„Gyvenimas be stogo“, arba kada ateina laimė

Nors Filomena Taunytė beveik 40 savo gyvenimo metų dirbo gydytoja, dauguma ją įsidėmėjo kaip publicistę, labai įdomių ir šokiruojančių straipsnių, knygų ar pasisakymų autorę. Birželio mėnesį ji pristatė jau šeštąją savo knygą „Gyvenimas be stogo“. Su gydytoja ir publiciste, sakančia, kad būtent dabar ji gyvena savo laimingiausius gyvenimo metus, kalbamės apie sveikatą ir metų prasmę.
 

Nedvejodama pasirinkote mediciną?


Galvojau būti literate. Mokantis sekėsi kalbėti, pasakoti, mokytojai skaitydavo mano rašinėlius klasėje. Buvau įstojusi į Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą Kauno universitete, būčiau ir baigusi, jei vokiečiai nebūtų uždarę universiteto. Tada įstojau į akušerių mokyklą, įtraukė medicina. Ji duoda daug džiaugsmo, leidžia labai artimai bendrauti su žmonėmis. Manęs ligoniai nevargina, man malonu, jei galiu padėti. Bet ir be nemalonumų negalima. Gydytojas ne gydytojas, jei jų neturėjo – juk dėl gydymo būdų yra labai prieštaringų nuomonių.
 

Savo knygose daug pasakojate apie paprastus sveikatos šaltinius – vandenį, sveiką maistą, gydymą badu, medicininėmis dėlėmis, vaistažolių arbatomis.


Tai dabartinės medicinos ištakos. Žmonės visada kažkuo sirgo ir bandė gydytis. Nėra žmogaus, kuris nebūtų naudojęsis alternatyviąja medicina. Susirgusius žolelėmis mus gydė motinos, jos dėdavo rankas ant skaudančių vaikų pilvų. Ramindamos užkalbėdavo ligas, tikindavo, kad skausmas atlėgs. Senelės smilkė šventomis žolėmis, meldėsi. Žinomiausias ekstrasensas yra Jėzus Kristus, gydęs žmones žodžiu ir prisilietimu.
 

Pati esate išbandžiusi visus propaguojamus liaudies medicinos metodus?


Žinoma. Kas 3 mėnesius po 7 dienas pabūnu nevalgiusi, ir tai mane gelbėja nuo įvairių ligų. O ilgiausiai gydytis badu man teko 25 dienas. Mėgstu ir dėles. Visos religijos moko gyventi sveikai. Žmonėms labai daug padėdavo pasninkas. Tik vegetariškas maistas po dvi savaites du kartus per metus iš karto dvigubai sumažintų ir podagros, ir insultų, infarktų, visokių kitokių panašių dalykų. Viešpačiui Dievui gal ir nelabai svarbu, kad mes 100 metų sulauktume, bet religijos kišasi į žmogaus gyvenimą. Nesilaikysi pasninko – Dievas tave nubaus. Ištiks insultas ar infarktas, anksti pasiligosi. Ir tai gelbėdavo. Nėra religijos, kuri leistų nepasninkauti. O mes tai pamiršome, valgome kaip paršai nuo ryto iki vakaro, esam agresyvūs. Mėsos reikia valgyti mažiau, bet vegetaru būti mūsų krašte netinka. Bet nesijaučiu esanti apaštalas, turintis teisę apie tai kalbėti. Aš ir pavalgyti mėgstu, ir antsvorio turiu. Viena laimė, kad sugebu pabadauti.


 

Kaip palaikote savo energingumą, gyvybingumą, kokios jūsų gyvensenos, mitybos taisyklės?


Jokios dienotvarkės, jokios mankštos. Kai nebadauju, valgau ką noriu, kada ir kiek noriu. Organizmas – ne mašina ar robotas, kuriai reikia tik vienos rūšies benzino, kuri juda tik griežtai nubrėžtu keliu. Manau, žmogui reikia daugiau laisvės, džiaugsmo, pasėdėti su draugais, išgerti puodelį kavos, palepinti save.
 

Kokia Jūsų dienotvarkė?


Miegu 8–9 valandas ir taip patarčiau visiems, nes kiekvienam privalu pailsėti. Filosofas Šopenhaueris žmonėms patarė dirbti iki 90-ties. Taip ir darau: atsikėlusi nusiprausiu, pavalgau (arba nevalgau, kai badauju) ir sėdu rašyti ar skaityti. Kartais aplanko koks ligotas žmogus, pasikalbame kaip seni pažįstam. Gyvenu su dukros šeima. Namų priežiūra ir buitimi man rūpintis nereikia. Tai būtų ir sunku.
 

Galite save laikyti sveika?


Kaip pridera mano amžiaus žmogui, turiu ligų. Sulaukęs 80 metų žmogus jau ne kažin kiek gali. Lovą pasiklos, bet širdelė nevelka lipant laiptais, dažnai ir einant lygiu keliu kamuoja dusulys. Tokio amžiaus žmogus jau turi teisę sirgti. Man 84-eri.
 

O galite laikyti save laiminga?


Laime vadinu tai, kad dorai nugyvenau nelengvą gyvenimą, niekada nieko neprašiau jokių išimčių, o juk galėjau, gydydama aukštus partijos ir visuomenės veikėjus. Viena užauginau dukrą, rūpinausi senais tėvais.
Man labai gaila žmonių, kurie sulaukę 40–60 metų mano, kad jų gyvenimas jau baigiasi. Juk ir sulaukus 80 turi gyventi įdomų prasmingą gyvenimą, žinoti, ką nori daryti.
 

Kas dabar Jums teikia daugiausiai džiaugsmo?


Volteras teigė, kad darbas žmogų išgelbėja nuo 3 didžiųjų blogybių – skurdo, nuobodulio ir paleistuvystės. Geriau nepasakysi. Štai dabar esu pakviesta vienur ir kitur pristatyti savo knygą.
 

Vadinasi, veiklos ir malonumų turite?


Pakanka. Dar daug kur esu kviečiama. Gyvenu savo, o ne vaikų ar anūkų gyvenimą. Turiu ligonių, kuriuos myliu ir kurie, jaučiu, myli mane, tų sunkiųjų, kurių negydo medikai, kurie jau buvo nurašyti, bet tebegyvena, draugaudami su manimi. Tik judėti vis sunkiau.
 

Bet su tuo būtina susitaikyti, tiesa?


Nieko čia nepadarysi. Su vyru galima išsiskirti, o su senatve dar niekam nepavyko.
 

Nuo kada žmogų vadinate brandžiu, nuo kada – senyvu?


Savo knygoje rašiau: iki 20 metų esame vaikai, kai turime mokytis ir klausyti vyresniųjų, nuo 20 iki 40 metų – jaunuoliai, kai privalome tramdyti geismus ir norus, nuo 40 iki 60 metų – branda, kai mokame būti teisingi, nuo 60 metų prasideda išminties amžius. Tai nuo senovės žinoma. Dabar 14 mečiai renkasi seksualinę orientaciją. Paklauso kokio daktarėlio paskaitos ir tualete eksperimentuoja vieni su kitais. Koks tai švietimas?..
 

O kas dar kelia Jums nerimą?


Labai išgyvenu dėl to, kas vyksta Lietuvoje. Dabar nėra jokios ligų profilaktikos, viskas atiduota vaistų pramonei, labai daug šarlatanizmo. Gąsdina ir nepagarba seniems žmonėms, gydytojų atsainumas jiems. Kai susirgau, pažįstama gydytoja man patarė nuvažiuoti į Trakus, atsigulti autobusų stotyje ir išsikviesti greitąją pagalbą. Nes Vilniuje į ligoninę 80-metės neguldys. Baisiausia, kai skiriamos išmokos, kad žmogus nedirbtų, pasitrauktų iš gamybos, pašalpos nedirbantiems. Gauni pašalpą, dirbk reikalingiausią mažai apmokamą darbą – išvalyk miškelį, iššluok gatvę, kad negautumei pinigų veltui. Turiu ligonių, teoriškai bedarbių, sukančių kažkokį verslą, palyginti su manimi, – milijonierių, bet gaunančių pašalpas. Argi galima taip švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus?
 

Ko dar tikitės iš gyvenimo?


Dar mažumą pasidarbuoti. Žmogaus protas subręsta maždaug 20 metų vėliau negu kūnas, tad ir tarnauja maždaug tiek metų ilgiau negu kūnas. Ketinu dar šį tą nuveikti, jau esu sumaniusi ir septintą knygą, kurioje medicinos bus mažiau nei parašytose ligi šiol.
 

Kodėl savo knygą pavadinote „Gyvenimas be stogo“?


Galvojau apie pavadinimą „Pats sau gydytojas“, bet su redaktore Aušra sutarėme kitą. Gyventi be stogo – tai ne tik likti be stogo virš galvos, bet ir netekti vieno šulo galvoje, taip pat neturėti įtakingo globėjo valdžioje arba tarp nusikaltėlių – šie du pasauliai neretai būna susilieję. Knygoje kalbama, kaip rūpintis savo sielos ir kūno sveikata, grėsmę likti be stogo nuolat brangstant būsto išlaidoms, kai žmogui protą drumsčia melaginga reklama, dvasių regėtojai, kai neturėti pažinčių pražūtingiau nei tarybiniais laikais. O vaistai nuo visų ligų žinomi senai: nuo slogos puikiai padeda paprastas ūkiškas muilas ar pasūdytas vanduo...

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai