Vaikas nenori mokytis. Ką daryti?

 Ką gi, pirmiausia norėčiau pradėti nuo asmenybės ugdymo. Jei sakytume, kad mokyklos tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas visapusiškai ugdyti asmenybę, kas turima galvoje kalbant apie asmenybės ugdymą ir ką apibūdintume kaip asmenybę?

Apibrėžimų yra 100 ir vienas. Šiaip, jeigu trumpai, tai turima galvoje, kad vaikai turi tapti socialiai atsakingomis asmenybėmis, taigi viena iš būtinų savybių yra socialinė atsakomybė. Taip pat būtinas gebėjimas savarankiškai priimti atsakingus sprendimus, ir tie sprendimai turi būti tinkami pagal bendruomenėje galiojančias normas. O išugdyti socialiai atsakingą asmenybę – labai sudėtingas procesas.

Koks mokyklos vaidmuo šiame procese?

Ne paslaptis, kad mokykla pirmiausia stengiasi suteikti žinių. Ugdyti socialinius-emocinius gebėjimus ar socialines-emocines kompetencijas dažniausiai tiesiog nebelieka laiko, nes krūviai didžiuliai. O ir pagrindinis švietimo tikslas vis dėlto yra žinios. Tačiau dabar ateina nauja banga –neformalusis ugdymas. Taigi per neformalų ugdymą, jeigu jis iš tiesų bus įdiegtas mokyklose, visiškai įmanomas ir socialinis-emocinis ugdymas. Tačiau yra vienas trūkumas: vertybių sugrąžinimas arba bent jau supažindinimas su vertybėmis – tai yra didžioji problema.

Kas gi tas neformalusis ugdymas?

Neformalusis ugdymas – tai populiariai vadinama popamokinė veikla. Tik popamokinė veikla šiuo metu apsiriboja tuo, kad mokytojas sėdi klasėje, vaikai yra saugūs, jie turi galimybę paruošti pamokas tuo metu, kol tėvai yra užimti darbo rinkoje. Tačiau ugdymo – socialinio ir emocinio – deja, kol kas nė

O kaip būtų galima spęsti šią problemą?

Lietuvoje yra pakankamai neformalaus ugdymo institucijų, t.y. neformalaus ugdymo statusą turinčių įstaigų vaikų arba suaugusiųjų ugdymo srityje. Ir jeigu mokyklos turėtų jėgų, laiko ir noro, taip pat prisidėtų mokykloje esančios tėvų bendruomenės, tai mokykla galėtų turėti socialinius partnerius, minėtąsias neformalaus ugdymo institucijas. Taip popamokinę veiklą, kuri dabar iš esmės skirta tik pamokoms paruošti, būtų galima praturtinti iki tokio lygmens, kad būtų ugdomi vaikų socialiniai ir dvasiniai gebėjimai. Taip pat labai svarbus yra dorinis auklėjimas. Tiesa, dabar dorinis auklėjimas Lietuvoje skamba vos ne kaip keiksmažodis. Tačiau į tai taip pat būtina atkreipti dėmesį. Visos šios vertybės įeina į tai, kas apibūdina asmenybę. Norint išugdyti socialinę atsakomybę, be šių vertybių to niekaip neįmanoma padaryti.

O kaip dėl kūrybingumo? Dabar ypač pabrėžiama kūrybingumo svarba ugdant asmenybę. Koks čia mokyklos vaidmuo?

Yra pasakyta: jie taip padarė tik dėl to, kad nežinojo, kad to padaryti neįmanoma. Tai ir yra kūrybiškumas. Norint ugdyti kūrybiškumą, reikia naujo sukirpimo mokytojų, ir ne pedagogų, bet tikrų mokytojų, kurie patys žinotų, kas tai yra. Štai čia ir atsiranda naujos kompetencijos, pačių ugdytojų patirtis. Ir žinių čia jau per maža.

Tai šiuolaikinė mokykla dar neturi tokių specialistų, kurie galėtų arba norėtų tą daryti?

Na, vienareikšmiškai taip pasakyti nedrįsčiau. Nes iš tiesų yra labai daug mokytojų, kurie ypatingai dėsto medžiagą, savo dalyką pateikia įdomiai. Netgi sugeba vaikus tiek sudominti, kad jie vėliau ir tas specialybes pasirenka.

Žodžiu, nėra taip beviltiška?

Ne. Tikrai nėra.

Tačiau kad ir kokie geri būtų mokytojų ketinimai, savo darbą turi padaryti ir vaikai. Kaip motyvuoti vaikus mokytis?

Už motyvacijos receptą dar niekas negavo Nobelio premijos, vadinasi, vienas koks nors receptas ar viena vienintelė išeitis kaip ir neegzistuoja. Pirmiausia – kas gi yra motyvacija? Man norėtųsi pasakyti palyginimą iš pasakos apie Alisą stebuklų šalyje. Alisa eina mišku ir sutinka katiną. Klausia ji katino: „Ar aš teisingai einu?“ Katinas Alisai irgi atsako klausimu: „O kur tu eini?“ Alisa sako nežinanti. Į tai katinas atsako: „Tu teisingai eini.“

Kiek aš galiu pasakyti iš savo darbo patirties, tai labai mažai šeimų kalba apie tikslą, padeda vaikams suvokti, kas yra pašaukimas, arba turi gebėjimą atpažinti savo vaiko pašaukimą ir vaiką nukreipia kryptingai arba sudaro sąlygas jam pačiam atrasti save. Paprastai tam nebūna laiko, trūksta pinigų ar nėra kokių kitų galimybių. Tai kalbant apie šeimą. Tačiau mokykloje yra lygiai tas, kadangi, kaip kalbėjome, tikslas yra žinios, ir kiekvienas mokytojas pirmiausia nori perteikti žinias, išmokyti. Taigi (be abejo, tai yra mano nuomonė), atsiranda vartotojiškas santykis. Vaikas jaučiasi kaip daiktas, kaip robotas arba kaip kietasis kompiuterio diskas, į kurį norima sugrūsti tam tikrą informaciją. Niekas neklausia, kaip vaikas jaučiasi, kokia jo nuomonė. Juk net tokiems klausimams pamokos metu tiesiog nėra laiko.

Liūdnokai skamba, bet yra mokytojų, kurie stengiasi, bet pats vaikas žiūri atsainiai. Jis mano, kad, sakykim, jam tos fizikos gyvenime neprireiks, jis rinksis humanitarinius mokslus, ar atvirkščiai. Kai vis dėlto atrasti stimulą mokytis, kai kokio nors dalyko gyvenime realiai kaip ir neprireiks?

Na, be fizikos, chemijos, be bendro suvokimo, bendrų žinių yra sunku išugdyti vadinamąjį globalų mąstymą. Tokiais atvejais vienintelis dalykas, kurį mokytojai galėtų pasitelkti ir iš tikrųjų sėkmingai naudoja, tai tiesiog pateikti medžiagą taip, kad vaikus sudomintų, nes nuostaba ir smalsumas yra du varikliai, kurie varo protą. Jeigu vaiką sudomini, paremi faktais, pavyzdžiui, pateiki kokius nors tyrimus, vaikas tikrai noriai priima informaciją. Bet jeigu pateiksi tik tai, ką privalai, tik formules, kurių gyvenime galbūt nereikės ir kurias reikia būtinai iškalti mintinai, atsakas bus neigiamas, tai yra akivaizdu.

Teko sutikti tokį teiginį, kad vienas iš mokymosi motyvų yra nesėkmių vengimas, sėkmės išgyvenimas pasiekus sėkmę. Prašyčiau plačiau pakomentuoti.

Jei orientuotumės tik į sėkmės išgyvenimą, tuomet asmenybės užaugtų labai neatsparios nesėkmėms. O tai yra viena iš emocinių kompetencijų – gebėjimas susidoroti su iššūkiais, be to, juk kiekviena nesėkmė yra pati geriausia pamoka. Taip, šį kartą nepavyko, ar nori, kad padėčiau tau suprasti, kodėl nepavyko ir ką iš to galima išmokti, kad kitą kartą pavyktų? – taip reikėtų kalbėtis su vaiku. Tai būtų tikroji motyvacija.

Bet jeigu visą laiką tik raminsi, vaikas gali priprasti: esą nieko tokio, nepasisekė – pasimokiau. Ar netaps tie nepasisekimai norma?

Na, čia jau reiktų kalbėti apie sveiką ir nesveiką riziką. Tai labai sudėtingi dalykai. Sveika ir nesveika rizika patenka į vadinamosios pozityviosios lyderystės akiratį ir yra susijusios su tokiomis sąvokomis, kaip tikslingas svajojimas, moralinio tikslo suvokimas ir t.t.

Mano nuomone, pirmiausia reikia papildomos kompetencijos mokytojams. Būtų puiku, jei mokytojams atsirastų galimybė kelti kvalifikaciją būtent šitais kompetencijų punktais. Manau, kad visi mokytojai tuo suinteresuoti, nes kiekvienas nori pasiekti geresnių rezultatų, tėvai nori, kad vaikai daugiau pasiektų, o ir patys vaikai to nori. Tai kaip vienas bendras tikslas.

Na, prasidėjus mokslo metams, šiokią tokią įtampą jaučia ne tik vaikai, mokytojai, bet ir tėvai – pareigos ir atsakomybė daro dirglesnius ir mažiau pakančius vaikų atžvilgiu. Kaip dorotis tėvams?

Jei kalbėtume apie pirmokus, kai vaikas vedamas visai į kitą instituciją, tai tokia šeima apibūdinama kaip išgyvenanti krizę. Tam reikia sąmoningai pasiruošti, skirti laiko situacijai įvertinti. Tam mokyklos organizuoja pirmokų tėvams susirinkimus, aiškina, ko reikėtų, kalbasi, ir tai sumažina nerimą. Jeigu tėveliai į susirinkimus neina, nesidomi, tai tiek vaikui, tiek tėveliams stresas yra daug didesnis, palyginti su tais tėveliais, kurie artėja prie šios situacijos nuosekliai. Pavyzdžiui, leidžia vaiką į parengiamąją grupę, ateina į mokyklą susipažinti ir pan. Visa tai yra streso sumažinimo priemonės. Na, o tais atvejais, kai vaikai vyresni, tai vienintelė galimybė įveikti sunkumus yra kantrybė.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai