){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
„Smėlio dėžės metodas – tai simbolinis žaidimas, kuris savaime veikia gydančiai, ir visai nesvarbu, ar vaiką, ar suaugusįjį. Amžius nėra svarbu, kadangi kiekvienas žmogus turi natūralų žaidimo, kūrybiškumo impulsą, – sako Praktinės psichologijos centro jungistinės krypties psichoanalitikė Goda Rukšaitė, paklausta, kodėl žaidimo metodas taikomas suaugusiems žmonėms. Su pašnekove kalbame apie šį dar daug kam mažai žinomą terapijos metodą ir jo taikymą praktikoje.
Pirmiausia, kiek seniai šį metodą taikote praktikoje?
Kaip pagalbinį metodą smėlio dėžę analitinėje terapijoje pirmoji išbandė G. Gudaitė (Gražina Gudaitė – VU profesorė, jungiškosios krypties psichoanalitikė – red. past.), vėliau pradėjau ir aš. Dabar kolekcionuojame medžiagą, kad klientui būtų iš ko rinktis.
Ar pats klientas renkasi šį metodą, ar jisai siūlomas?
Būna įvairiai. Pavyzdžiui, terapeutė analitikė Alice Merz (Ciurichas, Šveicarija), pas kurią teko mokytis, smėlio dėžės metodą taikė kaip pagrindinį terapijos būdą. Taigi jos klientai žinojo, kad terapija vyks būtent tokiu būdu. Aš jį naudoju kaip pasirinkimo metodą. Kartais žmogus gali tiesiog išbandyti, kas tai yra. Taip pat labai tinka tais atvejais, kai jam sunku kalbėti apie savo problemą.
O jei žmogus gali kalbėti, ar toks metodas padeda geriau įvertinti jo būklę?
Kadangi siūloma rinktis figūrėles negalvojant, tai, kas patraukia akį, čiupnėti, nėra prašoma sudėlioti kokią racionalią istoriją, tai besirinkdamas žmogus net nežino, ką nori tuo pasakyti. Tai yra kaip projekcija, daugiau matome tai, kas yra pasąmonės lauke. Ir pagal tai, kas susidėlioja, kokie simboliai, kokie jų santykiai, atsispindi pasąmonės informacija, o kalba žmogus daugiausia racionaliai.
Tačiau juk racionalumas niekur nedingsta ir dėstant paveikslus?
Taip, būtent dėl to svarbu ilgalaikis patyrimas. Pradžioje gal tai būna sugalvota labiau, paskui žmogus įsidrąsina ir gali sau leisti labiau eksperimentuoti, nebegalvoti. Tuo labiau kad mes nieko žodžiu neinterpretuojame.
Tačiau vėliau Jūs vis tiek kažkaip vertinat? Kaip kalbate apie tai su klientu?
Pats procesas yra gydantis, pats veikia. Bet vėliau gali būti skirtingai. Mano minėtoji A. Merz apskritai nieko neinterpretuodavo, tik pabaigoje manęs klausdavo, gal aš galiu tai, kas susidėliojo, kažkaip pavadinti, gal noriu ką nors pasakyti. Kartais mes taikom geštaltinės psichoterapijos principus, paskatiname žmogų iš skirtingų figūrų perspektyvų papasakoti istoriją, taigi žodžiais apibūdinti tai, kas susidėliojo, bet nebūtinai.
Ar Jums pačiai reikėjo laiko tam, jei taip galima sakyti, pasinėrimui?
Tikrai, man reikėjo laiko.
Nuo ko priklauso tas „žaidimas“?
Tai labai priklauso nuo kliento, gal net nuo tipologijos. Vienam labai svarbūs loginiai ryšiai, žmogus dėlioja istoriją, kitas tiesiog iš karto mato bendrą vaizdinį, dar kitas daugiau renkasi pagal figūrėles. Jos gali atrodyti ir visiškai nesusijusios, vos ne atsitiktinai parinktos, vaizdinys gali būti ne toks logiškas.
Dar šiek tiek apie pačią dėžę. Jūs kaupiate figūrėles, pagal ką jas parenkate?
Tai tarsi mažas pasaulio modelis. Turi būti viskas – tai ir neorganinės formos, pavyzdžiui, akmenys, medžio gabaliukai, toliau žolių, gėlių imitacijos, medžiai, kiti augalai, gyvūnai (naminiai ir laukiniai), įvairiausi paukščiai, toliau žmonės, visų rasių. Taip pat skirtingi tipažai – ir karaliai, ir riteriai, ir šiuolaikiniai žmonės, dirbantys ir atostogaujantys, kūdikiai ir senukai. Taip pat saulė, menulis, piramidės, šventyklos, įvairiausi daiktai, meno kūriniai. Taip pat iki dievybių, netgi skirtingų kultūrų dievybių, ir abstrakčių daiktų.
Tai reikia be galo didelės kolekcijos?
Taip. Kas užsiima tiktai smėlio dėžės metodu, turi milžiniškas kolekcijas. Kai didelė įvairovė, žmogus gali tiksliau pasirinkti. Naudojant kaip papildomą būdą, stengiamasi turėti visko, kas atspindėtų esmines kategorijas.
Būtų dar įdomu ar, sakykim, racionalesni žmonės logiškiau renkasi, gal materialesnius daiktus?
Na, mes skatinam žmogų neturėti išankstinio sugalvojimo, rinktis tai, kas iškyla čia ir dabar. O abstraktumas nuo racionalumo lygio nepriklauso.
Kiek paprastai reikia tokių seansų? Nuo kada jau pradedama galėti „būti čia ir dabar“?
Vėlgi priklauso nuo kliento būklės, kiek jaučiasi saugus. Pavyzdžiui, dideles traumas patyrę žmonės iš viso negali apie jas kalbėti, tokiu atveju didžiulė terapijos dalis – tiktai dėliojimas, pradžioje tik smėlio žarstymas. Kol žmogus ima kalbėti, gali praeiti ir keleri metai.
Kalbant apie sąlyginai sveikus žmones, tai, pavyzdžiui, aš naudoju ne kiekvieną seansą, bet kai, sakykim, „stringa“ terapija. Taip pat metodas naudojamas kaip santykių perkėlimas, kai sunku kalbėti apie tai, kas vyksta. Taip pat galima siūlyti pavaizduoti sapną, jeigu jis labai traukiantis dėmesį. Taigi aš taikau tada, kai reikia, nesu su vienu žmogumi dirbusi metus vien tuo būdu.
O ar vis dėlto nusakomos tam tikros gairės, jei žmogus susiduria pirmą kartą? Ar turi užpildyt visą dėžę?
Na, pirmiausia klientas nieko neturi, visiška laisvė. Taip ir paaiškinam: imk ką nori, apžiūrėk, čiupinėk, vadovaukis ne protu, o jausmu. Gali iš viso tiesiog žaisti, nedėti jokių figūrėlių. Minėtos A. Merz seminare teko girdėti, kad giliai traumuoti žmonės tiesiog žaidžia su smėliu, jį perstruktūruoja ir taip valdo. Tai jau pradinis etapas. Iš pradžių net baisu kažką imti, ir tik palaipsniui tarsi atsiranda jausmas, kad galima kažką padėti.
O kaip vyksta seansas, ar darbas turi būti pabaigtas vieno seanso metu, ar tęsiamas kitą kartą?
Paprastai laukiame, kol darbas baigiamas. Kai matome, kad klientas kurį laiką nieko nebedaro, klausiam, ar yra jausmas, kad darbas užbaigtas. Jei taip, galima jį pavadinti, darbas fotografuojamas. Tada ir to paties seanso metu klientas gali daryti keletą tokių paveikslų, bet kito seanso metu toliau nebetęsiama. Klientas išeina su tuo paskutiniu vaizdu, terapeutas viską sutvarko, pats žmogus savo darbo nesugriauna.
Paprastai daromos dvi nuotraukos: viena klientui, kita terapeutui. Klientas gali turėti savo albumą ir pats matyti visą dinamiką.
Ką turite galvoje sakydama dinamika?
Na, pavyzdžiui, pradžioje žmogus nesaugiai jaučiasi, gali šimtus figūrų prikrauti, ir vis nėra užbaigtumo jausmo, o gale sudėti vaizdinį su daug aiškesne struktūra, mažiau chaoso.
Tai tas struktūros aiškumas vis dėlto kažką sako?
Priklauso nuo pradinio taško, jei yra problema, tai sako, bet gali būti, kad žmogus kaip tik stengiasi viską kontroliuoti ir pabaigoje atsiranda išsilaisvinimas, tai jis sudės absoliučiai nesusijusius dalykus ir daug laisviau.
Ar šis metodas yra daugiau diagnostikos tikslas, ar terapija?
Be abejo, atlieka diagnostinę funkciją, bet iš esmės svarbus pats procesas. Juk sakoma, kad terapija – tai eksperimentavimas sus savimi. Seansų metu žmogaus pasąmonė patenka į tam tikrą ryšį, tam tikrą dialogą, ir per tą dialogą vyksta gydymas.
Dar šiek tiek apie dėžę. Skaičiau, kad dugnas ir šonai paprastai nudažyti mėlynai? Kodėl?
Kad būtų vandens galimybė, jeigu praskirtum smėlį, galėtum pavaizduoti upę, jūrą ir pan. Ir paprastai būna dvi dėžės. Vienoje galima naudoti šlapią smėlį, pilti vandenį ir daryti visai kitokį paveikslą. Kad kuo daugiau galimybių būtų savo būsenai išreikšti.
Kuo šis metodas skiriasi nuo kitų meno terapijos rūšių?
Priklauso nuo to, kaip interpretuojama, ir meno terapija gali labai skirtis. Gal vis dėlto tai daugiau visa apimantis metodas – kadangi tai ir lytėjimas, ir akys, dalyvauja ir jausmai, trimatė erdvė.
Ar yra kam jis visiškai netinka?
Manau, kas visiems tinka, nebent, kai klientai patys atsisako.
O kuo motyvuoja atsisakydami?
Vis dėlto tai yra už ego gynybos ribų, žmogus negali iki galo kontroliuoti, jis nežino, ką pasako. Todėl tiems, kurie labai akcentuoja racionalų lygmenį gyvenime, labai sunku ir kartais net baisu naudoti smėlio dėžes.
Teko skaityti, kad kartais žaidimas smėlyje sukelia stiprias fiziologines reakcijas. Ar gali taip stipriai veikti?
Gali, kai netikėtai paliečia svarbų dalyką: koks nors vaizdinys, savasties simbolika gali sukrėsti žmogų, jeigu jis yra labai giliai pasinėręs į tą, ką daro.
Teko girdėti smėlio dėžės sulyginimą su mandala. Ar čia yra kokių panašumų?
Mandala atspindi kosmosą, kartu ir vidinį kosmosą, o smėlio dėžės terapija yra to vidinio kosmoso dėliojimas. Manoma, kad savastis yra reguliuojantis centras. Smėlio dėžės centras (arba lapo centras dailės terapijoje) yra kaip įsivaizduojamas savasties centras, apie kurį sukasi patyrimas. Kartais žmogus smėlio dėžėj gali dėlioti mandalą. Jeigu dėliojasi mandala, pasąmonė tokią struktūrą „išmeta“ kaip atliekančią reguliuojančią funkciją. Taigi tam tikrų paralelių galima rasti, bet taip tiesiai neprilyginčiau.
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę