Bendravimo su pacientais psichologija


Kam to reikia?
Kuo skiriasi geras gydytojas nuo blogo? Tai vienas pirmųjų klausimų, kuris bus svarstomas mokymuose. Šį klausimą galima pakeisti taip: kuriuo gydytoju pacientai visada bus patenkinti, o kuriuo – linkę skųstis, nerekomenduos pas jį lankytis kitiems? Paplitusi nuomonė, kad geras gydytojas yra tas, kuris gerai gydo (išrašo tinkamų vaistų, greitai „pastato ant kojų“ ir pan.). Tačiau tyrimai rodo, kad yra atvirkščiai. Lyginant „geruosius“ ir „bloguosius“ gydytojus, paaiškėjo, kad žmonės linkę skųstis ne dėl menkos mediko profesinės kompetencijos, o dėl netinkamo, nepagarbaus gydytojo bendravimo su jais. Kitas svarbus dalykas – jei gydytojas geba tinkamai bendrauti su pacientais, šie yra linkę labiau bendradarbiauti diagnostikos ir gydymo procese, t. y. labiau pasitikėti gydytojo skirtu gydymu, jo laikytis ir pan. Taigi geresnis bendravimas lemia geresnius gydymo rezultatus. Pagal pasaulinę statistiką vidutiniškai net 54 proc. paciento nusiskundimų rinkdami anamnezę gydytojai neišgirsta, tad į juos ir neatsižvelgia. Atitinkamai sumažėja galimybė nustatyti tikslią diagnozę ir skirti reikiamą gydymą.

 

Kas yra geras bendravimas?
Gydytojų ir pacientų nuomonė, kas yra „geras“ bendravimas, neretai skiriasi. Gydytoją „spaudžia“ laikas ir didžiulis pacientų srautas, todėl natūralu, kad jis nori kuo greičiau diagnozuoti ligą ir skirti gydymą. Dėl to jam patinka greitas bendravimas, trumpi uždari klausimai ir lakoniški paciento atsakymai. Pacientas nori susilaukti gydytojo dėmesio, plačiau papasakoti savo ligos istoriją ir sužinoti daugiau apie ligą bei galimas jos pasekmes, įsitikinti, ar gydytojas visapusiškai įvertino jo būklę, žinoti gydymo alternatyvas ir jų šalutinį poveikį, nori pats dalyvauti priimant sprendimus.

 

Kaip užtikrinti sklandų bendravimą su pacientu?
Literatūroje išskiriami keli pagrindiniai aspektai. Pirma, gydytojas turi gebėti užmegzti ir palaikyti teigiamą santykį su pacientu. Antra, tinkamai surinkti informaciją (apie pacientą, jo ligą, simptomus ir pan.). Trečia, gebėti tinkamai pateikti informaciją apie gydymą. Ketvirta, mokėti tinkamai valdyti įvairias sudėtingas situacijas, pavyzdžiui, kai tenka pateikti informaciją apie kritinę ligą arba kalbėti su pacientu apie „gėdingas“ ligas.


Aktyvaus klausimo metodai ir jų taikymas pokalbyje su pacientu
Norint tinkamai surinkti informaciją, neužtenka pacientą išklausyti – būtina klausti aktyviai, t. y. paskatinti jį pasidalyti informacija, pasitikslinti, ar teisingai suprato pateikti aiškiai suformuluotus klausimus. Tokių aktyvios apklausos įgūdžių turi įgyti kiekvienas gydytojas. Tyrimai rodo, kad pacientams labiausiai patinka, kai gydytojas pokalbio pradžioje pateikia atvirą klausimą, kodėl pacientas kreipėsi į jį, ir leidžia jam kalbėti nepertraukiamai. Paprastai toks paciento monologas trunka nuo 1,5 iki 2,5 minučių.

 

„Mhm-mhm“ technika
Pacientui svarbu žinoti, jog jis yra girdimas. Jis turi jausti, kad gydytojas jo klauso. Todėl turi būti palaikomas akių kontaktas, pritariama galvos linktelėjimais ir žodžiais: „mhm“, „taip“, „suprantu“. Tokie gydytojo veiksmai skatina pacientą pasidalyti turima informacija.

 

Pakartojimas, perfrazavimas
Kad nekiltų abejonių, jog gydytojas ne viską suprato, reikėtų ką tik pasakytas paciento mintis ar paskutinio sakinio pabaigą pakartoti savais žodžiais.

 

Patikslinimas
Pacientai yra linkę vartoti labai daug apibendrinimų: „kelios tabletės“, „šiek tiek skauda“, „truputį vartoju“, „prieš kelias dienas kreipiausi“ ir pan. Todėl gydytojas, išgirdęs tokius apibendrinimus, būtinai turėtų pasitikslinti kiekvieną konkretų paciento teiginį.

 

Jausmų atspindėjimas
Kalbant su pacientu labai svarbu atspindėti jausmus. Dažnai pacientai ateina pas gydytoją sunerimę, jaučiasi nejaukiai. Tyrimai rodo, kad, tiksliai atspindėjus jų jausmus, pacientai pasijunta ramesni ir linkę labiau pasitikėti gydytoju. Viso gydymo sėkmę kartais gali lemti šios frazės: „matau, jūs susirūpinęs“, „suprantu, kad nerimaujate“ arba „kad jaučiatės nejaukiai“ ir pan.

 

Apibendrinimas
Pacientas pokalbio metu pateikia nemažai informacijos, ir gydytojui reikėtų apibendrinti tai, ką jis išgirdo. Taip informacija ne tik pasitikslinama, geriau suvokiama, bet ir pacientas gali patikslinti savo nusiskundimus, jeigu mato, kad gydytojas ne taip suprato.

 

Klausimų pateikimas: atviri ir uždari klausimai
Viena dažniausių klaidų, kurias daro gydytojai, – tai uždari, nukreipiantys klausimai, kurie prasideda žodeliu „ar“ ir suteikia labai mažai informacijos. Pavyzdžiui, klausimas: „Ar supratote, ką pasakiau?“ Pacientas linkteli galva ir išeina iš kabineto, o po poros minučių grįžta ir klausia, ką jam dabar daryti. Klausimą „Ar supratote?“ pakeitus klausimu „Sakykite, kaip supratote, ką toliau reikės daryti?“, tokių situacijų tikrai pavyktų išvengti. Uždarus klausimus reikėtų keisti atvirais, kurie prasideda žodeliais „kur?“, „kaip?“, „kada?“, „kiek?“, „parodykite...“. Taigi, užuot klausus „Ar jūsų temperatūra aukšta?“, reikėtų klausti „Kokia jūsų temperatūra?“, „Ar ilgai nepraeina skausmas?“ – „Kiek laiko skauda?“, „Ar galite už vaistus mokėti X sumą?“ – „Kiek pinigų galite skirti vaistams?“, „Ar jums pagerėjo?“ – „Kaip pasikeitė jūsų būklė?“ ir t. t.

 

Parengė R. Pečeliūnienė

Šaltinis "Lietuvos gydytojo žurnalas"
 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai