Vaikų savarankiškumo ugdymas: ką gali tėvai?

 Kas gi tas savarankiškumas?

Atrodytų, atsakymas – kaip ant delno, tačiau geriau pagalvoję pamatysime, kad kiekvienas mūsų savarankiškumą supranta kiek skirtingai. Paklaustas, kaip galima apibūdinti savarankiškumą, kai kas atsakys, kad tai veiksmai, kuriuos žmogus atlieka pats, be kitų pagalbos ar patarimų. Kiti dar pridurs, kad tai nepriklausomybė nuo aplinkinių nuomonės, tretiems tai laisvė reikšti savo jausmus, sugebėjimas tvarkytis su savo laiku, savimi ar apskritai su savo gyvenimu ir pan.

Pridurti būtų ką, o ir prieštarauti negalima. Tačiau absoliutaus savarankiškumo apibrėžimo, kuris apibūdintų visus atvejus, nėra. Tai reliatyvi sąvoka. Taigi ir įvertinti savo vaiko savarankiškumą ne taip paprasta – juk vienų savarankiškumas gali reikštis ruošiant pamokas, kitų – dirbant kokius nors darbus ir t.t. Todėl vienas iš tai padaryti palengvinančių dalykų yra vertinti savo atžalą ne lyginant su kitais, o lyginant su juo pačiu, koks jis buvo anksčiau.

Kita vertus, vėlgi ir tai nėra labai patikima, pavyzdžiui, jei prieš metus jūsų mažylis nemokėjo užsirišti batelių, o dabar jau moka, tai, aišku, žingsnis savarankiškumo link, tačiau jei tai puikiai moka daryti jūsų paauglys, dar nereiškia kad jis yra savarankiškas.

Taigi kalbant apie savarankiškumą galima būtų kalbėti ne tik ir ne tiek apie mokėjimą daryti kažką be kitų pagalbos, kiek apie sugebėjimą peržengti savo galimybių ribas, kelti tikslus, jų siekti ir rasti sprendimus.

Taigi savarankiškumo sąvoka lyg ir aptarėme, tačiau kiek jis svarbus tolesniame gyvenime?

 

Apie tai, kiek savarankiškumas svarbus ugdant asmenybę ir kiek savo vaikui galima leisti būti savarankiškam, kalbame su UNESCO Asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ įkūrėja Marijos Mendele-Leliugiene.

 

Nustatyta, kad turintys stipresnes valdžios savybes gauna geresnius pažymius tose pamokose, kuriose skatinamas savarankiškumas atsakinėjant, reiškiant mintis. Turintys silpnesnį valdžios poreikį geriau mokėsi tose klasėse, kuriose savarankiškumas nebuvo skatinamas. Kur apskritai savarankiškumo vieta ugdant asmenybę?

Tai tikrai labai svarbus klausimas. Atlikus vietinius tyrimus paaiškėjo, kad savarankiškumas priskirtinas pirmajam dešimtukui tų savybių, į kurias reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį ugdant vaikus. Tai yra vienas iš svarbiausių dalykų. Kyla klausimas, kaip jį ugdyti. Metodų yra daug, ir kiek vienas turi savo – vienos formulės būti negali. Kaip jūs ir minėjote, vieni yra vaikai linkę vadovauti, kitiems vaikams būdingas vadinamasis socialinis uždarumas. Taigi vieni reiškiasi noriai, o kitiems tai yra kančia, nes prisideda visokios baimės – ir baimė atsakinėti, ir baimė suklysti, ir auditorijos baimė, ir pan.

Tačiau kiekvienam tėvui, turinčiam tokį vaiką, kyla klausimais, ar galima su tomis baimėmis dorotis ar bent jau nuslopinti?

Paprasčiausias kelias – žinojimas. Pavyzdžiui, kai vaikams tu sakai, kad vengti baimės yra teisingas pasirinkimas, argumentuoji kodėl, t.y. kad baimė paralyžiuoja asmenį. Taigi, norint teisingai atsakyti, gauti gerą pažymį, šitą baimę reikia išmokti suvaldyti. Jeigu baimė yra labai didelė, jei paprasti mokymai nepadeda, visada į pagalbą galima pasitelkti vaikų psichoterapeutus. Visa tai įveikti tikrai galima.

Ką gi, grįžkime prie savarankiškumo. Štai po pamokų daugelis vaikų mielai dalyvauja užklasinėje veikloje, lanko įvairius būrelius. Kiek vaikas, sakykim, jaunesnio amžiaus, sugeba pats pasirinkti tuos būrelius tinkamai?

Sakyčiau, kad negali. Bet vaikui gali ir turi padėti tėvai. Vienareikšmiškai, nes tik tėvai geriausiai jį pažįsta. Jei tėvai atpažįsta, ko vaikas nori, ir su juo sutaria, tai tuomet eina kryptingai. Jeigu akivaizdu, kad vaikas yra labai aktyvus, viskuo domisi, tai yra ne trūkumas, tai yra privalumas – visi tokie vaikai turi labai daug energijos, ir iš tiesų galima sudaryti sąlygas pabandyti viską. Ir vėliau vaikas kartu su tėvais, jiems patariant, gali išrinkti vienas ar kitas veiklas ir jau jomis užsiimti kryptingai. Be to, galima suderinti kelias veiklas.Viskas yra įmanoma.

O kaip dėl vyresnių? Psichologų nuomone, tik 13 proc. jaunuolių nežino, kuo nori užsiimti būdami suaugę. Tačiau tėvams vaikų pasirinktos profesijos dažnai atrodo neprestižinės ar netinkamos vaikui. Kiek tėvai gali nurodinėti?

Manau, kad tyrimo rezultatai atspindi realybę. Juk jaunimas, ypač XXI amžiaus, yra išmintingas. Jei kurie ir nežino ar abejoja, jie vis tiek renkasi kažką iš dominančių dalykų. Kad visiškai nežinotų, ko nori, manau, ir yra ne daugiau kaip tie 13 proc., tai yra rizikos grupei priklausantys jaunuoliai.

Tačiau pastebėjau stebinantį dalyką, kai, stodami į aukštąsias mokyklas, jaunuoliai pradžioje užrašo kelias pageidaujamas specialybes. Ir neretai tos specialybės neturi nieko bendra. Kur šiuo atveju dingsta tas žinojimas?

Šiuo atveju jau reikėtų kalbėti apie tikslą. Nes tokiu atveju akivaizdu, kad nėra jokio tikslo, išskyrus turėti aukštojo mokslo diplomą: nesvarbu, kur mokysiuosi, svarbu, kad būsiu kažką baigęs, diplomuotas. Tik neaišku, ką su tuo diplomu darysiu. Čia galima kalbėti ir apie atsakomybę dėl mokesčių mokėtojų pinigų, ir aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo, ir taip toliau. Tai yra tiesiog klaiku.

Taip, tikrai sunkiai suvokiama, bet pakalbėkime apie tėvų vaidmenį renkantis specialybę...

Tėvų nuomonė visada yra svarbi. Tačiau taip yra tuo atveju, kai šeimoje yra sveiki santykiai. Bet ne tada, kai šeimoje yra diktatoriškas auklėjimas, kai tėvai mano geriau žiną, ko vaikui reikia arba ko jam reikės, su kuo draugauti ir pan. Vienas dalykas yra perspėti, ir visai kas kita yra vadinamasis vizitinės kortelės sindromas, kai tėvai moko savo vaiką padaryti tai, ko jiems galbūt patiems nepavyko įgyvendinti. Taigi tokiu atveju pavojus labai didelis. Čia tėvai urėtų prisiimti atsakomybę, jie turėtų sau atsakyti į klausimą, ką aš darau savo vaikui, jo ateičiai. Tačiau apskritai, kaip minėjau, tartis su tėvais vertėtų.

 

Kaip atsisakyti įpročio nuolat vadovauti vaiko gyvenimui:

Pirmas žingsnis. Susidarykite sąrašą, kas jums kliūva, jaudina jūsų vaiko elgesyje. Tačiau rašykite tik tai, kas jaudina jus, o ne apskritai žmones ar kitus šeimos narius.

Antras žingsnis. Kai sąrašas bus baigtas, pažymėkite, kokie veiksmai turės įtakos vaikui, bet nepaveiks jūsų. Pavyzdžiui, jūs norite, kad vaikas toliau mokytųsi, o jis, užuot siekęs aukštojo mokslo diplomo, pradėjo dirbti. Tačiau tai pirmiausia veikia ne jūsų, o jūsų vaiko gyvenimą. Išbraukite tai iš savo sudaryto sąrašo ir įrašykite į sąrašą, kas pirmiausia turi jaudinti jūsų vaiką. Tačiau pirmajame sąraše galite palikti punktus, kurie turi tiesioginės įtakos ir jums. Pavyzdžiui, vaikas pradėjo blogiau mokytis, nors anksčiau jam sekėsi gerai. Tai pirmiausia jo reikalas, už kurį jis pats yra atsakingas, tačiau jei dėl to jūs turite rausti prieš mokytojus, klausyti nemalonių pastabų apie jo elgesį ir pažymius, – tai jau liečia ir jus.

Trečias žingsnis. Dabar jau turite sąrašą, kokie vaiko poelgiai veikia ir jūsų gyvenimą. Štai prie jų ir reikia padirbėti kartu su vaiku. Tačiau pirmiausia turite suprasti, kad tiesiogiai už šiuos punktus atsakyti turi vaikas, ir išmokite pasitikėti tuo, kad jūsų vaikas sugeba savarankiškai priimti sprendimus.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Liuda
2013-02-26 08:38
Aciu(super)

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai