Pabėgti nuo likimo

Pirštai virpėdami karštligiškai laksto čia į kairę, čia į dešinę. Kur gi ta rankena? Kaip, rupūs miltai, atsidaro šios durys? Pagaliau! Išsprūstu iš gydytojo kabineto. Laukiamajame - vien tik kalbančių žmonių veidai ir... spengianti tyla. Nieko negirdžiu. Kas gi atsitiko...? Išlekiu vestibiulin, o iš ten - į pirmosiomis žiemos snaigėmis nuklotą kiemą. Tik tada, kai vyras švelniai apkabina pečius ir pradeda stumti į vidų įspėdamas: “Sušalsi”, atsitokėju. Jau koridoriuje išlemenu: “Andriau, gydytoja, ko gero, suklydo. Supainiojo kokios nors kitos pacientės diagnozę su manąja. Negali būti, kad piktybinis! Nesąmonė!”
 

Jonė iš lėto renka žodžius ir pasakoja, pasakoja. Tik ranka gal kiek per daug nervingai braukia savo trumpus, berniokiškai kirptus plaukus. Klasėje - ji ir aš. Visi kiti su auklėtoja nuėjo į salę. Linksminasi. Šoka (Dieve, jau 15 metų po mokyklos baigimo!). Kiek nejauku, kad su Jone likome dviese...
Mokyklos laikais nebuvome geriausios draugės. Tačiau abi mėgome pokštauti ir drįsdavome šiek tiek paerzinti “Barškuolę” - matematikę. Ji visiškai nesuprato humoro. Ir tai mus “kaitino”.
Beje, nė viena klasės mergaitė taip drąsiai nereiškė savo nuomonės kaip Jonė. Tai ji pirmoji mokyklos valdžiai pradėjo purkštauti: “Kodėl net pasilinksminimo vakarėliuose turime dabintis uniformomis?” Ir kartą ... pasirodė šokių salėje apsitempusi raudona palaidinuke ir juodu trumpu sijonėliu. Visų vaikinukų žvilgsniai taip ir paskendo joje...
Kad Jonė šįvakar su manimi taip atvirauja, savotiškai jaudina. Šimtą metų su niekuo taip natūraliai ir nuoširdžiai nesikalbėjau. Tik, keista, negaliu atsikratyti sapną primenančio jausmo. Atrodo, jog būčiau įkritusi į gilų išdžiūvusį šulinį. Virš jo - žvaigždėtas dangus. Ramu, nieko nebijau. Žvelgiu iš šulinio dugno į žvaigždes, ir tiek. Iš čia jos matosi ryškiausiai...


 

Gelbėjimosi ratas


Kodėl aš? Už ką? Kodėl tai atsitiko su manimi? Kuo nusikaltau Dievui? - Jonė savo klausimų tirada išplėšia mane iš netikėtai aplankiusios vizijos. Klausausi, kaip ji, susitaikiusi su diagnoze (gimdos kaklelio vėžys, navikas išplitęs į gimdos kūną), dar ilgai užduodavo šiuos klausimus likimui. Tik jau nebelaukdavo atsako.
Andrius lengvabūdiškai neįtikinėjo jos, kad viskas bus gerai, ir Jonė greitai pasveiks. Jis nežaidė laimingos pabaigos “žaidimo”, o nuolat kartojo: “Tu labai reikalinga mūsų mažajai Rūtai ir man”. Beje, taip elgdamasis net nenutuokė, kad tuo metu Jonei šie žodžiai buvo pats patikimiausias gelbėjimosi ratas.
 

Tylos skambesyje


Po operacijos (pašalinta gimda) ir švitinimo grįžau namo. Jie buvo pasikeitę, kaip ir visas pasaulis. To, kam anksčiau teikiau reikšmės, visiškai nebereikėjo. Negalėjau klausytis rytmetinių radijo žinių. Pikantiškos laikraščių žinutės (kurias anksčiau permesdavau akimis prie kavos puodelio) erzino ir sėjo neviltį. Karjeros moterys, verslininkai vyrai, paauglės manekenės, nutvieksti šlovės spindulių, sukosi tuo pačiu ratu: iš leidinio į leidinį. Ir dalijosi salstelėjusiomis išpažintimis.
Reklamos skelbimai, rodos, tyčiojosi: “Kosmosas jūsų namuose. Neįtikėtinos jo gydomosios ir kitos savybės”; “Svajonių Džinė laukia savo Aladino”; “Parduodama užšaldyta kiaulių šoninė, šiek tiek apgadinta kelių eismo įvykio metu”... Paskui šią tuštybės mugę vilkosi vienadienės meilės ir laimės likučiai, geismo trupiniai, išblėsusi viltis.
Savaitėmis nebeprieidavau prie televizoriaus. Džiaugiausi radusi sau naują pramogą - pasisėdėjimus prie lango. Atsiveriu langą į sodą ir klausausi, kaip krenta obuoliai. Laukiu, kol vyras parves iš darželio Rūtelę. Kalbuosi su ošiančiais medžiais. Girdžiu, jie perspėja: “Negalima nugalėti iš karto ir visam laikui. Nugalėti reikia kasdien”.
 

Anapus baimės


Jonė pakyla nuo suolo, lėtai pereina klasę. Prieina prie lango. Žiūri į kiemo beržus. Tyli. Paskui neatsigręžusi klausia:
- Ar žinai, kas yra baimė? - ir nelaukdama mano atsakymo tęsia. - Baimė. Ji dvelkia. Vystančiomis šermenų gėlėmis. Ligoninės virtuve. Karboliu. Operacinės sterilumu. Mėtiniais čiulpinukais, kuriuos palatoje paliko Rūtelė...
Baimė. Ji daro su tavimi, ką nori. Atima žadą, sustingdo kraują, šiurpuliais veria kūną. Ji erzina, tyčiojasi, gniuždo. Bet taip pat suteikia jėgų. Verčia nepasiduoti. Ir kovoti su neganda. O gal likimu?
Baimė. Tai - nakties tamsoje pasiklydusi rauda. O gal drovi rytmečio šypsena (naktis praėjo be skausmo!)? Aklas įniršis? Pyktis? Ar begalinis noras gyventi?
Baimė - paikas draugų sutrikimas ir netaktiški klausimai: (“Kodėl taip stipriai viską imdavai į širdį? Gal todėl ir liga pakirto?”; “Kas tavo šeimoje sirgo vėžiu?”; “Ar jūsų giminės nelydi prakeiksmas?”). Sutrikusiems draugams (tik dabar supratau) atrodė, kad bus lengviau, jei kartu atrasime realų paaiškinimą...
Ir aš, ir jie mokėmės. Mokėmės atitolti nuo žeidžiančio tiesmukiškumo, nejaukios savijautos ir savosios baimės.
 

“Ką žmonės pasakys...”


Jonė atsitraukia nuo lango. Sugrįžta prie suolo ir vėl jame susirango. Netikėtai paklausia, kodėl aš “taip kompleksuotai” klausausi jos pasakojimo. Ko gero, ji teisi. Šyptelėju prisiminusi, kaip skubėdama į susitikimą, ilgai vargau besistengdama delikačiai išprašyti įkyrią kaimynę. Tikra votis! Vos ne kas antrą dieną pristinga druskos...
Taip, esu kompleksuota. Nesugebu išsivaduoti iš priverstinio bendravimo (“Negražu atstumti vienišą kaimynę”; “Ką žmonės pasakys?”).
- Žinai, - Jonė nutraukia mano mintis. - Jei gerbi save, privalai sugebėti pasakyti “ne” bet kurioje situacijoje! Liga šio meno žaibiškai išmoko. Jau seniai nebedarau to, ko nenoriu. “Ką žmonės pasakys”, “privalau”, “turiu” - juk tai, viso labo, tik apspurusios sąvokos. Didelis muilo burbulas, kuris lengvai sprogsta. Ir išvaduoja tave nuo smulkmenų, įtampos, įtarumo.
Prisimenu, išėjusi iš ligoninės, ėmiau nerimauti. Kankinausi: ar dar ilgai Andrius neš savąją išmėginimų naštą? ar nepalūš? Nepaneigsi: sirgdama susilaukiau nuolatinio jo dėmesio, paramos ir meilės. Tačiau viskam yra riba. Žmogus - ne geležinis.
Kuo savo vyrą galėjau pradžiuginti? Slenkančių plaukų kuokštais? Ką jam galėjau dovanoti? Tik nuovargį, išsekimą ir nerimą. Ar po švitinimo dar įmanoma kurti intymaus vakaro planus? Kaip manai, ar lengva įžengti į miegamąjį, kai išimta moteriškiausia tavo kūno dalis...?
Suvokiau: jei nuolat apie tai galvosiu - sunaikinsiu save. Privalėjau susitaikyti: yra taip, kaip yra. Ir gyventi toliau. Žinojau: man pakaks ir vieno Andriaus komplimento, kad išgyvenčiau abejonių kupiną dieną.
O Andrius nenukrypdamas ėjo savo keliu - nuolat kartojo, kad viskas bus gerai, ir nešykštėjo gerų žodžių.
Nebekvaršinau sau galvos įvairiausiomis baimėmis, galimomis išdavystėmis ir panašiomis mintimis. Praregėjau: nelaimingas ne tas, kuris ligotas, o tas, kurio niekas nemyli.
Abi su Jone suklūstame. Salėje šokiai įsisiūbavo kaip reikiant. Buvusi vienuoliktoji “B” pašėlo. Ir gerai - pelenai dar nebyra!
- Įdomu, kas iš vaikinų šokdina “Barškuolę”? - užklausiu Jonės.
- Niekas. Ar negirdi seniūnės komandos: “Kviečia merginos!”
Ir staiga mus suima juokas. Dar sekundė - ir iškrisime iš suolo. Kaip kadaise, kai buvome dar mokinukės...
 

Komentaras


Psichoterapeutė
Jūratė LAŽINSKIENĖ

Ši istorija - puiki moters išgyvenimų raidos iliustracija. Ji, likimo valia atsidūrusi ant Būties ir Nebūties slenksčio, priversta žvilgtelėti, kas ten - Anapus. Deja, to niekas nežino...
Baimė. Ji suima kiekvieną, kam lemta atsidurti ties tuo slenksčiu. Moteris iš pradžių neigia mirties grėsmę. Vėliau pyksta, liūdi, baiminasi, puola į depresiją, kol pagaliau susitaiko su liga.
Žmogus, išgyvendamas netekties ar mirties grėsmę, gali “užstrigti” ties kuria nors anksčiau paminėta išgyvenimų stadija. Pavyzdžiui, jei jis “užstringa” depresijos fazėje, dažnai konstatuojama kliniškai sunki šios ligos forma. Toks ”užstrigimas” gali trukti ilgai (arba niekada nesibaigti). Tokiu atveju žmogus taip ir nesusitaiko su liga, nelaimė jo nesubrandina...
Galimi trys išeities iš krizinės situacijos variantai. Pirmasis - žmogus po krizės (artimo asmens netekties, sunkios ligos ir pan.) sugeba išlikti toks, koks buvo anksčiau. Antrasis - liga, nelaimė žmogų pakerta, sužlugdo. Jis jau niekada nebeatsigauna (prasideda įvairios ligos, keičiasi charakteris ir pan.). Trečiasis - žmogus po krizės tampa stipresnis, brandesnis negu buvo prieš tai. Ir paradoksas - džiaugiasi, kad liga jam leido pajusti akimirkos trapumą ir gyvenimo vertę.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai