){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Pirmiausia apie tai, kokia tiesa gali būti vadinama karčia. Ko mažiausia norima sužinoti?
Karčia tiesa vadinčiau tai, ką žmogui nesmagu, skaudu, nepatogu ir pan. sužinoti – kas sukelia gėdą, liūdesį, skausmą ir kitus negatyvius išgyvenimus. Yra begalės situacijų, kuriose nenorime sužinoti vadinamosios karčios tiesos – tai ir santykių sritis (pavyzdžiui, atšalę jausmai, neištikimybė ir pan.), ir darbo klausimai (ketinimas atleisti, perkelti eiti žemesnes pareigas, sumažinti atlyginimą ir pan.), ir sveikatos aspektai (žinios apie ligas, prastą sveikimo eigą ir pan.), ir dar begalė kitų sričių, klausimų.
Kada tokia tiesa gali sukelti nevisavertiškumo kompleksą? Gal kaltas tas, kuriam ji tai sukelia?
Jei žmogaus vidinis „aš“ gana silpnas, žmogus nepasitiki savimi, karčios tiesos sužinojimas gali silpninti asmenybę ir gilinti nevisavertiškumo jausmą. Tačiau pažvelkime ir iš kitos pusės – ar ne bjauriai pasijaučia žmogus, ar negilėja jo nepasitikėjimas savimi ir pasauliu, kai tiesa sužinoma pavėluotai, kai žmogus pradeda suvokti, kad visi žinojo ir slėpė, o kartais net juokėsi, apkalbinėjo. Pati tiesa, kad ir kokia ji būtų, nesukelia nevisavertiškumo komplekso, tačiau gali jį pagilinti, paskatinti (beje, kaip ir pavėluotas tiesos atskleidimas). Apie „kaltes“ tokioje situacijoje nebūčiau linkusi kalbėti, tačiau manau, kad jei ketinate atskleisti nemalonią tiesą žmogui, kuris yra jautrus, nepasitikintis savimi, jums tenka atsakomybė pasvarstyti, kaip tai padaryti.
Ar dažnai ji nėra sakoma piktdžiugiškai, nesukant galvos, ką ji reikš tam, kuriam sakoma?
Kartais iš tiesų taip vyksta. Dauguma žino juokelius apie lietuvius, kurie neretai linkę pasidžiaugti kitų nelaimėmis. Nors tai nėra tik lietuvių problema. Visais laikais ir visose tautose, kaip žinome iš istorijos, būdavo žmonių, kurie pasinaudodavo manipuliavimu tiesa, jos sakymu, taip siekdami įtakos ar tiesiog piktdžiugaudami. Piktdžiugavimo atveju kalba neretai eina apie žmogaus sadistinius polinkius – „man gera, kai kitam sukeliu skausmą“. Tačiau ne tik – kartais piktdžiugauti manipuliavimu tiesa gali ir žmogus, kuris jaučia nuoskaudas, kad kažkas irgi taip su juo elgėsi (keršto motyvas).
Ką ji reiškia mums, kai ją atskleidžiame patys sau?
Tai ne tokie dažni atvejai, kai sugebame apie save kažką prisipažinti. Tai reikalauja asmenybės brandumo – gebėjimo „atlaikyti“ tiesą, kai tokia didelė pagunda jos „nematyti“, paneigti. Be galo sunku pripažinti sau apie „išsikvėpusius“ santykius, nesėkmę darbe ar pan., tačiau pačios sunkiausios, bet labiausiai brandinančios situacijos – apie tam tikrų savo bruožų pamatymą, pripažinimą (pavyzdžiui, apie tai, kaip nesąmoningai elgiamės su kitais, dėl ko jaučiamės nelaimingi ir pan.). Kiek iš jūsų lengvai pripažintumėte, pavyzdžiui, tai, kad jums smagu, kai kitas kenčia, arba kad savo nuotaikų svyravimu stengiatės išgauti naudos iš vyro?
Ar reikia sakyti tiesą, kai žinai, kad įžeisi, sutrikdysi ramybę, bet manai, kad būtina?
Suprantama, kad dažniausiai tikrai labai nemalonu pranešti kitiems prastas žinias. Net jei nesi dėl to kaltas, kartais sužinojęs tiesą žmogus gali net pradėti mažiau, kitaip su jumis bendrauti ar net visai nutraukti santykius, nes jam pradėsite asocijuotis su tuo, kuris praneša prastas naujienas. Tai ir jūsų asmenybės brandumo klausimas – jei tiesą būtina pranešti, turite atrasti vidinių jėgų padaryti tai, kas būtina, kas būtų svarbu kitam žmogui. Apie pasekmes galima pakalbėti vėliau, kai žmogus priims tiesą. Tuomet verta plačiau pakalbėti apie tai, kodėl pasakėte tiesą, ko siekėte, galite šiam žmogui tapti ir labai artimas, nes galite pakalbėti, kaip tas žmogus jaučiasi, patarti, ką toliau daryti ir pan.
O ligoniams? Juk neretai ji gali visiškai sugniuždyti, atimti viltį? Dabar įprasta manyti, kad reikia sakyti ir apie sunkiausias būkles?
Požiūris į tiesos sakymą apie sveikatos būklę pastaruoju metu radikaliai kito. Kartais vyresnio amžiaus žmonės net netiki tikrąja tiesa, nes jiems buvo įprasta, kad tiesa dažniausiai buvo slepiama (ypač nuo beviltiškai ar sunkiai sergančiųjų). Šiais laikais labai ginama paciento teisė žinoti tiesą apie savo diagnozę, gydymo būdus, prognozę ir pan. Tačiau kartais nepasveriama, kaip ta tiesa pateikiama. Ir tai ne tik specialisto problema. Kiekvienu atveju tiesos atskleidimui pacientas turi būti paruošiamas, turi būti paaiškinama, kaip liga veikia, kokias pasekmes sukelia, kad yra gydymo būdų ir pan. Tačiau dėl didelio emocinio ir bendro krūvio gydytojai ne visuomet sugeba tinkamai pateikti tą tiesą, kuri tuomet iš tiesų tampa gniuždanti ir atima viltį. Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kuriam onkologas pasako: „ Jums vėžys, paskyriau gydymą, atvykite po trijų mėnesių“ ir... „viso gero“. Tokiais atvejais, jei gydytojas atsisako plačiau atsakyti į klausimus, patarčiau būtinai kreiptis į privatų gydytoją, kuris turės laiko išsamiai jums viską paaiškinti. Taip pat nepamirškite, kad bet kuriuo atveju ligoninėse, poliklinikose dirba psichologai, kurie, jei ne artimieji, padės jums „atlaikyti“ netikėtą smūgį.
Ką reikia įvertinti prieš sakant nemalonią tiesą?
Pirmiausia – parinkti tinkamą laiką, kai bus pakankamai erdvės ir laiko tai tiesai atskleisti – kai žmogus nebus įpareigotas bendrauti su kitais, kai, jei norės, galės pabūti vienas, tuomet, kai nereikės niekur skubėti, nes tiesai priimti, susivokti visuomet reikia laiko. Bent minimaliai paruoškite kitą žmogų – paklauskite, ar gali skirti laiko su jumis pasikalbėti, pasakykite, kad pranešite nemalonią žinią, ir tuomet ją įvardinkite aiškiai, nedviprasmiškai. Duokite žmogui laiko susivokti, pasiteiraukite, kaip jaučiasi, ar galite kuo padėti, ar nori daugiau apie tai su jumis pakalbėti. Jei ne, nebūkite įkyrus – kai kurie geriau susivokia būdami vieni, kai gali išslieti emocijas. Tiesiog duokite žinoti, kad jei reikės, žmogus gali į jus kreiptis.
Kita vertus, mes vertiname situaciją pagal save, gal tas, kuriam bus sakoma, ją vertins visai kitaip?
Žinoma. Gal žmogus sureaguos didesniu skausmu nei tikėjotės, o gal žinia jam pasirodys ne tokia baisi, kaip atrodė jums. Gali būti, kad žmogus jau žinojo tiesą, kurią ketinate pranešti, o gal jam net palengvės – pavyzdžiui, sužinojęs apie sutuoktinio neištikimybę, nudžiugs, nes ir pats norėjo skirtis, tik nedrįso apie tai pradėti kalbėti. Bet kuriuo atveju, manau, verta apsidrausti ir geriau pasistengti parengti žmogų nemaloniai žiniai.
Kiek mes patys nukenčiame ar išlošiame sakydami ar nesakydami tiesos?
Bet kuriuo atveju, sužinoję kažkokią tiesą, kurios nežino kitas, tampame už tą situaciją kažkiek atsakingi. Bet kuriuo atveju mums tai kelia įtampą, nepatogumo jausmą, nes turime nuspręsti, ką daryti. Jei nusprendžiame nesakyti, nesikišti, ta įtampa vis išlieka, nes dažniausiai vis svarstome, ar nederėtų jau pranešti, gal to žmogaus gyvenimas pakryptų kita linke ir pan. Pasakę tiesą, mes „sukrečiame“ kito žmogaus gyvenimą, o neretai ir mūsų tarpusavio santykius. Tačiau toks sukrėtimas gali būti ir pozityvus – tai gali jus suartinti. Bet kuriuo atveju, dėkui Dievui dabar nebe tie laikai, kai blogos žinios nešėją nužudydavo...
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę