Laisva valia padeda pasiekti tikslą?

Tai vis dėlto ar galima nors apytiksliai apibrėžti laisvos valios sąvoką?

 

Laisvos valios sąvoka svarbi tiek religiniame, tiek etiniame, tiek moksliniame kontekste. Kaip sąvoka ji išreiškia tik idėją, kad žmogus gali kontroliuoti savo sprendimus bei veiksmus, t.y. įgyvendinti laisvą pasirinkimą.

Jei filosofinius mintijimus „išverstume“ į žmogišką šnekamąją kalbą, trumpai būtų galima atsakyti taip:

Egoistams laisva valia yra viskas, kas tenkina jų hedonistinius (lėkštus, kūnišką malonumą teikiančius) poreikius. Jiems būtų galima priskirti gyvenimo šūkį:„Darau ką noriu, nes esu laisvas“.

Doram, išmintingam žmogui (kūrėjui), suvokiančiam, kad yra visatos dalis, laisva valia yra apsisprendimas nuolatinei kūrybai dėl gėrio, gėriui. Jiems būtų galima priskirti šūkį: „Viskas valia, bet ne viskas ugdo“ arba „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų“.

Šiaip valia yra suvokiama kaip sąmoningas veiksmų pasirinkimas ir gebėjimas siekti tikslo įveikiant vidines kliūtis. Tikslas priklauso nuo asmens vertybinės orientacijos, požiūrio, gyvenimo prasmės suvokimo, doros ir t.t.

Yra nuomonė, kad, įveikiant vidines kliūtis, stiprėja valia, taip asmenybės charakteris įgauna tokius bruožus, kaip drąsa, ryžtas, atkaklumas, iniciatyva, kūrybiškumas, ištvermė.

Ar laisva valia egzistuoja? Į šį klausimą iki šiol dar nebuvo atsakyta taip, kad atsakymas tenkintų visus.

 

Ar apskritai egzistuoja sąmoninga laisva valia darant daugybę kasdieninių pasirinkimų?

 

Manau, tiksliau būtų pasakyti, kad egzistuoja valia kaip sąmoningas veiksmų pasirinkimas.

Sąmoninga laisva valia darant kasdienius pasirinkimus priklauso nuo sąmoningumo laipsnio: požiūrio, doros, mąstymo, vertybinės orientacijos, drąsos prisiimant atsakomybę už sąmoningai padarytus pasirinkimus veikti vienaip ar kitaip ir bent minimalios nuovokos apie tai, kas yra gėris ir blogis. Anot Sokrato, joks žmogus, žinantis kas yra gėris, nesielgs blogai...

O svarbiausia tai, kad būtų iš ko rinktis, nes kai nebėra iš ko rinktis, žmogus tampa situacijos vergu, ir jame „įsijungia“ vergo mąstymo matrica „taip reikia“, „aš privalau“, ‚neturiu pasirinkimo“ ir t.t. Tokia mąstymo matrica – tai atviri vartai depresijai...

 

Pasak vadinamojo sunkiojo determinizmo, viskas, kas nutinka, privalo nutikti, taigi visi įvykiai yra priversti nutikti, todėl laisva valia neegzistuoja?

 

Na taip, sunkiojo determinizmo filosofija šiais laikais, manau, yra labai palanki tiems, kurie neturi drąsos prisiimti atsakomybės už savo padarytus sprendimus, veiksmus ir pan. Daryti ką nori neprisiimant jokios atsakomybės už padarytus sprendimus, perdeleguojant ją (atsakomybę) Dievui, Visatai ar dar kažkam, – labai patogi, egoistinė laikysena.

Man labiau patinka Aristotelio mokymas. Jis teigė, kad „dorovinių elgesio normų, nuostatų ir vertybių atžvilgiu laisva žmogaus valia gali būti tik arba pozityvi (gera) arba negatyvi (bloga). Ir jokio Dieviškojo ar dangiškojo žmogaus valios reguliavimo nėra, išskyrus biosocialinį. Žmogaus galių ir galimybių rinktis ir pasirinkti nenulemia jokie dievai ar demonai.“ Aristotelį papildo šių laikų mokslas: evoliucinės biologijos ekspertas J. Coyne’o teigia, kad „sprendimas“ tėra elektrinių ir cheminių impulsų tarp smegenų molekulių seka – tų molekulių konfigūraciją lemia genai ir aplinka.

Tik pats žmogus pasirenka ir pats nusprendžia, kokį gyvenimą ir kaip gyventi.

 

Lengvieji deterministai taip pat mano, kad viskas, kas nutinka, nutikti privalo. Vienas iš tokių nutikimų yra norai. Tai reiškia, kad mes negalime norėti kitų dalykų negu norime. Bet už tai mes galime daryti tai, ką norime, o tai, anot lengvojo determinizmo, ir yra laisva valia.

 

Mano nuomone, tai labai panašu į pasakas apie norų išpildytojus: auksinė žuvytė, Džinas, dabar Lietuvoje „perlo“‚vikingų“ ir kt. loterijos.

 

O kaip pakomentuotumėte teologinio determinizmo nuostatą: jei Dievas iš anksto žino viską, kas bus ir ką mes darysime, kaip mes galime laisva valia daryti sprendimus?

 

Čia man labiausiai patinka, nes Dievas sukūrė žmogų laisvą, pagal savo paveikslą. Dievas – Kūrėjas, vadinasi, kiekvienas žmogus taip pat kūrėjas, tik kūrėjas tiek, kiek nori, kiek sąmoningai pasirenka kurti kartu. Čia kūrybą galima vadinti kūrybiškumu, kuris tiesiogiai proporcingas dvasingumui, kuris pasireiškia ir pradeda judėti tikrovės sankirtoje, kur susijungia žmogiškoji ir dieviškoji idealybė.

 

Kiekvienas veiksmas reikalauja vidinės jėgos, bet kur šios jėgos šaltinis?

 

Vidinėse, prigimtinėse galiose.

 

Nesvarbu, kokie stiprūs būtume, nuolatinės pastangos išsekina. Eksperimentų metu žmonės, kurie naudojo valios pastangas vienu atveju, turėjo sunkumų kitu kartu. Kaip tai paaiškinti?

 

Disharmonija, pusiausvyros praradimas, ramybės praradimas, psichinė įtampa, stresas, frustracija ir t.t.

 

Teko skaityti, kad socialinis atsiskyrimas susilpnina smegenų sritis, kurios yra svarbios išlaikant dėmesį ir siekiant tam tikrų tikslų, ir tai priveda prie prastesnės savikontrolės. Ar tikrai ir, jei taip, tai kodėl?

 

XXI amžiaus liga nulemta paties žmogaus pasirinkimo. Akivaizdu, kad trūksta kryptingo asmenybės ugdymo tiek švietimo sistemoje, tiek pačioje šeimoje. Mano nuomone, kai vaikams argumentuotai yra paaiškinama, kas ir kodėl, iš kur ir kaip, vaikus tikrai galima motyvuoti pasirinkti alternatyvas, deja, nauja skurdo forma – laiko stoka – daro savo.

 

Paprastai kliūtis ir sunkumus įveikiame vardan kažkokio tikslo.Tai gal pirmiausia reikia užsibrėžti tikslą? Jei, pavyzdžiui, darai kažką, ko nemėgsti, bet reikia, kaip rasti valios ir jėgų?

 

Pakeisti vergo mąstymą „reikia padaryti“ į laisvo (doro ir išmintingo) žmogaus mąstymą – „kūryba man visada teikia džiaugsmo“.

Žmogus be tikslo – tai kaip laivas vandenyne, neturintis uosto. Jis tik plūduriuoja...

 

Nuolatinis priimtų sprendimų nevykdymas tarsi išmagnetina žmogaus valią. Kaip sau padėti tokiu atveju?

 

Leistis į savęs pažinimo kelionę: pamąstyti apie terapiją, atnaujinti dvasines pratybas, pasidomėti laiko planavimu, išsigryninti tikslą. Šie keli žingsniai tikrai padės vėl sugrįžti į visavertį gyvenimą.

 

Gyvenime esama situacijų, kuriomis žmogaus poelgiai gali būti reikšmingi tik ateityje. Ką daryti ilgalaikių ir didelių tikslų siekimo atveju, kai „apdovanojimas“ dar toli, kaip išlaikyti valią?

 

Pozityviu nusiteikimu ir Tikėjimu. Ilgalaikius ir didelius tikslus paprastai pasirenka kūrėjai. Jie jėgų semiasi iš džiaugsmo, kurį teikia kūrybos procesas, ir dėkingumo tų, kuriems jie padeda. Materialinės gėrybės kūrybos proceso metu praranda prasmę. „Duok negailėdamas ir gausi su kaupu“, ir tai yra tiesa, nes, kaip rodo daugelio kūrėjų gyvenimai, Visatos universalioji energija visada sugrįžta su kaupu, atnešdama gausą materialinių gėrybių, taip pat ir pinigų.

Tikėk tuo, ko dar nėra, tam, kad būtų, ir tai būtinai įvyks.

 

Ar galima ir kaip ugdyti valią?

 

Ne tik galima, bet ir būtina, ypač šiais laikais, kai klesti vartotojiška kultūra ir hedonistinės vertybės. Išlikti Žmogumi tokiomis sąlygomis darosi vis sunkiau, o noras išlikti Žmogumi tampa prabanga.

Valią galima ugdyti savęs pažinimu ir dvasinėmis pratybomis, pastarųjų pasirinkimas yra labai platus, tik reikia žinoti, ko nori.

 

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai