Kaip padėti sergančiajam hipochondrija?

Hipochondrija – tai ilgai trunkantis lėtinės eigos sutrikimas, kuriam būdingas susirūpinimas ar baimė susirgti sunkia liga, net jeigu šis įsitikinimas nėra pagrįstas klinikiniais simptomais ar medicininių tyrimų duomenimis. Baimė ar susirūpinimas tęsiasi, nepaisant gydytojų nuraminimo, kad pacientas yra sveikas. Sutrikimo trukmė – bent 6 mėn.
 

Hipochondrinio sutrikimo paplitimas ir galimos jį sukeliančios priežastys


Hipochondrijos terminas pirmą kartą medicinos literatūroje paminėtas jau prieš kelis šimtmečius, šią diagnozę buvo ypač madinga nustatyti Anglijoje, todėl kurį laiką hipochondrija vadinta “angliška liga”. Sutrikimas būdingas tiek vyrams, tiek moterims, tačiau dažniau serga moterys – paprastai 20-30 m. amžiaus, retai sulaukusios daugiau nei 50 m. Tiksliai nustatyti sutrikimo paplitimą gana sunku, kadangi dauguma pacientų yra gydomi bendrosios praktikos gydytojų, o į psichiatrus paprastai nesikreipiama. Galvojama, kad sutrikimo dažnis tarp besikreipiančiųjų į bendrosios praktikos gydytojus pacientų – 4-9 proc. Nėra aiškios ir ligą sukeliančios priežastys. Kai kurių autorių nuomone, hipochondrija sergantys pacientai linkę pervertinti ir sustiprinti kūno pojūčius dėl prastesnės fizinio diskomforto tolerancijos – pavyzdžiui, ką daugelis žmonių vertina kaip pilvo maudimą, sergantysis hipochondrija apibūdina kaip pilvo skausmą. Šiems pacientams būdingas klaidingas kūno pojūčių suvokimas, sukeliantis nerimą bei įtampą. Kitų autorių nuomone, reikia įvertinti ir socialinę sutrikimo kilmę –”ligonio” vaidmuo padeda išvengti nemalonių pareigų darbe, “sergantysis” sulaukia daugiau aplinkinių dėmesio. Sutrikimo išsivystymui įtakos gali turėti ir dažnos pacientų ligos vaikystėje ar jų artimųjų ligos.


 

Kuo pasireiškia hipochondrinis sutrikimas?


Pagrindinis hipochondrinio sutrikimo požymis yra baimė susirgti kokia nors sunkia liga arba susirūpinimas, kad šia liga jau serga. Taip pat būdingas įsitikinimas, kad gydytojai nesugeba ligos nustatyti. Pacientai daug kuo skundžiasi – dažniausiai virškinamojo trakto ar širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimu. Paprastai skundai būna labai konkretūs ir aiškūs – stipresnis širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, padidėjęs prakaitavimas – pacientų manymu, tai yra sunkios ligos požymiai. Kai kurie ligoniai net gali nurodyti, kokia tariama liga jie serga, tačiau šie įsitikinimai gali kisti. Baimė ir susirūpinimas, kad nenustatoma tariama sunki liga, nepranyksta net gydytojui atlikus visus reikalingus tyrimus, kurie nepatvirtina, kad pacientas serga. Sutrikimui būdinga ir tai, kad pacientų įsitikinimai, kad serga, nepasiekia kliedesių lygio, patys ligoniai neatmeta galimybės, jog jie pervertina savo sveikatos būklę ar netgi perdeda ligą. Tačiau šie įsitikinimai laikini. Sutrikimo paūmėjimą gali sukelti pergyventas stresas, ypač po artimo žmogaus mirties, ar rimtos tiek artimųjų, tiek paties paciento ligos. Šiam sutrikimui taip pat būdinga prasta nuotaika, įtampa, nerimas, padidėjęs dirglumas ar net pyktis. Galimi miego sutrikimai. Būdingas dažnas gydytojų keitimas dėl įsitikinimo, jog nėra reikiamai tiriami ir gydomi (gydytojai neturėtų pamiršti, kad hipochondriniu sutrikimu sergantys pacientai gali susirgti bet kuria somatine (kūno) liga). Nuolatinė tariamų sunkių nenustatomų ligų baimė ir susirūpinimas jomis vargina pacientus, tačiau šis sutrikimas ilgainiui tampa jų gyvenimo dalimi.
Sutrikimo eiga paprastai ilgalaikė, banguojanti – apie 25 proc. pacientų būklė nuolat išlieka bloga, visiškai pasveikstama labai retai. Prognozė geresnė tuo atveju, jeigu sutrikimas susiformuoja gana greitai, kartu nebūna kitų psichologinių sutrikimų.
 

Kaip galima padėti pacientui?


Būtų idealu, jeigu pacientą gydytų vienintelis bendrosios praktikos gydytojas. Vizitai pas jį turėtų būti reguliarūs, kas 4-6 sav., trumpi, jų metu turėtų būti atliekama paciento apžiūra, įvertinant nurodytus negalavimus, nesant būtinumo, reikėtų išvengti nereikalingų papildomų tyrimų. Bendrosios praktikos gydytojas turėtų mokėti paaiškinti ir įtikinti pacientą, kad reikia psichiatro konsultacijų ir specializuotos pagalbos.
 

Specializuoto gydymo taktika. Psichoterapijos ir medikamentinio gydymo galimybės


Geriausių rezultatų pasiekiama taikant kognityvinę psichoterapiją, kurios metu pacientai mokomi realiai įvertinti savo pojūčius, pakeisti klaidingus įsitikinimus apie sunkią ligą. Skatinama “išsikalbėti” apie varginančias baimes, nerimą, pyktį. Padedama prisitaikyti darbo veikloje, kad pacientai nevengtų atlikti jiems priklausančių pareigų. Mokomasi, kaip galima susilpninti įvairių stresų poveikį. Palaikomosios psichoterapijos metu aiškinamasi apie galimą pacientą varginančių simptomų kilmę, atliekama pakartotinė medicininė apžiūra, stengiamasi nuraminti pacientą, kad jis neserga jokia sunkia liga.
Jeigu pacientą vargina nerimas, įtampa, miego sutrikimai, gali būti skiriama anksiolitikų (raminamųjų vaistų). Dozės ir medikamentai parenkami individualiai, kuo mažesnės dozės ir kuo trumpesnį laiką, siekiant išvengti priklausomumo. Esant didesniems nuotaikos sutrikimams, gali būti skiriama antidepresantų.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai