Šviesa tunelio gale. Ar tai tikrai – kitas gyvenimas

„Žmogus miršta, ir tuo momentu, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai pripažįsta jį mirusiu. Girdi neįprastą ausiai triukšmą, kažką panašaus į garsų skambesį arba dūzgimą, ir tuo pačiu metu pajunta judąs didžiuliu greičiu ilgu tamsiu tuneliu. Po to kažkuriuo momentu pasijunta nebeturįs fizinio kūno... Netrukus jį apspinta kitų žmonių sielos, matyt, kad sutiktų ir jam padėtų. Jis mato mirusių giminaičių ir bičiulių sielas, galop pasirodo šviečianti esybė, iš kurios sklinda tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokios ligi šiol nebuvo sutikęs.“
 

Taip JAV filosofijos daktaras psichiatras Raymond A. Moody savo knygoje „Gyvenimas po mirties“ aprašo buvusių prie mirties slenksčio, tačiau atgaivintų ligonių išgyvenimus, apklausęs apie pustrečio šimto žmonių. Be abejo, ir Lietuvoje yra žmonių, kurie buvo atgaivinti ir gali pasidalyti panašiais prisiminimais. Vanda Šiaulienė, Holistinės sveikatos instituto direktorė, išgyvenusi klinikinę mirtį, girdėjo gydytojų balsus, matė viską, kas vyko operacinėje. Aiškiaregė iš Anykščių Svetlana taip pat pasakojo mačiusi tamsų tunelį, o jo gale – ryškią nežemišką šviesą....
Suprantama, jog šių žmonių pasakojimai vertinami nevienareikšmiškai, juolab įdomu sužinoti, kaip šią patirtį vertina medikai, t.y. tie, kurie ir sugrąžino visus tuos žmones į Žemę.
Nei tunelio, nei šviesos
Reanimacija – mokslas apie gaivinimą, organizmo gyvybinių funkcijų atnaujinimą. Tai medicinos šaka, tirianti klinikinės mirties ištiktų, sunkiai sergančių ir operuotų žmonių gaivinimą ir gydymą. Tad gydytojai reanimatologai savo praktikoje kone kasdien susiduria su klinikine mirtimi.
Gydytoja anesteziologė-reanimatologė, kar­diolo­gė prof. Dagmara REINGARDIENĖ Kauno medicinos universiteto klinikų reanimacijoje dirba nuo 1970 m. Medikės žiniomis, nė vienas atgaivintas pacientas nėra nieko panašaus pasakojęs: nei apie šviesą tunelio gale, nei apskritai ką nors prisiminęs. Anot profesorės, anksčiau ligoniams nė nebuvo sakoma, kad juos buvo ištikusi klinikinė mirtis. Domėjimasis atgaivintų žmonių išgyvenimais prasidėjo, kai pasaulį išvydo R. Moody knyga „Gyvenimas po mirties“.
„Tai buvo apie 1976-uosius. Knygą skaitėme anglų kalba, suprantama, kad jokio vertimo nebuvo“, – prisiminė profesorė. Tuomet Klinikų Intensyviosios terapijos skyriui vadovavo A.Lukoševičiūtė. Ji savo iniciatyva kartu su studentais ir ėmėsi vykdyti apklausą – įrašinėti klinikinės mirties ištiktų ir atgaivintų žmonių patyrimą. Tačiau rezultatas buvo neigiamas – niekas nieko nematė, negirdėjo, nejautė ir neprisiminė.


„Kai ištinka klinikinė mirtis, jokio pasaulio suvokimo būti negali, nes smegenys nebefunkcionuoja – vadinasi, žmogus nieko negali nei jausti, nei girdėti“, – sakė prof. D. Reingardienė.
Žino nedaug
Gydytojos Alvydos Pilkauskienės teigimu, iš tiesų nedaug yra žinoma apie mirimo procesą ir dar mažiau apie žmogaus psichikos procesus mirštant. Viename iš neseniai atliktų tyrimų su klinikinę mirtį dėl širdies infarkto patyrusiais ir atgaivintais ligoniais teigiama, kad 10 proc. šių pacientų prisiminimai buvo labai artimi tiems, kuriuos pasakoja kiti patyrusieji klinikinę mirtį, nors faktiškai jie neturėjo galimybės matyti ir prisiminti įvykių. Ligoniai pasakojo gana išsamias „matytas“ detales apie atgaivinimo procesą, šiame procese dalyvavusius medicinos darbuotojus. „Didžioji dalis tyrimų, atliktų su gyvūnais ar žmonėmis, nustatė, kad galvos smegenų funkcijos tokiu atveju sutrikusios, tad neaišku, kaip tokie prisiminimai, kuriems užfiksuoti ir vėliau juos atgaminti reikia sudėtingų mąstymo procesų, priežasties ir pasekmės ryšių suformavimo, galėjo būti sukurti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad žmogaus sąmonė ir jos ryšys su galvos smegenų funkcijomis iki šiol išlieka neįminta mįslė. Nors kai kurios teorijos teigia, kad sąmonė turi būti atskirta nuo materialaus smegenų substrato ir tik taip gali būti aiškinami klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių patyrimai. Tuo tarpu neseniai mokslininkai atliko tyrimus (kuriems, beje, 2000 m. buvo paskirta Nobelio premija Medicinos srityje), kuriuos tęsiant įmanoma bus įrodyti, kad sąmonė gali būti paaiškinta galvos smegenų ląstelių funkcijomis“, – kalbėjo gydytoja A.Pilkauskienė.
 

Tarp šio ir ano pasaulio


Klinikinė mirtis – tai būklė, kai nėra matomų gyvybės
ženklų (neplaka širdis, žmogus nekvėpuoja), išnyksta centrinės nervų sistemos funkcijos, tačiau išlieka medžiagų apykaitos procesai ir dar neįvyksta nebepataisomi procesai audiniuose. Ši būklė gali tęstis keletą minučių, po to prasideda nebepataisomi pakitimai smegenyse, ir žmogų ištinka biologinė mirtis. Tiesa, kartais mirimo procesas gali trukti ilgiau (pvz., nuskendus lediniame (≤10 °C) vandenyje), o žmogus gali būti sėkmingai reanimuotas.
Žmonių pasakojimai apie tunelį, šviesą, bendravimą su mirusiaisiais ar savo kūno palikimą, turi, anot prof. D. Reingardienės, pagrindo tik tuo atveju, kai ligonis yra sunkios būklės, tarp gyvybės ir mirties, kai trinka jo gyvybinės funkcijos, kai jis ūmiai ar lėtai merdi. Žodžiu, kai jo gyvybinės funkcijos gesta, bet jis nėra ištiktas klinikinės mirties. Tokiu atveju kai kurių žmonių, buvusių prie mirties slenksčio, bet ne mirusių, teiginius galima pagrįsti ir mokslu.
Ilgiausiai išlieka klausa
Dalis reanimuotų žmonių pasakoja, kad girdėjo gydytojų, šalia buvusių artimųjų kalbas. „Gęstant gyvybinėms funkcijoms, ilgiausiai išlieka klausa. Klausos nervai pakankamai išsišakoję, todėl, jei dalies jų veikla sutrinka, likusioji dar gali funkcionuoti, ir klausa nebūtinai visiškai išnyksta“, – aiškino prof. D.Reingardienė. Juk visiems žinoma, jog šalia merdinčio ar sunkiai sergančio sąmonę praradusio ligonio negalima kalbėti apie jo beviltišką būklę, apskritai nieko blogo sakyti, nes jis dar gali girdėti. „To mes ir studentus mokome“, – sakė profesorė.
 

Šviesa yra


Šviesos ir ne bet kokios, o būtent tunelio gale, matymą galima pagrįsti fiziologiškai.
Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais, taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje.
Tuomet, kai žmogaus smegenų veikla ima trikti, ilgiausiai išlieka centrinis matymas, kai matymo zona smarkai susiaurėjusi. Toks matymas vadinamas vamzdiniu. Dėl to žmonės suvokia save lyg įkritusius į šulinį ar tunelį, kurio gale jie ir mato šviesą.
 

Per akimirką – visas gyvenimas


Praėjusio gyvenimo paveikslėliai dažniausiai vyksta akimirksniu, ir žmogus juos suvokia vienu žvilgsniu. Visa tai išgyvenusieji teigia, jog praeities apžvalga trunka tik žemiško laiko akimirką. Ar tai galima pagrįsti mokslu?
Centrinės nervų sistemos (CNS) funkcijos gęsta pradedant jauniausiomis smegenų struktūromis. Tuo tarpu atsinaujinimo procesas priešingas – iš pradžių atsinaujina senesnės CNS struktūros. Todėl, žmogaus organizmui atsigaunant, jam nuosekliai iškyla įsimintiniausi gyvenimo prisiminimai, pradedant anksčiausiais išgyvenimais.
 

Tapo kitokie


Kone visi balansavusieji tarp mirties ir gyvybės teigė, jog tapo kitais žmonėmis. Net ir tie, kurie teigė nieko nematę ir negirdėję. Jie tapo mažiau lengvabūdiški, beveik visi bandė keisti gyvenimo būdą.
Patyrusieji sunkias traumas, buvę be sąmonės ar komos būklės, tačiau pasveikusieji ima labiau vertinti gyvenimą ir kartu daugelis jų visiškai nebijo numirti. Kai kuriems išgyvenusiesiems atgimimas sustiprino jausmą, jog jie yra išskirtiniai, unikalūs, kiti mano, jog jų sugrįžimas – tai Dievo dovana ar likimas, bei tiki, kad ilgai gyvens. O svarbiausia – pasikeitė jų vertybių skalė: mažiau galvoja apie pinigus ar kitas materialias gėrybes, daugiau – apie dvasios dalykus.
 

Kas gi nenori žinoti?


R.Moody tyrinėjimai apie gyvenimo tęstinumą po kūno mirties sukėlė daug diskusijų. Daugelis kritikų teigė, kad knygoje surinkti žmonių pasakojimai nėra jokie įrodymai, nes nežinia, ar jie buvo ištikti klinikinės mirties. Ir pats autorius rašo, jog, kai kurie išgyvenimai yra užrašyti iš žmonių, buvusių komos ar kitos sunkios būklės, tačiau nemirusių lūpų. Bet vis dėlto jie pabuvojo arčiau tos ribos...
„Skirtingi aiškinimai įmanomi, nes tai – tik didelio kelio pradžia, bandymas nuspėti tą nežinomą kelią, kurį visi mes, mirtingieji, turėsime praeiti. Kas gi nenori žinoti, kas nutiks su manimi ar tavimi po mirties?“*
* Citata iš knygos dr. R.Moody „Gyvenimas po mirties.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

asas
2013-11-02 19:39
as esu maciusi juoda tuneli ir balta sviesa, bei miegancia save is virsaus

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai