Nors skausmas reikalingas, malšinti jįbūtina

Skausmas lydi žmogų nuo gimimo iki mirties. Nuo neatmenamų laikų buvo ieškoma skausmo malšinimo būdų. Įkyrus nenumaldomas skausmas užgožia alkį, troškulį, esminius instinktus ir trukdo dalyvauti gyvenime anapus skausmo. Kartais jis baisesnis ir už pačią mirtį. Norisi išsivaduoti, kuo greičiau jo atsikratyti.
 

Skausmas neabejotinai reikalingas. Evoliucijos požiūriu, tai – galingiausias būdas organizmui (ne tik žmogaus!) išlikti pavojingame pasaulyje. Skausmas informuoja apie kūno sistemų funkcionavimą. Vargas tiems, kurie, nors ir labai retai tai atsitinka, dėl kokių nors priežasčių neturi to vidinio „saugiklio“.
Sveikatos sarginis šuo – taip apibūdino senovės graikai skausmą. Jis moko atsargumo, įspėja apie organizmui gresiantį pavojų, verčia ieškoti medicinos pagalbos. Dar daugiau, skausmas – gyvybės ženklas.
 

Skausmo mechanizmas


Dažniausiai skausmas prasideda stipraus suerzinimo ar sužalojimo vietoje. Pažeidimas stimuliuoja ten esančias nervų galūnėles, sužadina nervų skaidulų chemines reakcijas ir nervais lyg telefono laidais skausmo pojūtis perduodamas galvos smegenims, kur signalas atpažįstamas kaip skausmas.
Nustatyta, kad nugaros smegenyse yra neuroninis mechanizmas, kuris veikia kaip vartai, padidinantys ar sumažinantys nervinių impulsų srautą į centrinę nervų sistemą. Nors „skausmo vartai“ yra sudėtingas dalykas, ši teorija paaiškina padidėjusį jautrumą skausmui ir daugelį kitų skausmo ypatybių.
Skausmo vartus atkelia tokie psichologiniai veiksniai, kaip dėmesio sutelkimas į pojūtį, būgštavimai, nerimas. Tuo tarpu skausmo signalų plitimą slopina endorfinų – natūralių skausmo malšintojų – išsiskyrimas smegenyse. Jie gaminami smegenyse per masažo, šilumos ir šalčio procedūras, atliekant saikingą mankštą, patiriant teigiamas emocijas, keičiant požiūrį į skausmą.
 

Objektyvių skausmo įvertinimo būdų nėra


Daugiausia pacientų į gydymo įstaigas ateina trokšdami išsivaduoti nuo skausmų. Jie pagrįstai tikisi, kad gydytojas atras ir pašalins sutrikimą – skausmo priežastį. Bet skausmas – mįslingas reiškinys. Atrodo, kartais taip nepakeliamai skauda dantį, bet skausmo priežastis panaikinama per keletą minučių. O piktybinis krūties auglys skausmu apie save praneša tiktai tuomet, kai liga yra progresavusi iki 3–4 stadijos.

Dar painiau, kai žmogui skauda, bet aiškių nukrypimų atlikus tyrimus nerandama. Tai išbandymas ne tik pacientui, bet ir gydytojui, jų tarpusavio santykiams: „Tyrimai nerodo jokių nukrypimų nuo normos, kurie paaiškintų paciento skausmą. O be priežasties nėra ir pasekmės. Gal tai visai ne skausmas?“ – galėtų pamanyti ar pasakyti gydytojas. Skausmas nematomas, negirdimas ir neapčiuopiamas, net ir gydytojui tiesiogiai neprieinamas. Pagrindinis žinių apie skausmą šaltinis – pats žmogus, jo elgesys – žodinė ir nežodinė išraiška, kuri gali svyruoti nuo spartietiško stoicizmo iki ašarų ir isterinių reakcijų.
Žmonės dažnai vaizduoja skausmą palyginimais – „lyg“, „panašiai kaip“, metaforomis – „žvėriškas skausmas“... Nesugebėjimas tiksliai perduoti savo išgyvenimo trukdo įtikinti kitus, kad skauda. Medicinoje nuo seno ieškoma „objektyvių“ skausmo įvertinimo būdų, bet niekam nepavyko išrasti skausmo indikatoriaus – paprasto matavimo prietaiso, analogiško termometrui ar barometrui.
Laboratorijose skausmas sukeliamas įvairiais dirgikliais ir matuojamas to dirginimo intensyvumu. Stengiamasi išgryninti skausmo pojūtį, darant prielaidą, kad skausmo dydis proporcingas dirginimo intensyvumui, t.y. kuo didesnis poveikis, tuo stipresnis skausmas.
Gyvenime ši logika ne visuomet pasitvirtina. Skausmas nėra paprastas pojūtis, pavaldus psichofiziniams dėsniams, ir skirtinga skausmo dozė žmonėms nevienodai sukelia kančią.


Vis dėlto medicinoje skausmą tenka matuoti, ir tai padaryti padeda gana paprastos netiesioginės vizualinio ar skaitmeninio atitikmens skalės, kuriose pacientas pažymi savo skausmo intensyvumą, taip pat – žodinių skausmo apibūdinimų skalės.
 

Biomedicininis modelis trukdo suprasti


Galimų nesusipratimų tarp gydytojo ir paciento priežastis – biomedicininis modelis, pastaruosius 300 metų vyraujantis Vakarų medicinoje.
Žmogų sudaro dvi atskiros visumos – kūnas ir siela, kurios yra vieningos, bet kokybiškai labai skiriasi.
Sielos neįmanoma moksliškai ištirti. Kūnas, priešingai, gali būti suprastas kaip mechanizmas ir ištirtas moksliškai. Šiuo požiūriu sveikas individas – tarsi gerai veikiantis laikrodis, o negaluojantis gali būti prilygintas sulaužytam.
Ši teorija išlaisvina tyrinėtojus nuo beviltiškų pastangų apimti žmogaus visumą ir leidžia tirti atskiras organizmo sistemas, cheminę sudėtį.
Tačiau skausmas, ypač lėtinis, – silpnoji biomedicininio modelio vieta, nes jis pažeidžia visą asmenį, ne tik ranką ar koją, paverčia gyvenimą kančia, užvaldo sąmonę. Medicininė diagnozė bando pateikti subjektyvų skausmo potyrį anatominėmis-fiziologinėmis kategorijomis, o tai ne visuomet pavyksta.
 

Žmogaus skausmą veikia daug šalutinių dalykų


Jau seniai pastebėta, kiek daug dalykų veikia skausmą.
Pavyzdžiui, karo metais gydant kareivius, patyrusius dideles ir skausmingas žaizdas, tik ketvirtadalis iš jų reikalavo morfijaus. Po karo chirurginėmis operacijomis gydant civilius, nuskausminamųjų vaistų reikalauja 80 proc. ligonių.
Mėginant išaiškinti šį neatitikimą, padaryta išvada, kad nuo prasmės, kuri suteikiama skausmui, priklauso ir jo išgyvenimas. Kareiviui sužeidimas reiškė, kad jis dar gyvas, civiliui sužalojimas – tai neganda, svarbios veiklos nutraukimas.
Daugybė sportininkų susižeidžia sporto aikštelėje, bet, pamiršę skausmą, lieka žaisti. Priešingai, niekuo neužsiėmęs, sergantis žmogus tik ir galvoja apie skaudulius ir aiškiai juos jaučia.
Taigi skausmas patiriamas intensyviau, kai į jį sutelkiamas dėmesys, o atitraukus dėmesį ar pasinėrus į kitą veiklą, jis išvis gali būti nesuvoktas.
Įdomu, kad kai kurių etninių grupių atstovai reaguoja į skausmą greičiau ir intensyviau nei kiti. Ištyrus įvairių Amerikos kultūrinių grupių žmones: italus, žydus, „senuosius amerikiečius“ ir airius, paaiškėjo, kad žydai ir italai pajunta skausmą anksčiau negu airiai ar „senieji amerikiečiai“.
Padaryta išvada, kad skausmo suvokimas ir reakcijos į jį atspindi tam tikras kultūros normas.
 

Skausmą galima ir reikia malšinti


Medicinos stebuklų amžiuje Vakarų šalys milijonais dolerių skaičiuoja nuostolius, kuriuos sukelia lėtinių, įsisenėjusių skausmų sukeltas nedarbingumas. Nesiliaujančio skausmo aukos klaidžioja nuo vieno gydytojo prie kito, ieškodamos diagnozės, kuri „įteisintų“ jų negalavimus ir atneštų palengvėjimą.
Išsivysčiusiose šalyse į lėtinį skausmą žvelgiama vis rimčiau – kaip į savarankišką negalavimą, nepelnytai smukdantį žmogaus gyvenimo kokybę. JAV po Antrojo pasaulinio karo, kitose šalyse vėliau buvo pradėtos steigti skausmo klinikos. Dabar tokių pagalbos centrų yra ir Lietuvoje.
Niekas negali atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų yra skausmas. Tarptautinė skausmo tyrimo asociacija yra priėmusi tokį apibrėžimą: „Skausmas – tai nemalonus sensorinis ir emocinis potyris, siejamas su tikru ar potencialiu audinio sužalojimu arba aprašomas kaip toks sužalojimas“. Taigi skausmas yra tiek realus, kiek jį jauti ir kiek tai gali perteikti kam kitam.
Skausmas – realus žmogaus pojūtis, tad kiekvienu atveju reikia ieškoti atsakymo – kodėl skauda, kaip skauda ir ką daryti toliau. Gydant ne tiek skausmą, kiek asmenį, kuriam skauda, neretai pasitelkiami sveikatos, klinikiniai psichologai. Įsigalėjusio skausmo sunku atsikratyti, ir tik bendromis medikų, šeimos narių ir paties paciento pastangomis galima ištrūkti iš užburto rato.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai