Gyvenimas – tai mirtina „liga“...

Pagalvojus apie laidotuves turbūt ne vien mane nupurto šaltukas. Kalbėdama su artimaisiais visuomet sakau, kad norėčiau būti kremuota, norėčiau, kad mano artimieji išvengtų to varginančio atsisveikinimo su kūnu momento, kad žmonių prisiminimuose pirmiausiai iškiltų veidas, bet ne karstas. Kodėl pradėjau šią kalbą? Nes net ir laidotuvės pavaldžios madai, nes ir laidotuvių papročiai keičiasi kartu su žmonių gyvenimo būdu ir mentalitetu. Taigi šiek tiek istorijos.
 

Senų senovėje...


Mūsų protėviai visuomet tikėjo, kad mirusysis patenka į kitą pasaulį, kuriame ir gyvena. Baltų tikėjime nebuvo nebūties. Šiuolaikinio žmogaus įsivaizdavimuose nebūties taip pat nėra, tiesiog pomirtinį gyvenimą daugelis suvokia kaip mums nesuvokiamą pasikeitimą. Kaip kažkas pasakė: pamėgink išaiškinti viščiukui kiaušinyje, koks puikus gyvenimas jo laukia, kai jis išsiris, kas yra žolė, kas yra tas PASAULIS. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mūsų laukiantį pomirtinį gyvenimą. Tikiuosi. Grįžkime prie mūsų protėvių tradicijų. Baltai žmogų laidojo trimis būdais: keldami mirusįjį į medį, laidodami žemėje ir kremuodami (oras, žemė ir vanduo). Deivė Motina buvo siejama su žeme, o mirusiojo užkasimas buvo laikomas šios deivės išniekinimu, todėl kūną keldavo į medį, o užkasdavo tik tuomet, kai iš jo likdavo tik kaulai. Šis paprotys buvo mažiausiai paplitęs. Labiau nusistovėję baltų laidojimo papročiai stebimi nuo II amžiaus po Kristaus. Tuomet mirusiuosius imta laidoti žemėje, kiek vėliau prie mirusiųjų buvo dedamos įkapės. Tai buvo ištisas mokslas, pvz., indai buvo sudaužomi tam tikru būdu, kadangi tikėta, kad kitame pasaulyje taip sudaužyti indai vėl įgaus pirmapradį savo pavidalą. Tikėta, kad pomirtiniame pasaulyje yra veidrodinė orientacija, dėl to ir įkapės dedamos veidrodiniu principu, t.y. jeigu kardas nešiotas prie kairiojo šono, tai mirusiajam jis buvo dedamas prie dešiniojo.


 

Kremavimas: nauja mada?


Visa kas nauja yra gerai pamiršta sena. Ši taisyklė teisinga ir kalbant apie laidojimo papročius. Atrodytų, kremavimas šiuo metu Lietuvoje tampa vis populiaresnis, vyresnės kartos žmonės ne visuomet „priima“ tokį kūno paruošimo laidojimui būdą, tačiau istoriniai šaltiniai byloja, kad kremavimas įsivyravo jau V amžiuje, o XII–XIII amžiais kremavimas tapo vienintele laidojimo forma visoje Lietuvoje. Išsamiai aprašoma kaip buvo sudeginti didieji Lietuvos kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis. Tikėta, kad deginant išlaisvinama mirusiojo siela. Istorikas J. Dlugošas, rašęs XV a. pirmojoje pusėje, mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą, ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais. Palaikai būdavo supilami į įvairiausių formų urnas, kai kurios urnos turėdavo net individualius veido bruožus, buvo išbraižomi mitologiniai vaizdiniai, pavyzdžiui, Saulės vežimas, dangaus žirgai. Mirusiojo „namelis“ būdavo užpilamas žemės kauburėliu. Pilkapiai paprastai turėdavo pusiausferos formą, tikėtina, kad tai imituodavo dangaus skliautą.
 

Laidojimo apeigos


Baltai turėjo tris laidojimo apeigų dalis, tai: šermenys, pašarvojimas ir laidojimas. Vienu metu netgi gyvavo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tikėta, kad taip puotos metu dalijamasi maistu ir gėrimais ne tik su gyvais ar mirusiais, bet ir su dievybėmis. Šarvojimo metu mirusysis buvo rengiamas pomirtiniam gyvenimui, jo metu taip pat buvo rengiama puota su šokiais ir žaidimais, siekiant palengvinti mirusiojo išėjimą į pomirtinį gyvenimą. Svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę ir palenkti ją dovanomis, kad ji likusiems gyviesiems nekenktų. Tuo paaiškinama, kad prie mirusiojo šauksmu, raudomis, giesmėmis, maldomis buvo keliamas triukšmas. Beje, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo draudžiama minėti mirusiojo vardą, kadangi tikėta, kad, pavadinus vardu, jis gali sugrįžti. Taip pat mirusiajam kuo greičiau buvo užspaudžiamos akys, kad neviliotų likusių gyvų į „aną“ pasaulį. Mirusiojo nei prausti, nei rengti negalėjo artimi giminės, lygiai kaip ir duobę kasti – tai turėjo daryti svetimi. Beje, kad mirusysis nesugrįžtų, atliekami ir kiti veiksmai – užkalamas karstas (arba apdedamas akmenimis), mirusysis išnešamas kojomis į priekį (kad nerastų kelio atgal).
Pačios laidotuvės taip pat turėjo savo tradicijų. Viena ilgiausiai gyvuojančių iki šių dienų išlikusi tradicija – gedulo apdarai. Europos laidojimo etiketo pagrindas – Prancūzijos karalių laidotuvės. Pirmasis laidotuvių protokolas buvo atspausdintas XV amžiuje. Pavyzdžiui, protokole buvo rašoma, kad artimiausi mirusiojo giminės procesijoje turi eiti pirmieji. Karališkosiose laidotuvėse procesijos eiliškumas taip pat buvo griežtai nustatytas. Po šeimos narių eidavo draugai bei mirusiojo tarnai, po jų sekė teisėjai ir merai, po jų sekė dvasininkai. Iki Viktorijos laikų viduriniosios ir aukščiausios klasės damos buvo laikytos pernelyg trapiomis, kad galėtų dalyvauti laidotuvėse. Aukščiausiojo luomo atstovų garbės reikalu buvo laikoma pasirūpinti puošniomis laidotuvėmis taip pagerbiant mirusiojo atminimą. XVI–XVII a Anglijoje laidotuvių išlaidos kai kuriais atvejais galėdavo viršyti net metines pajamas. Prabangių laidotuvių bumas inicijavo laidotuvių namų steigimąsi.
 

Kitų tautų papročiai


Indai šventos upės Gango krante kremuoja mirusiojo kūną ir pelenus suberia į upę. Induizmą išpažįstantys asmenys tiki, kad šios apeigos suteikia sielai amžiną gyvenimą. Indijoje gyvuoja daugybė kitų tikėjimų. Antai zoroastrizmo pasekėjai mirusiuosius pagerbia kitaip. Po daugybės apeigų ir maldų velionio kūnas nešamas į „tylos bokštą“ – dakhmą. Atviroje bokšto aikštelėje kūnas išrengiamas ir paliekamas maitvanagiams sudoroti. Artimieji tuo tarpu netoli esančioje šventykloje meldžiasi už mirusiojo sielą. Teigiama, kad paukščiai sudoroja kūną vos per pusvalandį. Praėjus trims dienoms, kiekvienas dalyvavęs šiose apeigose praneša kiek pinigų paaukos kokiam nors labdaringam tikslui, manoma, kad tai geriau nei skirti lėšas paminklo statymui. Beje, zoroastristai tiki, kad kuo doresnis žmogus buvo, tuo daugiau blogio jėgų patenka į jo kūną, kad jį nugalėtų, būtent dėl to kūnas atiduodamas maitvanagiams, kad savo „purvu“ nesuterštų to, kas šventa, t.y. vandens, žemės ar ugnies.
Islamą išpažįstančios tautos kūną turi palaidoti iki kitos dienos saulėlydžio. Kūnas nuprausiamas, iškvėpinamas, susukamas į lininę drobulę, mirusiojo pėdos atsukamos Mekos link. Kūnas neguldomas į karstą, bet suvyniojamas į baltos drobės arba kartūno savaną. Neštuvų su mirusiuoju nešimas laikomas garbingiausia pareiga, jį nešantiems atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės. Tuo tarpu musulmonėms laidotuvėse dalyvauti draudžiama. Palydėjus mirusįjį į laidojimo vietą, savanos mazgai atrišami ir kūnas įleidžiamas į kapą.

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai