimas su visu kepalėliu duonos – sovietinių metų mada.
Populiarus šiandieninis duonos receptas
Po 0,5 kg kvietinių ir ruginių miltų, po 1 stiklinę avižų arba trijų grūdų dribsnių, saulėgrąžų ir linų sėmenų, 0,5 stiklinės kmynų, 2 maži šaukšteliai druskos, 100 g cukraus.
Viską sumaišyti, užpilti 1 l šilto (ne karšto) vandens, sudėti raugą. Tešla turi būti tiršta, bet dar išmaišoma mediniu šaukštu. Gerai permaišyti, uždengti rankšluosčiu ir padėti rūgti šiltai 8–12 val. Prieš kepant įkaitinti orkaitę iki 180 laipsnių. Skardą patepti aliejumi ir pabarstyti miltais. Tešlą išmaišyti, nes apdžiūna. Atskirti raugo kitam kartui.
Tešlos paviršių skardoje išlyginti šlapiomis rankomis. Kepti 180 laipsnių temperatūroje 1,5 val.
Ištraukus duonos paviršių aptapšnoti šaltu vandeniu ir uždengti rankšluosčiu, kad būtų minkštesnė plutelė.
Paprastasis lazdynas, dar kitaip riešutinis lazdynas, lazda, lazdenis, lazdų medis, riešutlazda, lazdų krūmai, – augina vaisius, kurių pats skanumas slepiasi kietame sumedėjusiame kevale. Tie vaisiai yra vadinami riešutais. Lazdyno riešutai labai vertinami dėl skonio, maistinių medžiagų ir naudingumo sveikatai. Straipsnyje paminėsime ir kitus riešutus, palyginsime jų vertingumą ir naudingumą mūsų sveikatai....
Skaityti daugiauViena populiariausių daržovių Lietuvoje yra agurkai. Valgome juos žalius, sūdytus, konservuotus. Pakalbėkime apie jų maistingąsias savybes ir naudą sveikatai bei grožiui....
Skaityti daugiauŠeimininkių šeimininkės Danutės KUNČIENĖS receptai šv. Velykų stalui...
Skaityti daugiauRudens laikotarpiu smagu pabūti gamtoje ir, besimėgaujant rudenio gėrybėmis, naudinga prisirinkti vertingų uogų – bruknių ir spanguolių. Jos naudingos gydant daugelį ligų, o ypač bus vertingos prasidėjus peršalimų sezonui ir vėliau, artėjant šventėms, taps skaniu gardumynu....
Skaityti daugiauVisos gamtos dovanos – vaisiai, uogos ar daržovės – turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Norėdami jas išsaugoti ir žiemai bei pavasariui, konservuojame. Ar tinkamai tai darome ir kaip išvengti „nušaudytų“ dangtelių sodo ir daržo gėrybių podėliuose? Atsako Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (LSDI) Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėjas dr. Pranas VIŠKELIS....
Skaityti daugiauAr įdomu, kokius valgius šv. Kūčių stalui senovėje gamino lietuviai – dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai? Gal, sužinoję naują nebrangų receptą, ir patys pagaminsime šeimynai ar brangiems sveteliams? Apie originalią senolių virtuvę ir jų receptus pasakoja Kauno kavinės „Suara“ vadovė maisto technologė Zeta Štarkevičienė. Nors kiekviename Lietuvos regione valgyta nemažai tik tam kraštui būdingų Kūčių valgių (pavyzdžiui, žemaičiams būdingi kanapių valgiai, dzūkams – grybų sriubos, patiekalai iš grikių miltų), tačiau visai Lietuvai buvo bendri žuvies, silkės, grybų, kviečių, žirnių, avižų patiekalą ar spanguolių kisielius. Baigiant vakarienę, visuose namuose buvo valgomi prėskučiai su aguonų pienu....
Skaityti daugiauNors pirmasis pavasario mėnuo dar ne „tikrasis“ pavasaris, bet pamažu ateina ir jis. O kartu ir gražiausia pavasario šventė – Velykos, kurios pagrindinis simbolis yra margintas kiaušinis. Lietuviai nuo seno garsėja originaliais bei sudėtingais margučių raštais. Taip pat labai atidžiai parenkamos margučių spalvos, kurių kiekviena turi simbolinę prasmę: juoda – žemės spalva, žalia – gyvybės, raudona – Kristaus kraujo ir kt. Kiekvienas kraštas turi savo marginimo tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą ir puoselėjamas iki šių dienų. Galbūt ir jūs galėtumėte papasakoti įdomių dalykų apie kiaušinių marginimą. Tačiau šįkart pakalbėkime apie patį kiaušinį: iš ko jis sudarytas, kokių savybių turi, ką skanaus galima būtų iš jo pagaminti....
Skaityti daugiauPalangoje rugsėjį Lietuvos sveikatos sąjunga surengė tradicinę Sveiko maisto šventę. Net tris dienas diskutuota sveikos gyvensenos temomis, domėtasi ajurveda – tradicine indų medicina. O sveiko maisto patiekalų konkurse varžėsi ir šeimininkai, ir šeimininkės. Šių metų „Šeimininkių šeimininkės“ titulas pripažintas Bronei Vasiliauskienei iš Elektrėnų. Ji paruošė „Pribuvėjos stalą“. Ne tik konkurso vertinimo komisija, bet ir visi šventės dalyviai ragavo valgių. Keletą receptų galite išbandyti ir jūs. ...
Skaityti daugiauiš daržovių mišrainė 0,5 kg morkų, 0,5 kg saliero šaknų, 0,5 kg petražolių ...
Skaityti daugiauPaskutiniąją lapkričio dieną prasideda Adventas (žodis adventus lotyniškai reiškia artėjimą, atėjimą) – susikaupimo, pasiruošimo Kalėdoms laikotarpis. Seniau buvo gausu įvairių draudimų: draudžiami triukšmingi pasilinksminimai, bažnyčioje netuokdavo ir piršliauti nevažiuodavo, pasninkaudavo – nebuvo galima valgyti nieko pieniško ir mėsiško. Pasninko valgiai dažniausiai būdavo virtos pupos, džiovinti obuoliai, lazdyno riešutai, medus, rauginti kopūstai, burokėlių mišrainės su šaltai spaustu saulėgrąžų aliejumi, silkė su troškintomis morkomis ir svogūnais, įvairiausi grybai, spirgintų kanapių ar sėmenų spirginė (druskelė), įvairiausi raugintų kopūstų ir raugintų burokėlių patiekalai....
Skaityti daugiauPer didžiulį gyvenimo tempą daugelis turbūt nė nespėjo pastebėti, kaip atėjo gruodis, o kartu ir švenčių sezonas. Kalėdos ir Naujieji metai – čia pat, šventė jaučiama visur ir vis arčiau: artimiesiems bei draugams siunčiame sveikinimo atvirukus, perkame dovanas, puošiame biurus bei namus ir, aišku, galvojame, kuo šiemet prie Kalėdų stalo nustebinsime namiškius. Pagal senovės lietuvių tradicijas, po pasninko, kurio metu galiodavo daugybė įvairiausių draudimų, pradedant linksmybėms, baigiant maistu, Kalėdos yra laikas palepinti save ir savo skrandį įvairiausiomis gėrybėmis: kepta paukštiena, bulvių košė, gausybė vyniotinių ir mišrainių, saldžiausi pyragai, tortai, sausainiai – dabar leidžiama viskas. Džiugina tai, kad paskutiniu metu šiaip jau konservatyvūs lietuviai mėgsta išmėgti vis įvairesnius patiekalus, dažniau eksperimentuoja virtuvėje. Nuo mados pabandysime neatsilikti ir mes, todėl šį kartą „Sveikas žmogus“ jums siūlo pasigaminti galbūt ne pačių maistingiausių, tačiau, be jokios abejonės, – be galo skanių patiekalų. Kada gi daugiau, jei ne per šventes galima pasilepinti be sąžinės graužaties? ...
Skaityti daugiauRudenį, nuėmus derlių ir pirmąkart iš šviežių grūdų iškepus šviežią duoną, namuose būdavo didelė šventė. Dabar daugelyje šeimų vėl didele švente tampa pabandymas iškepti duoną namuose. Tai pasidarė net madinga. Apie sumanymą namuose kepti duoną kalbėjomės su keliomis tai darančiomis moterimis ir su šiemet, Muziejų metais, Metų muziejininko vardą pelniusia Lietuvos liaudies buities muziejaus etnologe Janina Samulionyte, tyrinėjančia kulinarinį paveldą. ...
Skaityti daugiauKonservavimas – tai bet kokios priemonės, panaudotos produktams apsaugoti nuo gedimo ar mikroorganizmų įtakai sumažinti. Vasara – metas, kai dauguma šeimininkių stengiasi prikaupti kuo didesnes maisto produktų atsargas žiemai. Konservavimo būdų daug, belieka pasirinkti tinkamiausią. Vienas labiausiai paplitusių konservavimo metodų – konservavimas aukšta temperatūra. Šis būdas gana sudėtingas, nes pagrindinis uždavinys yra sunaikinti mikroorganizmus ir apsaugoti, kad iš aplinkos jie nepatektų į konservuojamus produktus. Kokie pagrindiniai konservavimo aukšta temperatūra metodai ir kokios jų ypatybės bei kaip teisingai užkonservuoti maisto produktus aukšta temperatūra, konsultuoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Visuomenės sveikatos instituto direktorius Rimantas Stukas....
Skaityti daugiauŠių gardžių Užgavėnių patiekalų siūlo pasigaminti Danutė KUNČIENĖ – 2002 m. ir 2005 m. Lietuvos sveikatos sąjungos Šeimininkių šeimininkės titulo laureatė, Sveikatingumo stovyklos „Šermukšnėlė“ vadovė....
Skaityti daugiauBulvės, morkos, burokėliai ir kopūstai – tai vienos dažniausių daržovių pirkinių krepšyje ir ant pietų stalo. Kuo naudingos šios populiarios ir mėgstamos mūsų krašte daržovės? Kokių jos turi naudingų organizmui medžiagų ir ką iš jų skanaus ir sveiko galima pasigaminti? ...
Skaityti daugiauMėsa dažnai sudaro nemažą dalį savaitės valgiaraščio. Tačiau dažnai valgyti mėsą ne tik nerekomenduoja dietologai, bet ir yra brangu. Daugelis galbūt ir norėtų rečiau valgyti mėsiškus patiekalus, bet dažnai sutrinka ieškodami, kuo juos pakeisti. „Sveikas žmogus“ skuba į pagalbą. ...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę