Svarbiau ne įvykis, o jo vertinimas

Vėžys – viena tų ligų, kuria žmonės bijo sirgti labiausia. Jo diagnozė dažnai skamba kaip mirties nuosprendis. Sudėtingos operacijos, chemoterapija, spindulinė terapija – apie gydymo būdus kalbama daug. Tačiau labai svarbi yra emocinė, dvasinė ligonio būsena. Kaip neprarasti vilties, rasti noro ir jėgų gyventi? Neseniai „Pranciškonų rūmuose“ duris atvėręs Onkopsichologijos ir komunikacijos centras „Kraujas“ siūlo nemokamą psichologinę pagalbą sergantiesiems onkologinėmis ligomis ir jų artimiesiems.
 
Svarbiau ne įvykis, o jo vertinimas
Psichologė Marija Turlinskienė, pristatydama Lietuvoje naują Karlo Simontono metodą, kuris padeda suformuoti sveiką mąstymą, pabrėžė, kad žmonėms kelia nerimą ne tam tikri dalykai, bet požiūris į juos. Tai dar filosofo Epitekto pirmame mūsų amžiuje išsakyta mintis.
Racionalaus elgesio terapija teigia, kad mūsų pasaulio suvokimą galime nusakyti modeliu ABCD. Jame A – žymi įvykį, B – mintis, kuriomis jį įvertinam, C – jausmus, kuris kyla apie jį pagalvojus, D – veiksmą, kurio imamės.
Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas paauglys negrįžo namo. Kaip jaučiatės? Baisiai. Ką galvojate? Kažkas atsitiko. Užsimiršęs vaikas gerai leidžia laiką, o tėvų mintys pina nelaimių vėrinį.
Taigi pirmiausiai yra įvykis A. Tada jį vertiname B. Įvertinę, kad tai baisus dalykas C, pradedame siaubingai jaustis – prasideda jausmų drama. Šios emocijos lemia tolesnius mūsų veiksmus D – paniką, skambinėjimą, vaiko barimą, jam grįžus, ir pan. „Pakeitus vos vieną grandį, žymimą B, įvykį vertinančią mintį, galima pakeisti tolimesnes– mūsų emocijas ir tolesnius veiksmus“, – pastebėjo psichologė. Žodžiu, užuot mąstę, kad gal jam nutiko kas nors baisaus, galime pasakykite sau, kad jis ir vėl turbūt neatsakingai pasielgė ir pamiršęs paskambinti pernelyg maloniai leidžia laiką.
Kaip tai taikoma vėžiu sergantiems žmonėms? Šiuo atveju įvykis A – išgirsta vėžio diagnozė. Situacijos įvertinimas B – „tai mirtina liga, aš greitai mirsiu, mirsiu kančiose, man mažai beliko“ ir pan. Šių minčių pasekmė C – siaubas, panika, šokas, pasimetimas, liūdesys, bejėgiškumas. Dažnai toliau seka veiksmas – užsisklendimas, nepripažinimas, vengimas eiti pas gydytoją, apatija.
Kaip nerimą keliančią mintį pakeisti palaikančia?
Pasak M.Turlinskienės, keisti mintis yra sudėtinga, bet galima. Tam padeda penkios sveiko mąstymo taisyklės. Kiekvieną mintį reikia įvertinti pagal penkis punktus: ar ji remiasi faktais; saugo gyvybę ir sveikatą; padeda mums siekti trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų; padeda spręsti konfliktines situacijas ir jų išvengti; padeda jausti taip, kaip žmogus nori. Jei bent į tris klausimus atsakome „ne“, vadinasi, ta mintis nėra sveika.
Tada būtina performuluoti mintis, suformuluoti pozityvias. Tam popieriaus lapo kairėje pusėje be vidinio cenzoriaus surašomos tuo metu į galvą lendančios mintys.
„Pacientai dažniausiai nurodo tokias: aš neišgysiu, numirsiu, chemija mane nužudys, mirsiu kančiose ir pan. Taip pat prašome žmogaus įvertinti, kokio stiprumo skausmą jos kelia. Paprastai pacientai rašo 8–9 balus iš 10 ir skundžiasi, kad nesugeba atsiriboti nuo šių galvoje besisukančių minčių“, – pasakojo M.Turlinskienė.
Antras žingsnis – nerimą keliančių minčių analizė. „Pavyzdžiui, „vėžys mane valgo iš vidaus“. Ar ši mintis remiasi faktais, ar ji padeda žmogui geriau jaustis? Kai ją išanalizavome, žmonės dešinėje lapo pusėje ėmė rašyti: „Vėžinės ląstelės silpnos ir chaotiškos, nėra įrodyta, kad jos valgytų sveikas ląsteles, atvirkščiai, imuninė sistema turi tendenciją naikinti vėžines ląsteles. Taigi mano organizmas pats su jomis kovoja.“
Kai žmogus performuluoja mintį, ją vėl įvertiname pagal visus penkis punktus. Jei į visus klausimus atsakoma teigiamai, vadinasi, taip mąstyti patogiau ir sveikiau.
Kitos minties pavyzdys būtų „chemija mane baigia nužudyti“. Žinoma, viskas įmanoma, bet stengiamės remtis faktu, kad vis dėlto chemija daugybei žmonių padėjo išgyti, taigi gali padėti ir šįkart. Chemija skirta žudyti piktybines ląsteles, o ne žmogų.
Dar vienas pavyzdys: „Aš mirsiu nuo vėžio greitai ir skausmingai“. Ši mintis performuluojama taip, kad mes nežinome, nuo ko ir kada mirsime – juk gali automobilis partrenkti, gali nukristi ant galvos plyta ar atsitikti bet kas, galime mirti nuo senatvės. Mes visi esame mirtingi ir kada nors mirsime, bet šiuo metu man svarbiausia daryti viską, kad jausčiausi sveikesnis ir laimingas.
Būtina kartoti kasdien
Pasak specialistės, tą pozityvių ir negatyvių minčių lapą patartina turėti po ranka, kad, užplūdus blogosioms, būtų galima perskaityti ramesnes. Dar geriau mintims pertvarkyti skirti laiko kasdien. Ištirta, kad jei žmogus 3 kartus per diena po 30 sek. medituotų kiekvieną sveiką mintį 6–8 savaites, jos taps automatinės – žmogus įpras mąstyti sveikiau.
„Ne visiems žmonėms pavyksta iš karto suformuluoti naujas mintis“, – sakė onkopsichologė.
Pasak jos, tai labai natūralu. Retas tautietis, net turėdamas vairuotojo pažymėjimą, ryžtųsi vairuoti pirmąkart atvykęs į Londoną, kur visai kitos eismo taisyklės. Taip pat iš naujo reikia mokytis mąstyti. O pozityvių minčių efektyvumas įrodytas tyrimais – ligonių grupėje, kuri mokėsi pozityvaus mąstymo, gyvenimo kokybė pagerėjo dvigubai, ilgesnis buvo ir išgyvenamumas.
Mūsų protas ir mintys – labai svarbūs. Pavyzdžiui, gydytojas pasakė, kad žmogui gyventi liko keli mėnesiai. Po tiek laiko, nors tada objektyvūs tyrimai ima gerėti, žmogus ima nykti akyse. Būna ir atvirkščiai, gydytojai pasako padarę viską, ką galėjo, nėra jokių vilčių, bet žmogus nepasiduoda ir išgyja. Tyrimai rodo, kad kuo pozityviau mąsto žmogus, tuo stipresnė jo imuninė sistema, taigi jo organizmas veiksmingiau kovoja su liga.
Ir artimiesiems tenka padėti
Anot psichologės, neretai sergančiuosius onkologinėmis ligomis jaudina ir artimųjų skausmas, nerimas. Labai dažnai jie pasakoja: „Aš tai nieko – laikausi, bet sunku palaikyti artimuosius.“ Tarkim, atėjusi mama rauda, kaip gyvens vaiką palaidojusi.
Tačiau nevertėtų tokioje situacijoje smerkti artimųjų. Juk jie irgi žmonės, išgyvena įvairius jausmus. Tarp jų ir kaltę, atsakomybę, norą padėti ir baimę, kad nežino, kaip tai padaryti. Todėl neretai psichologai kalba ir su ligoniu, ir su jo artimaisiais. Ligonio gijimui labai svarbi komanda: gydytojai, slaugytojai, psichoterapeutai, šeima.
„Jei jaučiat, kad šalia sergančiojo galite tik verkti, geriau tam pasirinkti kitą vietą“, – siūlo psichologė. Tačiau, pasak jos, esant itin artimam ryšiui, kartais nieko bloga ir kartu paverkti. Savo pacientams ji siūlo įvertinti visus artimuosius. Surašius juos šalia tų, kurie veikia gerai, padėti pliusą, o šalia tų, kurie veikia blogai – minusą. Taip pat pažymėti, kas jiems suteikia emocinę paramą, kas padeda praktiškai – tarkim, sutvarko namus, išverda valgyti. Tuos žmones, su kurias sieja emocinis ryšys, bet jie veikia neigiamai, nustumti į sąrašo galą, rečiau su jais bendrauti, bet nepamiršti padėkoti už suteikiamą praktinę pagalbą.
Ar nenutiks taip, kad žmogus nutars atsiriboti ir užsidaryti nuo visų? Pasak psichologės, noras atsiriboti būdingas tik ligos pradžioje, nes nesinori sulaukti gailesčio, dirbtinio susidomėjimo. Tokių, kurie norėtų izoliuotis visam laikui, ji nesutiko.
Įvairūs pagalbos būdai
Terapijos būdų yra daug. Tai ir individualios konsultacijos, ir grupinė terapija, relaksacija, meno, muzikos, dramos, juoko terapija. Kai kurie atrodo keistoki, nors jų veiksmingumas ir moksliškai įrodytas. Tarkim, juoko terapija. Onkopsichologė priminė amerikiečio žurnalisto Normano Kuzinso atvejį. Sužinojęs, kad serga nepagydoma sąnarių liga, kėlusia tokį skausmą, kurį numalšindavo tik morfijus, jis, nusprendęs palikti ligoninę ir likusias dienas pragyventi kuo linksmiau, pradėjo žiūrėti komedijas, po kurių kelioms valandos užmigdavo be vaistų. Tada gaudavo naują juoko porciją ir vėl miegodavo. Taip jis sugebėjo gyventi be vaistų, o po kurio laiko visai pasveiko ir sėkmingai pragyveno dar 20 metų.
Psichoneurologiniai tyrimai rodo, kad, skaniai pasijuokus – taip, kad net skaudėtų raumenis, 30 proc. suaktyvėja imuniteto ląstelės. Po keturių valandų jų aktyvumas lieka padidėjęs dar 20 proc. Beje, mūsų organizmas neatskiria, koks tai juokas – nuoširdus ar dirbtinis. Todėl galima sau padėti ir dirbtiniu juoku.
Sergantiesiems onkologinėmis ligomis psichologai pataria daryti viską, ką gali, kas teikia jiems malonumą, tik be prievartos. Gerai susirašyti dalykus, kurie teikia ligoniui džiaugsmą, ir stengtis kiek įmanoma dažniau tai daryti. Net gulint palatoj, tokių dalykų yra – tai gali būti prisiminimai, nuotraukų vartymas, artimųjų lankymas, skanus maistas.
Mirštantiems ligoniams būtina pasiruošti
M. Turlinskienė pastebėjo, kad įmanoma pakeisti būseną net tų žmonių, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi jokios vilties išgyventi.
„Paliatyviems ligoniams, žmonėmis, kuriems tikrai nedaug liko gyventi, galima padėti pasiruošti mirčiai. Žmogus dažnai nori kalbėti apie mirtį, tačiau artimieji šios temos vengia ir neigia ją, nes jiems patiems kalbėti apie tai yra baisu. O tokiems ligoniams labai svarbu apie tai kalbėti“, – teigė psichologė, priminusi vieno ligonio mintį, kad jam reikia paruošti naujus namus: kur bus palaidotas, kaip mirs, ką tuo metu norėtų šalia savęs matyti. Žmogui svarbu ir testamentą paruošti, ir atsisveikinti.
Jeigu žmogus labai bijo mirti kančiose, psichologai skatina kalbėtis su gydytojais apie nuskausminimo priemones, galimybę rinktis mirtį ligoninėje ar namuose. Tada ligoniai dažnai klausia apie slaugos namus, pradeda mąstyti, kokių laidotuvių norėtų, susitaiko su mirtimi.
Pasak M.Turlinskienės, svarbu suprasti, kad mąstymas apie mirtį pradeda kitą gyvenimo etapą. Ne veltui vėžiu sergančių žmonių laikas pradeda tekėti greičiau, gyvenimas tampa intensyvesnis:
„Kol nemąstome apie mirtį, gyvename automatiškai. Susidūręs su mirties artėjimu, žmogus labai greitai pradeda galvoti, kaip jis gyvena, kokių vertybių laikosi, kokia jo gyvenimo prasmė, ar taip norėjo gyventi. Esu mačiusi kardinaliai pasikeitusių gyvenimų.“
Pavyzdžiui, vienas vyriškis, visą gyvenimą dirbęs valstybės tarnyboje, atrado laiko senam pomėgiui, pradėjo drožinėti ir rengti parodas. Kita moteris, sėkmingai kopusi karjeros laiptais ir laikiusi visus keturis namų kampus, net sirgdama pagamindavusi šeimai valgyti, sutvarkydavusi namus, jos kabinete apverkė visą gyvenimą, iš pažiūros vykusį, gražų, tačiau be asmeninių poreikių. Tik susirgusi moteris suprato, kad jos gyvenimas nevisavertis. Ji atsisakė dalies buitinių rūpesčių, o namiškiams, kurie dėl to nustebo, atsakė, kad ta moteris į šiuos namus jau nebegrįš.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai