Supraskime savo vaikus

Kaip pasijustumėte, jeigu vaiko gimtadieniui pusę dienos gaminę puikų tortą, susilauktumėte kritiškų jo pastabų ar net priekaištų? Ko gero, mažų mažiausiai - įsižeistumėte ir pyktelėtumėte. Juk iš vaiko laukiama pastangų įvertinimo, o ne abejingumo. Lygiai taip pat ir vaikai tikisi iš mūsų, suaugusiųjų, supratingo ir lygiaverčio bendravimo - be grasinimų, papirkinėjimų, pamokslavimų... Panagrinėkime keletą situacijų.
 

“Man nepatinka mažasis broliukas”

(Pavydo grimasos)
Pirmagimis, sulaukęs broliuko ar sesutės, dažnai būna nelaimingas - mat jo netenkina “nuvainikuoto karaliaus” padėtis. Vaikui sunku suvokti, kad jis kaip ir anksčiau yra mylimas. Taigi dar gerokai prieš antrojo vaikelio gimimą reikėtų pradėti kalbėtis apie būsimus šeimos gyvenimo pokyčius. Juk atsiras ne tik naujų sunkumų, bet ir džiaugsmų! Antrojo mažylio turi laukti visa šeima: mama, tėtis ir vaikas.
Nėra šeimos, kuri manytų, kad naujojo nario atėjimas - smulkmena. Paprasčiausiai tėvams pristinga laiko bei įgūdžių apie tai kalbėti (net ir savęs jau nebespėjame pažinti). Todėl suaugusieji kartais nepastebi, kad jų vyriausiąjį vaiką vis dažniau aplanko niūrios ir nerimastingos mintys (“Gal mama ir tėtis manęs nebemyli?”).
Amerikiečių vaikų psichologas ir psichoterapeutas Haim G.Ginott yra taikliai pasakęs, kad vaikai netrokšta lygių meilės dalių. Jie nenori būti mylimi vienodai. Mažiesiems reikia ypatingos ir nepakartojamos tėvų meilės. Todėl mamai tikrai neverta baimintis, kad vyresnysis broliukas įsižeis, jog jaunėliui atiteko didesnis obuolys. Jeigu tėvus ims persekioti tokia baimė, greitai jų gyvenimas gali tapti nepakenčiamas...
Vaikas gerai ir saugiai jaučiasi tik tada, kai iš mamos bei tėvelio nuolat patiria šiltą patvirtinimą: “Tu man esi vienintelis, labai mylimas ir nepakartojamas”. Kuris nors iš suaugusiųjų, turėdamas galimybių laisvalaikio valandėlę pabendrauti su vyriausiuoju vaiku akis į akį, labai paprastai gali jam padėti atsikratyti “nuvainikuoto karaliaus” sindromo. Tereikia nesidrovėti atskleisti vaikui savo jausmų. Tokios betarpiško bendravimo valandėlės - pats dėkingiausias metas nepakartojamiems santykiams įtvirtinti ir išsaugoti.
 

“Jei nenupirksi ledų, nevalgysiu pietų”


(Iš ko “susideda” kaprizas)
Gana žmogiška yra norėti, kad pasaulis gyventų ir suktųsi apie tave. Mažam berniukui ar mergaitei labai sunku suvokti, jog taip niekada nebus. Vaiko “kaprizą” bet kokia kaina gauti ledų greičiau galima būtų pavadinti bandymu priversti suaugusįjį elgtis taip, kaip nori jis. Jeigu bandymas nepasiseka, vaikas išsiaiškina ribas, leidžiančias jam elgtis vienaip ar kitaip.


Tėvų ir vaikų santykiuose labai svarbu lygiaverčiai bendravimo principai. Kuo daugiau šeimos gyvenime lygiavertiškumo, tuo mažiau vaikiškų kaprizų. Vaikai taip pat siekia savųjų tikslų kaip ir suaugusieji. Tačiau tėvai pranašesni už savo atžalas gyvenimiškąja patirtimi. Vaikams jos stinga - tuo jie “nelygūs” su suaugusiaisiais.
Laimingose šeimose lygiaverčiai tėvų ir vaikų santykiai, tarpusavio supratimas susiklosto intuityviai, savaime. Tokioms šeimoms paprastai neprireikia psichologo pagalbos.
Kartais paprastas mamos pasakymas: “turiu vaiką” ir “auginu vaiką” gali atskleisti santykius su vaiku. Pirmuoju atveju sunku įžvelgti lygiavertiškumą, nes pasakymu tarsi pabrėžiama: vaikas priklauso man ir privalo elgtis taip, kaip aš noriu. Antrasis atvejis įprasmina suvokimą, jog kiekvienas gyvena savo gyvenimą (ir reikia stengtis išmokti gyventi kartu). Taigi tėvų nuostata bendraujant su “kaprizingu” vaiku galėtų būti tokia:
• noriu tave suprasti;
• pasitikslinu, ar supratau;
• savo nuomonę reiškiu žodžiais, nesmerkiančiais tavęs.
Kaip derėtų reaguoti, jei vaikas vis dėlto peržengia leistiną elgesio ribą? Pirma - nedera leistis į ginčus ir įkyrius įtikinėjimus; antra - ilgi aiškinimai tinkamų rezultatų paprastai neduoda. Vaikas turi pajusti, kad tėvai supranta jo norus, tačiau realios aplinkybės vis dėlto neleidžia elgtis taip, kaip jis trokšta. Tarkime, mažasis užsispyrėlis Tadukas pareiškia, kad šiandien po televizijos laidos vaikučiams dar žais ir neis miegoti įprastu laiku. Šiuo atveju pravartu sutelkti dėmesį į vaiko norą pavakaroti nei į pasigirdusį grasinimą nepaklusti autoritetui. Be didelių išvedžiojimų galima pasakyti: “Mes suprantame tavo nuotaiką. Norėtum pavakaroti ir neiti rytoj į darželį? Tačiau trečiadienis - darbo diena. Mes turėsime skubėti į darbelį, o tu - pas vaikučius į darželį. Todėl privalai išsimiegoti ir atsigulti įprastu laiku”. Jeigu Tadukas vis dar ožiuosis, mama ar tėtis gali paimti savo atžalėlę už rankos ir nuvesti į miegamąjį. Kartais mažiems vaikams tėvų veiksmai pasako daugiau negu žodžiai.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai