Jūsų artimo žmogaus pagydyti nebegalima, greičiausiai jam liko gyventi...

“Dviejų mano brangių žmonių - tėvelio ir mamos jau nebėra… Jie mirė anksti, dar visai jauni. Skaudžiausia tai, kad šviesūs prisiminimai apie juos susiję su apmaudu, gėla, pasimetimu, net pykčiu. Ne dėl jų praradimo, bet dėl paskutiniųjų mūsų susitikimų, to periodo, kai nepagydomos ligos juos buvo visai palaužusios. Šie jausmai vis labiau užvaldo mane, pamažu suvokiu, kad viskas turėjo būti visai kitaip… Niekaip negaliu atleisti vienai Vilniaus gydytojai (žymiai profesorei!), kad atėmė iš manęs galimybę praleisti su tėveliu VISAS paskutines jo gyvenimo dienas, nuslėpdama nuo artimiausių žmonių, kad tėveliui inksto vėžys ir po operacijos jam liko gyventi labai nedaug. Tik mūsų gimtojo miesto rajono gydytoja pasakė baisią TIESĄ… Ir vėliau, visą tą laiką, kai mes jau ŽINOJOME, negalėjome atvirai pasikalbėti su mirštančiais tėveliais (aš įsitikinusi, kad jie patys jautė artėjančią mirtį, bet “saugodami” mus, tai slėpė, o mes savo ruožtu “saugojome” juos). Gal jie, visam laikui išeinantys, būtų paprašę ką nors pabaigti už juos padaryti, būtų išsakę savo paskutinę valią… Manau, kad taip vieni kitus “saugodami”, praradome kažkokią labai svarbią GALIMYBĘ…” (Iš skaitytojos laiško)
 

Toks gydytojo pareiškimas sukelia didžiulę įtampą ligonio šeimoje. Įsivyrauja širdgėla, baimė, pyktis, kaltės jausmas. Kyla mintys apie gyvenimo prasmę, mirtį ir nemirtingumą. Tuomet klaidingai manoma, kad “nieko nebegalima padaryti”.
Ir nors ligonio jau negalima išgydyti, tačiau, naudojant individualią programą, galima palengvinti išeinančiojo kančias - mirštantįjį paguosti, su juo bendrauti, išsaugoti ir palaikyti harmoningus tarpusavio santykius.
 

Pasakyti ar nepasakyti?


Suaugusiam ligoniui prognozę turi pranešti gydytojas. Gydytojas, vengiantis tiesos, klaidingai optimistiškai nuteikiantis pacientą, net ir “jo paties labui”, rizikuoja netekti pasitikėjimo. Tyrimai parodė, kad dauguma sunkiai sergančiųjų jaučia mirties artėjimą, nesvarbu, ar pranešta jiems apie tai, ar ne. Tuo tarpu kalbėjimas apie tai sumažina baimę. Apie 80 proc. nepagydomai sergančiųjų savo pergyvenimų žodžiais neišreiškia. Jei mirštantysis neklausinėja, tai dar nereiškia, kad jam nekyla klausimų. Žinoma, supantys jį žmonės neturėtų akcentuoti ligos beviltiškumo. Reikėtų vengti apibendrintai vertinti, kiek liko gyventi, nes tai slegia mirštantįjį, atima iš jo galimybę gyventi pilnakraujį gyvenimą šiuo momentu. Matydamas, kad tiek gydytojas, tiek šeimos nariai kartu su juo aptaria gydymo taktikos pasirinkimą, ligonis susikoncentruoja ties pasirinktu keliu - gyvenimo kokybės gerinimu.
Mirštančiajam galima atsargiai patarti susitvarkyti nebaigtus darbus, reikalus. Į klausimus: “Ar aš mirštu? Kiek laiko man dar liko?” gydytojas gali atsakyti: “Nežinia, kiek kiekvienam iš mūsų liko gyventi, bet jei klausite, ar susitvarkyti savo reikalus, atsakytume taip - susitvarkykite. Mes padėsime. O tuo pat metu mes visi kartu spręsime, kaip geriau gydyti”.
Atviras pokalbis apie rūpimus dalykus, gydymo taktikos pasirinkimo apsvarstymas, pasitikėjimas gydytoju, artimųjų parama sunkią valandą suteikia ligoniui viltį. Viltį ne dėl ligos baigties, bet dėl realaus pasirinkto kelio galimybės. Tai prasmingas kelias, neparemtas nusivylimu ir atsidavimu likimo valiai.


 

Mirštančiojo slaugymas


Nustatęs diagnozę, gydytojas su šeimos nariais tuoj pat apsvarsto psichologines, socialines bei dvasines problemas. Prižiūrint mirštantį ligonį atliekami tik tie tyrimai, kurie leidžia numatyti priežiūrą, gerinančią jo gyvenimo kokybę. Nereikia nuolat matuoti spaudimo, pulso ir temperatūros (tuo tarpu laiku ištuštinti žarnyną labai svarbu!). Simptomų ir gydymo parinkimo išaiškinimas ligonį nuramina, kad “gydytojas supranta, kas darosi” ir kad “taip sumanyta”.
Tiek vertinant būklę, tiek ir planuojant priežiūrą, reikalingas dėmesys net smulkmenoms. Reikia atsižvelgti į mirštančiojo asmenybę. Vienas silpnas ligonis, naudojantis basoną bei susitaikantis su mintimi apie kartkartėmis nevalingą šlapinimąsi bei tuštinimąsi, sutaupo energijos labai laukiamiems kasdieniams susitikimams su šeima. Tuo tarpu kitas, ne mažiau silpnas, bet nepakenčiantis priklausomybės nuo kitų ligonis stengsis be pagalbos, nors ir sunkiai, pasiekti tualetą. Jam švelniai pasiūloma pagalba, paliekant teisę spręsti pačiam, ar priimti ją, ar ne.
Kompetentinga mirštančiojo priežiūra - tai privaloma odos, burnos bei akių priežiūra, aplinkos, apstatymo bei įrankių pritaikymas progresuojant silpnumui (mėgstama kėdė paaukštinama, paaukštinami ir paminkštinami klozeto kraštai, šaukšto kotas pritaikomas, kad būtų lengviau paimti ir t.t.). Pasirūpinama ramia muzika, gėlėmis, keletu mielų ligoniui asmeninių daiktų, patalynės švara ir minkštumu, švelniu naktiniu apšvietimu.
 

Šeima ir artimieji


Šeimos reakciją į artimo žmogaus netektį, jos narių elgesį ligos ir mirties metu nulemia jų tarpusavio ryšiai, bendravimo modelis. Šeimos fizinius, emocinius, finansinius, socialinius, dvasinius resursus lemia jos socialinė padėtis ir tai, ar šeima patiria kitų gyvenimo krizių, ar praeityje sunkiai susidorodavo su krizėmis, kaip šeimos nariai supranta bei vertina mirtį, kaip reaguoja į šią ligą (kaip pasikeičia vaidmenys ir tarpusavio santykiai), kokie yra neatidėliotini šeimos poreikiai.
Mirštant artimam žmogui, šeimoje pastebima ilgalaikės įtampos tarpusavio santykiuose tendencija. Todėl trumpi šeimos susirinkimai, kurių metu aptariami gydymo planai, problemos ir nuogąstavimai, gali suteikti gerą progą išvengti tarpusavio santykių krizės, išsiaiškinti nesusipratimus, ugdyti tarpusavio paramos jausmą. Reikėtų į tai įtraukti ir vaikus bei paauglius. Dažnai jie neruošiami netekčiai, todėl liguistai į ją reaguoja.
Netektis yra stiprus rizikos faktorius, galintis sutrikdyti organizmo funkcijas, sukelti ligas, psichikos išsekimą ar net mirtį. Pažeidžiamumas netekties atveju yra didesnis, jeigu:
• netenkama savo vaiko,
• netekusieji artimojo yra socialiai izoliuoti asmenys ar drovios, nuo kitų priklausomos asmenybės,
• santykiai su mirusiuoju buvo liguisti ar globėjiški,
• pasiruošimo netekčiai laikotarpis buvo trumpas (ligonis sirgo neilgai),
• lydi lygiagrečios gyvenimo krizės, išsekimas nuolat slaugius sergantį ligonį,
• išoriškai slopinama širdgėla dėl kai kurių kultūros bei šeimos normų ar negalima parodyti širdgėlos, kai velionis buvo meilužis (meilužė), buvęs sutuoktinis ar kitaip susijęs slaptais ryšiais.
Šiais atvejais artimiesiems kvalifikuotos paramos ypač reikia.
 

Kai priartėja mirtis


Paskutinėmis nepagydomos ligos savaitėmis ar dienomis gali dažnai kisti klinikinė būklė. Kritiniu laikotarpiu gali pasireikšti: progresuojantis silpnumas; negalėjimas ryti ir gerti skysčių; sąmoningumo ir orientacijos pasikeitimas; nerimas, blaškymasis; nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis, ligonis gali atsisakyti gydytis. Mirčiai priartėjus, sumažėja poreikis gydytis. Individualiai parenkant mažesnes vaistų dozes, dažnai galima prailginti budrią gyvybingą būseną iki pat mirties.
Triukšmingas paviršutinis alsavimas (“mirties alsavimas”) kelia susirūpinimą šeimai, bet dažniausiai nekankina paciento. Toks alsavimas gali būti susilpnintas medikamentais.
Tuo metu galima atsargiai išnagrinėti ir aptarti pagalbą, užbaigiant nebaigtus mirštančiojo darbus bei reikalus, taip pat testamentą, laidotuvių planus bei nekrologą, kad paskui nekiltų problemų ir nesutarimų. Šeimos nariai, tiek patys artimiausi, tiek ir atvykę iš kitur, turėtų aplankyti mirštantįjį kuo anksčiau.
Kartais mirčiai priartėjus mirštantysis nebenori bendrauti. Tai ne depresija ar atmetimas, o normalus apsauginis mechanizmas. Ligoniui nereikia, kad artimieji daug kalbėtų, bet jų buvimas greta jam padės.
 

Mirties valandą


Artimiausi šeimos nariai dažnai nujaučia mirties valandą. Momentas, kai miršta artimas žmogus, yra pripildytas netekties suvokimo ir prisimenamas ilgus metus. Prie mirštančiojo lovos tuo metu esantys šeimos nariai dažniausiai nori pabūti vieni su mylimu žmogumi. Atsisveikinimas su velioniu, galimybė šeimos nariams pažvelgti į mirusįjį, prieš išgabenant jį į laidojimo namus, leidžia lengviau suvokti mirties faktą. Artimieji gali paliesti kūną, įsitikinti, kad fizinis kontaktas nebaisus. Tai gali palengvinti paskutinį atsisveikinimą laidotuvių metu.
Jei ligonis mirė ligoninėje, šeima dažnai pageidauja susirinkti ir išsigabenti mylimo žmogaus daiktus, ypač jei mirusysis - vaikas. Plaukų sruogelė, nuotrauka gali padėti artimiesiems širdgėloje, ypač tėvams.
Mirtis - paslaptingas, nesuvokiamas reiškinys, daugiau iškeliantis klausimų nei duodantis atsakymų. Religinės apeigos ir maldos yra prasmingos netekties palaužtiems artimiesiems.
Pasakyta, kad gyventi - tai kentėti, ir tik kančią išgyvenantis suvokia gyvenimo prasmę, kad supratimas “kodėl gyventi” leidžia žinoti “kaip gyventi”. Paskutinė mirštančiojo galimybė, kai atimtos visos kitos, - galimybė rasti atsakymus į artėjančios mirties akivaizdoje iškylančius klausimus. Tiek gydytojui, tiek ir artimiesiems tai privilegija - padėti mirštančiajam, suvokiant gyvenimo prasmę. Tai ir jų pačių asmenybės tobulėjimo šaltinis, kai jie pažįsta šias tiesas.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

As
2015-03-01 14:27
jauciu lygiai taip pat , kaip SINDI "Dieve kaip skaudu...KODEL ZMOGUS VISKA SUPRANTI TIK NETEKES ARTIMO-KAD PER MAZAI LAIKO BUVAI SU JUO,KAD SKAUDINAI JI,TUREJAU VILTIES KAD GYVENSI DAR...NEGALIU PAMIRSTI TAVO AKIU...O TEVELI,KAIP MAN TRUKSTA TAVES,IR KOKIA TUSTUMA IR SKAUSMAS SIRDYJE...."
sindi
2009-03-11 16:14
Dieve kaip skaudu...KODEL ZMOGUS VISKA SUPRANTI TIK NETEKES ARTIMO-KAD PER MAZAI LAIKO BUVAI SU JUO,KAD SKAUDINAI JI,TUREJAU VILTIES KAD GYVENSI DAR...NEGALIU PAMIRSTI TAVO AKIU...O TEVELI,KAIP MAN TRUKSTA TAVES,IR KOKIA TUSTUMA IR SKAUSMAS SIRDYJE....
tavo pelene
2007-09-21 05:13
turejau vilti ,kad pasveiksi,juk visada buvai stipri ir nenugalima... supratai, kad tau vezys,juk visi aplink tave sunkiai sergantys ir paveikti chemoterapijos, bet as vis tave raminau ir tikejau....tu vis dar juokavai, praleidom kartu svarbiausias gyvenimo akimirkas... nieko nebuvo geriau, prasei sypsotis,kai priziuresiu ligonius (toks mano darbas)ir prasei neguosti taves,supratau ,kad pasilikusi verkdavai,apie mirti niekad nekalbejom ji atejo staiga, kai buvau toli nuo taves....viltis uzgeso ... su ja ir tu mamyt,,, labai labai taves ilgiuos ,meldziuos, verkiu ir kartais sutinku tave sapnuos ...iki
Daiva
2007-09-04 14:35
Kaip sunku žiūrėti į mylimą mamą ir nežinai kiek jai liko. Kiekvienas silpnėjimas, skausmas jau priimamas kaip paskutinis. Mama žiūri į mane su liūdesio ir pagalbos akimis, o aš nežiau kaip jai padėti. Man baisu... Nesakaisu apie paskutinę jos stadiją, nežinau ar gerai, bet žinau kad būtų dar blogiau. Dažnai verkiame abi pasikabinusios. Nežinau kaip paguosti, kur bevažiuoti ar išvis dar važiuoti...

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai