Sveikimo teorija: tikėjimas ir pasitikėjimas

Gerų knygų metas

 

„Nė karto negulėjau ligoninėje, ir taip sunkiai susirgau? Išmanydamas fiziologiją, gydytojų daug neklausinėjau, supratau, apie ką jie kalba (dr. G.Volungevičius yra Lietuvos sporto universiteto lektorius, dviračių sporto treneris – aut. past.). Bet ilgai netikėjau, kad man tokia sunki liga. Juk maniau, kad išgersiu pelynų arbatos, virškinimas susitvarkys, ir viskas praeis. Medikai mane įtikinėjo mėnesį. „Kažkokia klaida. Išsiaiškins ir išleis“, – laukiau. Galiausiai pasidaviau specialistų valiai, nepriešgyniavau: kaip bus, taip.

 

Aštuoni intensyvūs chemoterapijos seansai, kai lašinti vaistai į veną. Nuo ryto dešimtos iki vėlaus vakaro po 6–7 litrus skysčio per lašelinę. Vienas seansas truko savaitę, tarp jų – apie dvi savaites atokvėpio namuose. Kaunantis su liga turėjo įtakos sportuojant išsiugdytas imunitetas. Gydantis jis buvo „nusodintas“ iki lygio, kai natūralios, prigimtinės apsaugos nebuvo jokios; buvau vargšesnis nei naujagimis. Visiškas „nustekenimas“, vos galėjau paeiti, šiaip taip jaučiausi tik gulėdamas. Nieko nedarai, o prakaitas bėga, per naktį po šešerius marškinius tekdavo pakeisti.

 

Ėmiau stipriai tikėti. Daug, tikrai daug meldžiausi – kaip niekada gyvenime. Tikėjau, kad man turi būti gerai. Iki tol beveik nerasdavau laiko neiti į bažnytėlę. „Nenuėjau? Ai, ir nereikia.“ Išimtis buvo šv.Velykos ir šv. Kalėdos.

 

Guliu palatoje, skaitau. Ateina studentai, mokosi, klausinėja. Man patikdavo leistis į debatus su jaunais medikais, supratau, kaip sudėtinga „nutverti“ diagnozę; vieną kitą kabliuką pagaus, ir jau mano, kad tai esmė. Man pasisekė, nes diagnozė nustatyta greitai ir tiksliai, o gydė profesionalūs daktarai Kauno klinikose. Daktarė hematologė transfuziologė Ermina Valiukonytė-Kėvalienė davė daug patarimų, dėkoju jai ir visiems jos kolegoms už gydymą. Doc. Gediminas Kiudelis ir dr. Rolandas Gerbutavičius pirmieji pasakė apie diagnozę, motyvavo nepasiduoti, gydytis.

 

Po pirmojo seanso grįžau į namus, pamiegojau, atsikėlęs matau, kad pagalvė pilna plaukų. Tuoj likau visiškai be jų. Neišsigandau, tik nežinia dėl ateities nepaleidžia, liūdna. „Čia tik epizodas, praeis, vis tiek įveiksiu ligą“, – paskiau sau. Po antros ar trečios chemijos patraukiau į varžybas, nes labai rūpėjo auklėtiniai. Treneriai man: nevaidink, kad sergi, matėm, užbėgai į kalną kaip jauniklis; o kad šviečia plikė – gal mada tokia!

 

Nelengva būti gydytoju, nors darbas šiek tiek panašus į pedagogo. Kažkada su pavydu žvelgiau į profesijas, kur darbo diena baigiasi tam tikrą valandą uždarius kabineto duris. Mūsiškis toks nėra, nes iki darbo ir po jo galvoji, rengiesi. Vis dėlto pamatęs, kaip dirba medikai, pagalvojau, kad manoji profesija labai gera. Gydytojai pavargę, jų dienos ilgos ir sudėtingos. ...Kalbasi su tavimi, tuo pat metu turi atsiliepti telefonu, matyti dar vieno ligonio akis, išklausyti. Po kelis kartus perklausia, pasitikslina – krūvis beprotiškas. Sugebėti būti dėmesingam, atsiminti, po to viską surašyti ligos istorijose... Sesutėms darbo per akis. Ligoniai sunkūs, kiekvienam reikia padėti, įtikti. Jos kaip bitelės, už tai – dėkingumas ir pagarba visoms, kurios mane slaugė ir badė, visam kolektyvui.

 

Palatoje pabusdavau anksti, ryte rijau knygas: R.Sharmos „Vienuolį, kuris pardavė ferarį“, „Lyderį be titulo,  „Banglentininką“, „Nebijok gyventi“. Tai gyventi skatinančios, pozityvumo kupinos knygos. Prisikaičiau tomis savaitėmis daugiau nei per visą gyvenimą. Dviračių sporto treneriai, mano kolegos, gavo man porą knygų apie amerikiečių dviratininką L.Amstrongą, kuris sirgo vėžiu, jį įveikė ir po to laimėjo net septynis „Tour de Frans“. Draugai atsiųsdavo gerų tekstų, gražių maldų. Tai labai stiprino mano tikėjimą, leido mintimis pabėgti nuo alinamos chemoterapijos.

 

Sunku buvo. Iš tiesų niekas negali padėti, kai ištinka komplikacijos, niekas už tave negali sulaukti gydymo ir tyrimų pabaigos – tik tu pats. Artimieji lankė, draugai suprato, bet... Gydžiausi aštuonis mėnesius, tą laiką nedirbau. Jaučiau gailestį ir panašias žmonių reakcijas. Į klausimus, kaip sveikata, atsakydavau: gerai. Gerai! O kolegos, žiną, kokia rupi trenerio duona, surinko fondą. Čia tau, pravers gydantis, – pasakė. Viską investavau į vaistus, savo mokslą ir darbus.

 

Nurimti, bet su liga nesusitaikyti

 

Mano ligos priežastis, manau, buvo stresas, baimė, išgyvenimai. Slėgė mokslinio darbo terminai, buvo belikę vieneri metai, o darbas tik įpusėtas. Baimė, net gėda ir nepatogumo jausmas; ką paskys kolegos, jei nebaigsiu mokslinių tyrimų?.. Dviračių sportas – tai rizika ir atsakomybė, ilgos treniruotės. Nuolatinis sporto rezultatų siekimas. Skubi, nespėji, nerviniesi. O finiše – ligoninėje – rezultatas to, kad savęs ir savo poreikių nepaisei, nepailsėjai, peralkai. Taip lipdėsi ir didėjo mano streso gniūžtė.

Ligos priremtas nurimau: darbai palauks, o daktaro laipsnis gerai, jei ne – taip pat gerai. Įdomu, kad baigus gydytis tarsi nušvito, prašviesėjo tai, kas labai jaudino, tapo aišku, kaip rašysiu daktarinį. Darbą sėkmingai apgyniau.

 

Tiems, kurie susirgo ar kiti išbandymai ištikę, linkėčiau optimistinio požiūrio ir meilės sau, taip pat gerų medikų – specialistų.

 

Rytiečiai sako, kad ligos ateina per įtampą, nervus ir per skrandį. Vaduojantis iš ligos svarbūs du dalykai: įžvelgti visur gėrį ir duoti savo kūnui gero maisto. Blogais žodžiais, blogu elgesiu gėrio  niekam nesuteiksi. Apšauksi mažesnį už save ar pavaldinį? Pykdamas pirmiausia sau pakenksi ir kitam nieko gero. Juk nuo kito žmogaus pyktis nutekės it nuo žąsies vanduo, o tau tik blogiau.

 

Kas per daug, tai nesveika, juk ir gamtoje pusiausvyra. Jos reikia paisyti. Dabar valgau įvairų maistą, tik mažiau miltinių patiekalų ir pieno produktų, daugiau vaisių, daržovių, baltos mėsos, vandens.

 

Sirgdamas, atokvėpiais tarp chemijų daug vartojau medaus, juo saldžiau maistą ir gėrimus. Gėriau daug paprasto vandens, po du litrus per dieną. Mineralinis vanduo „plauti“ organizmui, vaistų prisotintam,  nėra tinkamas. Vandens gėrimo tikslas – pašalinti medžiagų skilimo produktus ir chemoterapijos likučius. Valgyti nesinorėjo, netekau keliolikos kilogramų. O prieš gerdamas vandenį jam pasakydavau „aš tave myliu“. Tokios smagios detalės įvairino dienas. O šiaip: meilės troškimas, meilė savyje, meilė artimiesiems ir meilė sau. Šis jausmas galbūt padėjo pasveikti – meilė bet kam, ko imdavausi. „Tėvas kažko keičiasi“, – stebėjosi vaikai.

 

Kai daraisi geras, ir gyvenimėlis atrodo kitoks, šviesesnis.

 

Labai stiprūs

 

Artimųjų pagalba... Jiems matyti sergantįjį, jį suprasti yra sunku, kamuoja nežinia, kaip padėti. Vargu ar kas kitas gali padėti pasveikti. Lieka tik pasitikėjimas, tavo tikėjimas, kad įveiksi ligą, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Mane kėlė ir nusiminti neleido viena mintis: žmonės pasiduoda, nes jie nežino, kokie yra stiprūs. Niekad negalvojau, kad paskutinioji. Atradau daugybę motyvų džiaugtis gyvenimu.

Ne visi mėgsta skaityti knygas. O verta, ypač psichologines. Visų negalavimų pradžia yra mūsų galvoje, visa sveikata taip pat tenai – kaip mąstome, taip ir gyvename. Jeigu tavo blogos mintys, netikęs mąstymas, ko gero, nekoks bus tavo gyvenimas. Mąstydamas ir nusiteikdamas turi galimybę vadovauti savo gyvenimui.

 

Šie atradimai man suteikė optimizmo, jo tėkmei pasidaviau ir taip gyvenu: gerai!

 

Neigiamas pasekmes gimdo nepasitikėjimas gydytoju. Kai kurie pacientai tik pyksta ant daktarų, burbena, meluoja, nepasisako visko apie save. Dėl to medikams gali ir klaidų pasitaikyti. Jei tokia klaida ištiktų mane, atleisčiau, siekčiau rasti pateisinimą ar bent jo ieškočiau. Greičiausiai – žinoma, jei suprasčiau, kad padaryta neleistina klaida, – tyliai ramiai pasitraukčiau nuo specialisto, kuris daro grubių klaidų.

 

O vieną savo palatos kaimyną, savo pedagoginės kompetencijos įkvėptas, ėmiausi „perauklėti“, vėliau jis man „ačiū“ sakė. Kitam net tikėjimo įdiegiau: tai nėra baisi liga, suk mintis pozityvumo linkme.

Taip, gyvename sudėtingai, neturim užtikrintumo, nėra tikėjimo ateitimi. Niekas nežino, ar neliks be darbo, kokį atlyginimą gaus. Netikrumas erzina. Aš dirbti pradėjau prieš tris dešimtmečius, teko daug keliauti. Apmaudu, kai palygini: prieš tris dešimtmečius Lietuva tuometinių respublikų akyse buvo mažoji Amerika, į mus žvelgta su baltu pavydu. O dabar emigracija, bedarbystė, kiti sunkumai. Mes patys savęs nebegerbiame. ...Kai virš tautos kabo Damoklo kardas, žmonės gali būti vieningi, bet kai jiems patiems duodama valdžia, nepasidalija ir susipyksta. Kaip nuo to sveikti? Minorinių gaidų, varginančių kalbų nebūtina klausytis. Jei įveikiamos ligos, vadinasi, taip pat įveikiamos ir kitos negandos, kurios galbūt nėra tokios realios. Vietoj knaisiojimosi po savo niūrias mintis reikia darbuotis, džiaugtis kitų sėkme, visur įžvelgti gėrį ir auginti tai, kas teigiama.“

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Ledi
2015-03-14 20:55
Pozityvumas - geras dalykas, bet jei neturi pinigų ir esi eilinis žmogus, neturi kas padeda- faktiškai esi pasmerktas.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai