Meilė psichoterapijoje

Psichoterapiniai paciento ir terapeuto santykiai yra daug sudėtingesni negu biznio sandėris. Kalbama ne vien tik apie tai, kada psichoterapijos procesas prasidės ir kiek jis truks, kokio tikslo bus siekiama ir kiek tai kainuos pacientui. Psichoterapija neturėtų būti suprantama kaip tam tikrų dalykų mokymasis. Tai yra santykiai, pagrįsti emocijomis. O visi emocijomis pagrįsti santykiai gali pereiti į fizinį veiksmą.
 

Jeruzalės psichiatras Alanas Flashmanas visuomenės vystymosi procesą iki pilno funkcionavimo lygina su lipimu laiptais. Kuo žmogus yra ant žemesnės pakopos, tuo blogiau jis jaučiasi. Apačioje yra žmonės, besijaučiantys lyg talpyklos, į kurias kiti deda draudimus, gailestį arba patarimus, todėl jie jaučia didelę kitų žmonių įtaką. Kylant laiptais aukštyn, pakopos platėja, ir žmogus jau gali empatiškai jausti kitus žmones bei suprasti jų gyvenimo kompleksus taip pat, kaip ir savo. Geras psichoterapeutas padeda klientui kilti laiptais, kartais būdamas tėvo, kartais - eksperto, mokytojo ar draugo vaidmenyje, priklausomai nuo to, ant kurio laiptelio yra pacientas. Tačiau psichoterapeutas nėra realus draugas, o tik “kažkas panašaus” į draugą, nėra tikras tėvas, o tik “kažkas panašaus” į tėvą. Psichoterapeuto tikslas - padėti pacientui susirasti ar priimti esamą realų asmenį, o ne pačiam juo tapti. Tačiau paciento ir psichoterapeuto jausmai jų kontaktų metu yra realūs, o kalbėjimas apie juos bei jų priežastis padeda pacientui kilti laipteliais aukštyn. Pažanga galima tik tada, kai abu šie du asmenys yra sąžiningi ir atviri. Priklausomai nuo to, kuriame psichoterapijos etape esama, pacientas, bendraudamas su psichoterapeutu, gali jaustis kaip su tėvu, kaip su prisiimančiu atsakomybę draugu ar su palaikančiu partneriu. Kiekvienu atveju tai reiškia meilės buvimą. Kuo ši meilė skiriasi nuo erotinės meilės ir ar ji gali pereiti į erotinę meilę?
Psichologė Ph.D.Susan Bauer knygoje “Intymioji valanda: meilė ir seksas psichoterapijoje” (išleistoje 1997 m. sausio mėn.) mėgina atsakyti į šį painų klausimą, kurio dauguma jos klientų vengia: kodėl psichoterapeutai ir klientai įsimyli vienas kitą? Ji rašo: “Iš savo senos patirties žinau, kad geidulingi gydytojo ir paciento jausmai keičiasi tam tikra tvarka. Manau, kad kiekvienas gydymo procesas, kuris yra pagrįstas nuoširdžiu žavėjimusi ir atsidavimu, gali nuslysti į fizinį potraukį. Geri draugai tai patiria, o terapija yra daugiau negu draugystė. Visada, kai tik dviejų žmonių tarpusavio santykiai pagrįsti emocijomis, atsiranda ir seksualiniai jausmai”.


Psichoterapijos pradininkai, iš jų Karlas Jungas, Sandora Ferenczi ir Otto Rankas, kartais peržengdavo šią ribą. Jie žinojo, kokia didelė rizika elgtis atsižvelgiant į savo jausmus, tačiau metams bėgant jie vis dėlto kai ką panaudojo iš savo labai svarbių atradimų palaikant intymius santykius su pacientais. Beje, intymūs santykiai su pacientais prasidėdavo tik tada, kai psichoterapija jau būdavo pažengusi.
Z.Froidas niekad tam nepritarė, panašiai manė ir daugelis kitų psichoterapeutų. Nuo 1970 metų, pasibaigus seksualinei revoliucijai ir sustiprėjus moterų judėjimui, seksą tarp pacientų ir psichoterapeutų pradėta vertinti kaip žalą pacientui. Daugelio šalių įstatymai saugo pacientus ir baudžia nusižengusius psichoterapeutus. Apie tikrąją padėtį diskutuojama ir S.Bauer knygoje “Intymioji valanda”. Autorė mėgina atsakyti į keletą neortodoksinių klausimų: ar visada psichoterapeutų ir klientų seksualiniai santykiai yra neteisėti? Kas įvyksta, kai seksualiniai jausmai įsilieja į psichoterapijos procesą? Ar diskutuoti apie juos būtina? Ar tai naudinga?
Psichologė rašo: “Ir dirbdama su psichoze sergančiu paaugliu, ir privačiai konsultuodama 68-erių metų moteriškę, kuri išgyvena dėl nelaimingų skyrybų, aš turiu sugebėti žiūrėti į šį žmogų ir kaip į seksualią būtybę, skirdama ypač daug dėmesio kultūriniam pagrindui. Svarbu neignoruoti šių dalykų. Jei psichoterapijos metu gydytojas neįsitraukia į dialogą apie jūsų patrauklumą, galite pajusti, lyg jums neleistina būti seksualia, patrauklia moterimi, o tai prailgins jūsų tarpusavio dialogo užsimezgimą. Jei jūs pastebite psichoterapeuto žavėjimąsi, dialogas tuoj pat užsimegs. Tai gąsdina, bet yra saugu. Svarbu matyti visas asmenybės puses. Psichoterapeutas priima žmogų visapusiškai, stengdamasis nepadaryti žalos terapijai.” Kitais žodžiais tariant, reikia sustoti “prieš pat šuolį į lovą”.
Žmonės susipažįsta įvairiose vietose ir, žinoma, gali būti, kad pažintis psichoterapijoje pereis į meilę (85 proc. atvejų tai pasitaiko dirbant vyresnio amžiaus psichoterapeutui su jauna paciente). Ką daryti tokiu atveju? Naudingiausia būtų, jei psichoterapeutas, prieš užmegzdamas meilės santykius su paciente, pats pirma nueitų į superviziją (tai yra psichoterapeuto konsultaciją pas kitą psichoterapeutą dėl psichoterapinių kontaktų metu iškilusių problemų). Visai galimas dalykas, kad supervizoriui tai bus painus klausimas, ir jis nieko naujo nepasakys. O galbūt psichoterapeutui taps aišku, kaip jis geriausiai galės padėti pas jį atėjusiai moteriai, kuriai jis pajuto meilę: perduoti ją kitam psichoterapeutui ir nutraukti su ja ryšius, tęsti psichoterapiją ir kalbėtis apie kilusius jausmus ar užmegzti su ja meilės santykius. Aišku tik tai, kad jei tarp pacientės ir terapeuto yra seksualinių ryšių, psichoterapija tęstis negali (psichoterapija taip pat negalima, jei pacientas yra šeimos narys, draugas, bendradarbis ir pan.).
Po tarpusavio ryšio gydytojo ir paciento vaidmenyse labai sudėtinga sukurti lygiaverčius santykius, nes buvęs pacientas dar ilgai bus linkęs žiūrėti į partnerį kaip į gydytoją, perduoti jam dalį atsakomybės, ir atvirkščiai. Antra vertus, šiuos santykius reikia slėpti arba sakyti apie juos tik dalį tiesos dėl visuomenėje tvyrančio nepritarimo tokio pobūdžio santykiams. Tai gali pakenkti psichoterapeuto reputacijai ir net priversti jį mesti savo darbą.
S. Bauer mano, kad kartais ir pacientai išprovokuoja seksualinius ryšius, tačiau už saugios ribos peržengimą visada atsakingas psichoterapeutas. Moteris gali prisipažinti: “Aš norėjau gauti pinigų, todėl nusprendžiau suvilioti terapeutą ir jį paduoti į teismą”. Ir nors ši moteris nėra labai žavi asmenybė, bet už ribos peržengimą visada bus atsakingas psichoterapeutas, o ne pacientė. Ir tada, kai pacientė prisipažįsta nuoširdžiai mylinti psichoterapeutą, reikia suabejoti: galbūt iš tikrųjų yra visai ne taip. Meilė, atsirandanti psichoterapinio proceso metu, nėra skirta tiesiogiai gydytojui X. Galbūt tai - meilė tėvui, partneriui ar tiesiog ta ideali meilė, kurią pacientas norėtų patirti. Ir gali atsitikti taip, kad po kelių seansų ši meilė virs nusivylimu, pykčiu ar neapykanta. Tai taip pat nėra jausmas gydytojui X, o anksčiau patirtų jausmų atspindys. Ir apie tuos jausmus būtina kalbėti su psichoterapeutu, nes tik taip galite išsiaiškinti, kodėl jūs dažnai patiriate jausmus, sukeliančius nusivylimą kitu žmogumi ir savimi. Tik po to pradėsite matyti gyvenimą ir aplinkinius žmones realius, o ne tokius, kokius norite ar bijote matyti. Psichoterapijos metu gydytojas yra tik instrumentas, padedantis pacientui suvokti savo jausmus, surasti ryšį tarp savo pasąmonės ir sąmonės. Psichoterapeuto ir paciento meilė yra nukreipta į dvasinį jų susijungimą, kurio rezultatas yra žmogaus asmenybės (savojo “Aš”) gimimas ir augimas, o ne į fizinį jų susijungimą.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai