Raupai (B03)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Poxviridae šeimos didelės apimties 0,2–0,3 um dydžio dermatotropinis virusas Poxvirus variolae, turintis DNR.
2. Epidemiologija:
Infekcijos šaltinis – ligonis per visą ligos ir sveikimo laiką iki tol, kol nukrenta šašai;
sukėlėjas plinta oro-lašiniu būdu, tiesioginio kontakto būdu, per užkrėstus buitinius daiktus, rečiau per dulkes;
imlumas yra visuotinis, po ligos lieka ilgalaikis imunitetas. Didelėmis PSO pastangomis,
įvedus privalomus skiepijimus nuo šios Iigos Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos šalyse, 1980 m. oficialiai šios organizacijos
buvo paskelbta, kad raupai likviduoti visame pasaulyje. Raupų virusas buvo paliktas tyrimams mokslinėse laboratorijose TSRS ir JAV. Po 1980 m. spaudoje buvo pasirodę pranešimų, kad raupų virusą gali turėti ir kitų šalių laboratorijos, kurios jį gali panaudoti kaip bioterorizmo įrankį. Susidomėjimas raupais ir vakcinacija prieš raupus suaktyvėjo,
kai JAV 2002 m. buvo bandyta panaudoti juodligės sukėlėjus kaip bioterorizmo agentus.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 12, kartais 13–14, rečiau iki 22 dienų;
liga prasideda staiga, krečia šaltis, padidėja temperatūra iki 40° C; atsiranda bendras
silpnumas, galvos ir strėnų skausmai, dažnai ligoniui
sutrinka sąmonė;
pagal bėrimų pobūdį liga skirstoma į kelias stadijas: prodrominę, bėrimo,
supūliavimo,
apšašimo ir šašų nukritimo;
2–3-ą ligos dieną atsiranda pirminis bėrimas, panašus į tymų ar skarlatinos, kuris išsidėsto krūtinės ir vidinėse šlaunų srityse (Simono trikampis).
4–5-ą d. išryškėja tikrasis bėrimas (tai sutampa su temperatūros sumažėjimu):
pradžioje būna rausvos, kiek pakilusios dėmelės, kurios būna ant veido, krūtinės, liemens, galūnių; tuo pačiu metu išberia nosies Ir burnos gleivinę; dėmelės virsta
papulėmis, gilieji odos epitelio sluoksniai koaguliuoja ir nekrotizuoja, todėl papulės virsta balsvos spalvos pūslelėmis su įdubimu centre;
pūslelė turi daug pertvarėlių, ji yra daugiakamerinė;
antra karščiavimo banga prasideda 7–9-ą ligos dieną, ligonio būklė vėl pablogėja,
jis kliedi, būna neramus;
tuo metu pūslelės supūliuoja, oda apie jas parausta ir patinsta; pūslelės sprogsta,
pasidengia šašais, kurie sudžiūsta 11–12-ą dieną, laikosi apie 10 dienų, po to nukrenta ir palieka randai, tada temperatūra būna normali.
Skiriamos kelios raupų klinikinės formos: tikrieji raupai (aprašyta anksčiau);
susiliejantys raupai (variola confluens), kai pustulės susilieja ir sudaro didelius, plokščius pūlinius;
juodieji raupai (variola haemorrhagica) kai pūslytėse atsiranda hemoraginio skysčio,
ir kraujuoja iš gleivinių. Tai pati sunkiausia forma, kai mirštamumas didžiausias.
Paskiepytiesiems asmenims raupai būna lengvos eigos (Varioloid): liga pasireiškia bendros intoksikacijos požymiais, negausiais bėrimo elementais,
kai pūslelės nesusidaro ir nelieka randų, pasveikstama per porą savaičių.
Gali būti raupų forma be išbėrimo (Variola sine exanthema), kai ligos išraiška yra tik trumpalaikis karščiavimas be bėrimo arba tiktai negausus bėrimas (Variola afebris).
4. Diagnozę pagrindžia:
virusologinis tyrimas: tiriamąja medžiaga (pustulių turiniu, eksudatu, pažeistų organų nuograndomis) užkrečiamas viščiuko embrionas ar audinių ląstelių kultūros;
imunologinis tyrimas: savitųjų antikūnų radimas pirmosios savaitės pabaigoje HASR, IFR, ELISA metodais; virusų antigenų radimas pažeistuose audiniuose, atliekant imunologines reakcijas.
Kraujyje prodromo stadijoje leukpenija, pustulių stadijoje – leukocitozė.
Visi laboratoriniai raupų diagnostikos tyrimai yra atliekami tik specialiose, III–IV lygio
laboratorijose, kuriose užtikrintas darbo saugumas personalui.
5. Diagnozės formulavimas:
Variola vera f.levis (mitis, gravis).

II. Gydymas:
Ligoniai yra izoliuojami, taikomi karantininei infekcijai būtini reikalavimai (individualios ir kolektyvinės apsaugos priemonės).
1. Antrasis arba trečiasis režimas.
2. Dieta – P1 arba Ptm (kai išberia burnos gleivinę).
3. Etiotropinis gydymas:
skiriama metisazono (marborano) gerti po 0,6 g 2 kartus per dieną, gydymo kursas
– 4–6 d;
į raumenis siūloma sušvirkšti 3–6 ml specifinio imunoglobulino (efektyvumas
diskutuotinas);
kai prasideda bakterinės komplikacijos, skiriama antibiotikų: penicilino, makrolidų, cefalosporinų, eritromicino, tetraciklino ir kt.
4. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų;
b) sunkios eigos atveju skiriama gliukokortikoidų.
5. Simptominis gydymas:
a) niežtinti oda tepama 3–5% kalio permanganato tirpalu;
b) gerti skiriama vitaminų.
Raupai priklauso ypatingai pavojingoms infekcijoms. Pagal tarptautinę Paryžiaus 1926 m. konvenciją kiekviena šalis privalo skubiai apie raupus informuoti PSO ir kaimynines šalis. Šalyje arba toje vietoje skelbiamas karantinas, organizuojamos priešepideminės priemonės. Sudaromas specialus kovos su epidemija komitetas, kuriame yra deleguoti medicinos darbuotojai, vietinės valdžios atstovai, vidaus tarnybos policijos atstovai, kartais kariuomenės atstovai, spaudos ir televizijos bei radijo komiteto
atstovai. Ligoniai hospitalizuojami atskiruose izoliatoriuose, kuriuose dirba paskiepyti medicinos darbuotojai. Jie dirba su specialia apsauga (respiratoriai, akiniai, pirštinės,
chalatai arba kombinezonai, guminė avalynė). Epideminiame židinyje atliekama dezinfekcija 3% chloramino ar 5% lizolio tirpalais. Persirgusieji raupais yra išleidžiami Iš stacionaro tik nukritus šašams, ne anksčiau kaip po 40 dienų.
Medicinos personalas lieka karantine dar 15 dienų po paskutinio ligonio išleidimo.
Medicinos darbuotojams profilaktiškai skiriamas metisazonas.
Visi asmenys, kurie turėjo kontaktą su sergančiuoju raupais, izoliuojami karantino zonoje iki 17 dienų. Jie skubiai skiepijami nuo raupų nepriklausomai nuo anksčiau
buvusių skiepų. Vienkartinai sušvirkščiama donorino gama globulino 3 ml ir skiriama chemoprofilaktika: metisazono gerti suaugusiesiems po 0,6 g du kartus,
o vaikams – 10 mg/kg kūno masės per parą 4–6 dienas. Kaip turi elgtis gydytojas, jtaręs ypatingai pavojingą infekciją.

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai