Vėlės gyvųjų pasaulyje

 Visų mirusiųjų paminėjimo dieną, arba Vėlines, pirmą sekmadienį po Sekminių pasiūlė švęsti Izidorius Sevilietis (VI–VII a.). Vėliau, IX a., Anatolijus Macietis pasiūlė Vėlines švęsti kitą dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Ilgainiui ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus.

Su šia švente yra susijusi legenda apie tai, kaip piligrimas, vykstantis iš Šventosios žemės, buvo audros išmestas į nuošalią salą. Ten gyvenęs atsiskyrėlis jam papasakojęs, kad tarp uolų yra įtrūkimas, vedantis į skaistyklą, iš kur girdisi nuodėmingųjų dejonės. Jis sakėsi girdėjęs, kaip demonai skundžiasi dėl Kliuni vienuolių maldų už mirusiuosius galios – esą jos išgelstančios nuodėminguosius. Apie tai piligrimas papasakojęs Kliuni vienuolyno abatui Odiliui. Šis paskelbė 2-ąją lapkričio diena, kai reikia melstis už vėles, kurios stos prieš Dievą.

Tačiau krikščioniškosios tradicijos daugelyje šalių persipynusios su senosiomis apeigomis.

Mirusiųjų diena Meksikoje

Šventės datą į Meksiką atnešė misionieriai, ir ji puikiai sutapo su tradiciniu derliaus festivaliu, kurį indėnai rengdavo dar iki to laiko, kai Ameriką atrado Kolumbas. Nepaisant pavadinimo, nuo senų laikų tai ne tik liūdesio, bet ir džiaugsmo šventė.

Meksikiečių pasakojimais, mirusiųjų vėlės galinčios grįžti į žemę kelioms dienoms per metus ir lankyti žmones, kurie jiems buvo brangūs. Meksikiečiai į mirtį žiūri savaip – jiems mirtis ir gyvybė – tai lyg vieno ciklo fazės. Mirtis – tai ne pabaiga, bet būsimo gyvenimo pagrindas.

Pagrindinis šventės atributas – kaukolė. Norint pagerbti mirusiuosius, rengiamos specialios puotos, jų proga iš šokolado gaminami karstai, katafalkai, laidotuvių vainikai, cukrinės kaukolės. Kai kur tiesiog prie namų statomi altoriai, ant jų dedami įvairūs skanumynai, alkoholis, netgi cigaretės.

Vienoje majų gyvenvietėje yra išlikusi keista tradicija. Per Vėlines žmonių, mirusių prieš trejus metus, kaulai išimami, apšlakstomi šventu vandeniu, nuvalius dedami į dėžę ant kito audeklo, čia vėl apšlakstomi ir uždarius nešama į uždarą patalpą, ten meldžiamasi. Vėliau dėžė nešama į buvusius mirusiojo namus, statoma po stalu. Šventikas meldžiasi, susirinkusieji kviečiami prie stalo, duodama ir mirusiajam. Galiausiai dėžė su palaikais vėl nešama į kapus.

Ne mažiau keistos tradicijos

O štai Kinijoje tuo metu, pasitelkiant mediumą, bandoma sužinoti, kaip gyvena mirę giminaičiai. Kartais pasirodo, kad vėlė klaidžioja be jokio tikslo, nes pamiršo, kas buvo gyva būdama. Tais atvejais mediumas turi įteikti jai pasą su viza į pomirtinį pasaulį. Mediumas paprastai būna pagyvenusi moteris, ji, būdama transo būsenos, kontaktuoja su mirusiuoju.

Tailandiečiai turi iš Kinijos atėjusią Alkanų mirusiųjų šventę.

O vadinama ji taip dėl kinų legendos, kuri pasakoja, kad tuo metu į laisvę išeina neramios alkanos dvasios. Būdamos alkanos, jos klaidžioja po žemę, ieškodamos maisto.

O štai pasakojimas ir apie tai, kodėl tos dvasios alkanos. Senojoje Kinijoje gyveno kilnus jaunikaitis su pikta motina našle, kuri mėgo turtus ir nekentė vargetų. Ji svajojo apie puikią ateitį, kai jos sūnus taps labai turtingas ir visus pinigus patikės jai.

Kai jos vienintelis sūnus, su kuriuo buvo sieta tiek vilčių, tapo atsiskyrėliu vienuoliu, ji ėmė baisiai nekęsti visų vienuolių. Kerštaudama  ji nusprendė į maistą, kuris buvo aukojamas vienuoliams, dėti jiems uždraustos mėsos.

Kai sūnus sužinojo, kad motina papuolė į pragarą, jis pas ją nuėjo nešinas maistu. Tačiau maistas, kai jis norėdavo ją pamaitinti, virsdavo tai ugnimi, tai vandeniu. Grįžęs į žemę sūnūs ėmė daug melstis, ir jo maldas išgirdo Buda. Jis leido kartą per metus atidaryti pragaro vartus, kad vėlės galėtų išeiti ir pavalgyti maisto, kurį joms pagamina gyvieji.

Beje, vėlės ne tokios nepavojingos – negalima tuo metu maudytis, nes užpykusios jos gali nutempti į dugną, negalima tuoktis, tėvai turi saugoti nuo jų savo vaikus. O norėdami apsiginti nuo pavojingiausių žmonės dega specialius žibintėlius ir leidžia juos vandenin.

Senovės romėnai šventė Lemurijos šventę, jos metu vėlės esą klaidžiodavo gyvųjų pasaulyje vampyrų pavidalu. Norėdami nuo jų apsiginti, romėnai turėdavo apeiti basomis savo namus, tada nusiprausti šaltinyje, įsidėti į burną juodąją pupelę, kurią vėliau reikėjo permesti per namą neatsisukant ir tuo metu kalbant burtažodžius: „Su šia pupa išperku save ir savo artimuosius.“

Pas mus, Lietuvoje

Nuo seno per Vėlines maistas buvo svarbus ir lietuviams.

Kaip rašo Pranė Dundulienė, tikėta, kad nuo mirusiojo kūno atsiskiria vėlė, kuri yra pavojinga gyviesiems. Norint apsisaugoti, numalšinti jų pyktį, atsirado įvairių magiškų veiksmų  ir apsisaugojimo priemonių. Viena tokių – vaišės vėlėms, kurias lydėjo maldos ir apeigos.

A. Valantinas 1938 m. paskelbė tokį Vėlinių vaišių aprašymą: „Dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes.

Tikėta, kad Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakare, laukiant vėlių apsilankymo, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti. Kitur vakare ant stalo palikdavo indus ir maistą, o seniau – ir atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti.“

Yra užrašyta nemažai mirusiųjų pagerbimo, atminimo ir bendravimo papročių. Dažniausiai minima vėlių vaišinimas, išmaldos dalijimas ir maldos už mirusiuosius.

Buvo manoma, kad Vėlinių vakare vėlės apsilankydavo kaip nepažįstamas keleivis, jį reikėdavę  nuoširdžiai priimti ir pavaišinti. Tokie keleiviai – tai vėlių siųsti pasiuntiniai lankyti gyvųjų ar malonių kokių nors prašyti, kad pagelbėtų vargstantiesiems mirusiems.

Per Vėlines būdavo renkamos aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių.

Ypač populiari buvo Vėlinių išmalda. Čia svarbi vieta teko ir duonos kepimui.  Specialiai buvo atskiriami maži kepalėliai elgetoms – dziedų duona.

Ne mažiau reikšminga buvo  ir ugnis. Iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senų kryžių deginimas ir buvo ta paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma.

Senieji papročiai grįžta

Kaip ir kitose šalyse, bažnyčia pakoregavo Vėlinių apeigas, savo įtaką daro ir laikas. Tačiau, nors dabar jau  retas senolis prisimena, tačiau dar iki praėjusio amžiaus vidurio daugelyje Lietuvos vietų buvo galima atrasti ir senųjų pagoniško laikotarpio šio periodo papročių.

Beje, kai kurios senosios tradicijos pamažu grįžta. Kalbame apie mirusiųjų kremavimą (deginimą). Ne visi žino, kad mirusiųjų deginimas ilgą laiką buvo neatsiejama mūsų protėvių baltų tikėjimo dalis.

Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius atsirado 3 tūkstantmetyje iki m.e. Kremacijos pradininkais laikomi Mesopotamijos šumerų dvasininkai. Tikėta, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga.

Lietuvoje baltai sudeginto kūno pelenus laidojo įvairiai: pildavo į urnas, jas žemėje apkraudavo akmenų krūvomis, apjuosdavo akmenų vainikais ir supildavo kalvelę – suformuodavo pilkapį, kitur mesdavo į vandenį.

Tais laikais žmonės tikėjo, kad juo aukščiau kils į dangų laidotuvių laužo dūmai, tuo aukščiau sudegintasis bus danguje.

Dabar mirusiųjų deginimo tradicija vėl grįžta į mūsų kraštą grįžta ir, kas žino, gal ilgainiui tai taps gražia tradicija, susigrąžinusia savo dvasinę prasmę.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai