){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Visų mirusiųjų paminėjimo dieną, arba Vėlines, pirmą sekmadienį po Sekminių pasiūlė švęsti Izidorius Sevilietis (VI–VII a.). Vėliau, IX a., Anatolijus Macietis pasiūlė Vėlines švęsti kitą dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Ilgainiui ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus.
Su šia švente yra susijusi legenda apie tai, kaip piligrimas, vykstantis iš Šventosios žemės, buvo audros išmestas į nuošalią salą. Ten gyvenęs atsiskyrėlis jam papasakojęs, kad tarp uolų yra įtrūkimas, vedantis į skaistyklą, iš kur girdisi nuodėmingųjų dejonės. Jis sakėsi girdėjęs, kaip demonai skundžiasi dėl Kliuni vienuolių maldų už mirusiuosius galios – esą jos išgelstančios nuodėminguosius. Apie tai piligrimas papasakojęs Kliuni vienuolyno abatui Odiliui. Šis paskelbė 2-ąją lapkričio diena, kai reikia melstis už vėles, kurios stos prieš Dievą.
Tačiau krikščioniškosios tradicijos daugelyje šalių persipynusios su senosiomis apeigomis.
Mirusiųjų diena Meksikoje
Šventės datą į Meksiką atnešė misionieriai, ir ji puikiai sutapo su tradiciniu derliaus festivaliu, kurį indėnai rengdavo dar iki to laiko, kai Ameriką atrado Kolumbas. Nepaisant pavadinimo, nuo senų laikų tai ne tik liūdesio, bet ir džiaugsmo šventė.
Meksikiečių pasakojimais, mirusiųjų vėlės galinčios grįžti į žemę kelioms dienoms per metus ir lankyti žmones, kurie jiems buvo brangūs. Meksikiečiai į mirtį žiūri savaip – jiems mirtis ir gyvybė – tai lyg vieno ciklo fazės. Mirtis – tai ne pabaiga, bet būsimo gyvenimo pagrindas.
Pagrindinis šventės atributas – kaukolė. Norint pagerbti mirusiuosius, rengiamos specialios puotos, jų proga iš šokolado gaminami karstai, katafalkai, laidotuvių vainikai, cukrinės kaukolės. Kai kur tiesiog prie namų statomi altoriai, ant jų dedami įvairūs skanumynai, alkoholis, netgi cigaretės.
Vienoje majų gyvenvietėje yra išlikusi keista tradicija. Per Vėlines žmonių, mirusių prieš trejus metus, kaulai išimami, apšlakstomi šventu vandeniu, nuvalius dedami į dėžę ant kito audeklo, čia vėl apšlakstomi ir uždarius nešama į uždarą patalpą, ten meldžiamasi. Vėliau dėžė nešama į buvusius mirusiojo namus, statoma po stalu. Šventikas meldžiasi, susirinkusieji kviečiami prie stalo, duodama ir mirusiajam. Galiausiai dėžė su palaikais vėl nešama į kapus.
Ne mažiau keistos tradicijos
O štai Kinijoje tuo metu, pasitelkiant mediumą, bandoma sužinoti, kaip gyvena mirę giminaičiai. Kartais pasirodo, kad vėlė klaidžioja be jokio tikslo, nes pamiršo, kas buvo gyva būdama. Tais atvejais mediumas turi įteikti jai pasą su viza į pomirtinį pasaulį. Mediumas paprastai būna pagyvenusi moteris, ji, būdama transo būsenos, kontaktuoja su mirusiuoju.
Tailandiečiai turi iš Kinijos atėjusią Alkanų mirusiųjų šventę.
O vadinama ji taip dėl kinų legendos, kuri pasakoja, kad tuo metu į laisvę išeina neramios alkanos dvasios. Būdamos alkanos, jos klaidžioja po žemę, ieškodamos maisto.
O štai pasakojimas ir apie tai, kodėl tos dvasios alkanos. Senojoje Kinijoje gyveno kilnus jaunikaitis su pikta motina našle, kuri mėgo turtus ir nekentė vargetų. Ji svajojo apie puikią ateitį, kai jos sūnus taps labai turtingas ir visus pinigus patikės jai.
Kai jos vienintelis sūnus, su kuriuo buvo sieta tiek vilčių, tapo atsiskyrėliu vienuoliu, ji ėmė baisiai nekęsti visų vienuolių. Kerštaudama ji nusprendė į maistą, kuris buvo aukojamas vienuoliams, dėti jiems uždraustos mėsos.
Kai sūnus sužinojo, kad motina papuolė į pragarą, jis pas ją nuėjo nešinas maistu. Tačiau maistas, kai jis norėdavo ją pamaitinti, virsdavo tai ugnimi, tai vandeniu. Grįžęs į žemę sūnūs ėmė daug melstis, ir jo maldas išgirdo Buda. Jis leido kartą per metus atidaryti pragaro vartus, kad vėlės galėtų išeiti ir pavalgyti maisto, kurį joms pagamina gyvieji.
Beje, vėlės ne tokios nepavojingos – negalima tuo metu maudytis, nes užpykusios jos gali nutempti į dugną, negalima tuoktis, tėvai turi saugoti nuo jų savo vaikus. O norėdami apsiginti nuo pavojingiausių žmonės dega specialius žibintėlius ir leidžia juos vandenin.
Senovės romėnai šventė Lemurijos šventę, jos metu vėlės esą klaidžiodavo gyvųjų pasaulyje vampyrų pavidalu. Norėdami nuo jų apsiginti, romėnai turėdavo apeiti basomis savo namus, tada nusiprausti šaltinyje, įsidėti į burną juodąją pupelę, kurią vėliau reikėjo permesti per namą neatsisukant ir tuo metu kalbant burtažodžius: „Su šia pupa išperku save ir savo artimuosius.“
Pas mus, Lietuvoje
Nuo seno per Vėlines maistas buvo svarbus ir lietuviams.
Kaip rašo Pranė Dundulienė, tikėta, kad nuo mirusiojo kūno atsiskiria vėlė, kuri yra pavojinga gyviesiems. Norint apsisaugoti, numalšinti jų pyktį, atsirado įvairių magiškų veiksmų ir apsisaugojimo priemonių. Viena tokių – vaišės vėlėms, kurias lydėjo maldos ir apeigos.
A. Valantinas 1938 m. paskelbė tokį Vėlinių vaišių aprašymą: „Dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes.
Tikėta, kad Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakare, laukiant vėlių apsilankymo, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti. Kitur vakare ant stalo palikdavo indus ir maistą, o seniau – ir atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti.“
Yra užrašyta nemažai mirusiųjų pagerbimo, atminimo ir bendravimo papročių. Dažniausiai minima vėlių vaišinimas, išmaldos dalijimas ir maldos už mirusiuosius.
Buvo manoma, kad Vėlinių vakare vėlės apsilankydavo kaip nepažįstamas keleivis, jį reikėdavę nuoširdžiai priimti ir pavaišinti. Tokie keleiviai – tai vėlių siųsti pasiuntiniai lankyti gyvųjų ar malonių kokių nors prašyti, kad pagelbėtų vargstantiesiems mirusiems.
Per Vėlines būdavo renkamos aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių.
Ypač populiari buvo Vėlinių išmalda. Čia svarbi vieta teko ir duonos kepimui. Specialiai buvo atskiriami maži kepalėliai elgetoms – dziedų duona.
Ne mažiau reikšminga buvo ir ugnis. Iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senų kryžių deginimas ir buvo ta paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma.
Senieji papročiai grįžta
Kaip ir kitose šalyse, bažnyčia pakoregavo Vėlinių apeigas, savo įtaką daro ir laikas. Tačiau, nors dabar jau retas senolis prisimena, tačiau dar iki praėjusio amžiaus vidurio daugelyje Lietuvos vietų buvo galima atrasti ir senųjų pagoniško laikotarpio šio periodo papročių.
Beje, kai kurios senosios tradicijos pamažu grįžta. Kalbame apie mirusiųjų kremavimą (deginimą). Ne visi žino, kad mirusiųjų deginimas ilgą laiką buvo neatsiejama mūsų protėvių baltų tikėjimo dalis.
Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius atsirado 3 tūkstantmetyje iki m.e. Kremacijos pradininkais laikomi Mesopotamijos šumerų dvasininkai. Tikėta, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga.
Lietuvoje baltai sudeginto kūno pelenus laidojo įvairiai: pildavo į urnas, jas žemėje apkraudavo akmenų krūvomis, apjuosdavo akmenų vainikais ir supildavo kalvelę – suformuodavo pilkapį, kitur mesdavo į vandenį.
Tais laikais žmonės tikėjo, kad juo aukščiau kils į dangų laidotuvių laužo dūmai, tuo aukščiau sudegintasis bus danguje.
Dabar mirusiųjų deginimo tradicija vėl grįžta į mūsų kraštą grįžta ir, kas žino, gal ilgainiui tai taps gražia tradicija, susigrąžinusia savo dvasinę prasmę.
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę