Baimę galima nugalėti?

Baimė – tai tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija, susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Ji yra daugelio, o gal ir visų, gyvenimo dalis, nors tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Jos išgyvenimo stiprumas ir išraiška priklauso nuo pavojaus, tačiau kartais tas pavojus atrodo didelis tik bijančiajam. Šį kartą su psichologe-psichoterapeute Virginija Liveikiene pabandėme pasiaiškinti šia įdomia tema.
 

Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tačiau kitiems ta pati baimę sukelianti situacija neatrodo pavojinga. Nuo ko priklauso, kad vienas, pvz., paniškai bijo aukščio, uždaros patalpos ir pan., o kitam tai nė motais?


Dažnai, nors ir ne visada, iš tiesų žmonės bijo šiek tiek grėsmingų situacijų. Kai baimė būna nepagrįsta, perdėta, trukdo žmogui prisitaikyti kasdieniniame gyvenime, ją vadiname fobija. Kartais baimės susijusios su mūsų fiziologiniais ypatumais, pavyzdžiui, prasta koordinacija pasižymintis žmogus vengs lipti į aukštus pastatus, karstytis po medžius. Neretai fobijos būna susijusios su mūsų praeities patyrimu, negatyviais, stipriais išgyvenimais. Kartais gydant fobijas taikoma hipnozė, siekiant atgaminti atmintyje situacijas (jei pats žmogus jų nepamena), kurios ir paskatino fobijos susiformavimą. Tačiau būna, kad baimės būna susijusios su gilesniais psichologiniais sunkumais. Pavyzdžiui, žmogus, kuris mėgsta viską kontroliuoti, valdyti ir pasąmoningai bijo nesukontroliuoti savo vidinių impulsų, gali bijoti situacijų, kurias gali būti sunku suvaldyti, – plaukti nesiekiant dugno, šokti su parašiutu ar pan.

 

Ar negydomos fobijos pavojingos?


Jei baimės stiprėja ir tęsiasi jau ilgai, gydymas būtinas. Tokiais atvejais negydomos baimės komplikuojasi, apsipina kitomis problemomis. Pavyzdžiui, dažnai užsitęsusios baimės komplikuojasi agorafobija – imama vengti visų situacijų, kurios gali sukelti neigiamus išgyvenimus, žmogus užsidaro, vengia išeiti iš namų.
 

Kuo pagrįsta tamsos baimė, juk daugelis nejaukiai jaučiamės tamsoje?


Žvelgiant paprastai, tai logiška – mes, skirtingai nei katės, negalime gerai matyti tamsoje, taigi, jau dėl to situacija tampa nesaugi ir mažiau kontroliuojama. Žvelgiant giliau, tamsa asocijuojasi su tuo, kas mūsų pasąmonėje nepažinta, ko mes bijome, – visi be išimties turime impulsų, kurių savyje nenorime turėti. Taigi neretai tamsoje aktualizuojasi tokios baimės, kaip smurto, užpuolimo, agresijos.
 

Kodėl kartais vaikai nejaučia baimės, pvz., karstosi, visur landžioja?


Visų pirma, vaikai dažniausiai turi mažiau neigiamo patyrimo. Net ir užsigavę, vaikai tiek fiziškai, tiek psichologiškai greičiau atsigauna – tokia gamtos duotybė. Be to, jie prasčiau sugeba įvertinti galimus pavojus – ypač kad kažkas juos nuskriaus. Vaikai iki tam tikro amžiaus nesuvokia ir mirties galimybės – jiems atrodo, kad net jei kažkas ir mirė, tai, kaip animaciniame filmuke, netrukus prisikels ir vėl žais.



 

Ar dažnai patiriama arba didelė baimė gali paveikti žmogaus asmenybę?


Jūsų klausimas greičiausiai susijęs su riba tarp baimės ir fobijos. Normalu šiek tiek bijoti aukščio, ligų, gyvačių, jaudintis prieš viešą pasirodymą ir pan., tačiau kartais tos baimės, net jei ir pagrįstos, pradeda pernelyg riboti žmogų. Jei, pavyzdžiui, galite sėkmingai gyventi bijodami gyvačių (mažai tikėtina, kad Lietuvoje jus užpuls gyvatė, jei nevaikščiosite po pelkes), tai baimė skaityti pranešimus prieš auditoriją gali visiškai sužlugdyti dėstytojo ar vadybininko karjerą.
 

Kartais žmonėms siekti sėkmės trukdo būtent baimės... kad nepasiseks, nuvilsi tėvus, kurie iš tavęs kažko tikėjosi...


Tokios baimės turi gana gilias priežastis. Labai dažnai savo darbe susiduriu, kad, net ir suvokdami, jog sėkmei būtinas tikėjimas ja, žmonės negali patikėti, kad jie tos sėkmės verti, kad gali ją patirti. Dažnai tai būna susiję su ankstyvuoju vaikystės patyrimu – vaikas buvo nelaukiamas, jam daug kas buvo draudžiama, buvo šaipomasi iš nepasisekimų ar pan. Tokiems vidiniams tikėjimams pakeisti dažnai prireikia ne vienų metų psichoterapijos ir gausaus „sėkmės“ patyrimo.
 

Ar nuolatinis mąstymas apie galimas nesėkmes susijęs su baimėmis?


Taip, manau, kad tai dažnai susiję su baime, kad nepasiseks, o nuolat pastebint neigiamus dalykus, akcentuojant galimus nepasisekimus padidinama nepasisekimo tikimybė. Tačiau neretai toks neigiamų dalykų akcentavimas, paradoksalu, bet būna susijęs ir su sėkmės baime – kartais norisi, kad pasisektų, bet baisu, kad tuomet daug kas pasikeis, teks keistis pačiam (todėl lengviau, paprasčiau bambėti dėl „seno ir blogo“). Kai man žmogus, nebūtinai klientas, ima bambėti dėl beviltiško darbo, politikos ar meilės, aš dažniausiai pasiūlau keisti darbą, partnerį, kelti kandidatūrą rinkimuose. Ir nors mano pasiūlymas visiškai realus, pasipila „atsikalbinėjimai“ – kas gi mane rinks, kur mane daugiau priims dirbti per krizę, ar mano amžiuje susirasti žmoną? Na, jei nebandysi keisti, niekas tikrai nesikeis.
 

Kalbant apie meilės praradimo baimę, pavydą... Kodėl moterys labiau pasiduoda šiai baimei nei vyrai?


Nemanau, kad moterys labiau bijo prarasti meilę, gal tik jos labiau tai parodo, daugiau apie tai šneka. Šiuo atveju mylimą žmogų prarasti gali būti iš tiesų labai baisu, nes meilės išgyvenimas, kaip labai stiprus jausmas, mus pririša prie kito žmogaus, suteikia jam didelę „psichologinę vertę“. Į santykius mes daug investuojame – laiko, pinigų, pastangų – tai dar papildomai sukuria vertę, kurią vis baisiau prarasti. Baisu prarasti ir dėl vienatvės baimės, finansinio nesaugumo, nenoro išgyventi neigiamus išsiskyrimo išgyvenimus – tokios baimės, nenorai kartais dar ilgai skatina išlaikyti beprasmius santykius.
 

O kaip dėl mirties baimės? Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši baimė nesvetima daugeliui. Ar tai priklauso nuo žmogaus amžiaus?


Manau, kad tai viena iš stipriausių ir giliausių baimių, susijusi su mūsų egzistencijos baigtinumo suvokimu. Todėl nelabai tikiu tais, kurie sako, kad nebijo mirti. Greičiausiai jie neįsisąmonina savo baimės arba tam tuo metu nėra realios grėsmės. Be abejo, ši baimė susijusi su amžiumi – viena vertus, jauni žmonės retai apie tai susimąsto, kita vertus, atsiradus grėsmei išgyvena stiprią mirties baimę. Didžia dalimi, manau, tai susiję su tuo, kad žmogus yra dar mažai save įprasminęs, dar nenori baigtinumo – dar nedaug pasiekęs, neįvykdęs savo planų, nepratęsęs savęs šeimoje, nepatyręs įvairių potyrių, kuriuos planavo, norėjo. Brandžiame amžiuje žmogus, atsigręždamas į save, įvertindamas savo pasiekimus, viduje įprasmina savo gyvenimą – „buvau/esu geras darbuotojas, tėvas, draugas, kalvis“ ar pan., pradeda suvokti, kad kažko jau nebepasieks, pradeda jausti fizinius apribojimus, lengviau priima gamtos dėsnį, susijusį su baigtinumu. Tačiau tai neabsoliuti taisyklė. Ypač, manau, ji keičiasi šiais laikais – kai didėja žmonių ambicingumas (vis negana pasiekimų, patyrimų) bei galimybės (net ir vyresniame amžiuje medicinos, švietimo sistemos, darbinių galimybių dėka ilgai galima sėkmingai būti aktyviam, veikliam).
 

Kaip dėl ekstremalaus sporto mėgėjų? Ar jiems svetima mirties baimė, ar jie tiesiog labai pasitiki savimi?


Yra žmonių ir situacijų, kai, net suvokdami padidėjusią mirties tikimybę, mes prioritetais laikome kitus dalykus. Ekstremalaus sporto atveju išsiskiriantis adrenalinas verčia kitaip pažvelgti į situaciją, adrenalino antplūdžio momentai tampa svarbesniais nei galima rizika. Kad geriau suvoktumėte, ką noriu pasakyti, prisiminkite, jei teko patekti į įtampos, susijaudinimo situacijas (pavyzdžiui, gaisrą) – elgesys ir mąstymas pakito, ėmėtės gelbėti kitus, rizikuodami savo gerove ar net gyvybe.
 

Ar įmanoma ir kaip įveikti baimes?


Visuomet verta pabandyti savo baimes įveikti pačiam. Jei nepasiseks, pas specialistą visuomet suspėsite (žinoma, išskyrus atvejus, kai baimė jau tęsiasi ilgai, darosi grėsminga, komplikuojasi). Tačiau yra keli pagrindiniai dalykai. Pirmiausia turite išmokti atsipalaiduoti (negrėsmingose situacijose) – tam tinka įvairiausi būdai – išmokite jogos, relaksacijos, meditacijos ar pan. Tuomet, būdami atsipalaidavę, pradėkite labai palaipsniui įsivaizduoti minimaliai grėsmingas situacijas, kurių bijote. Neskubėkite, kiekvieną kartą įsivaizduokite tik tiek, kiek jausitės pakankamai saugiai (nors ir patirsite nerimą). Galiausiai atsipalaidavimo būsenoje įsivaizduokite maksimaliai grėsmingą situaciją. Tuomet, būdami atsipalaidavę, pereikite ir prie realių veiksmų – leiskite sau realiai susidurti su grėsmingomis situacijomis (vėlgi – labai palaipsniui, po nedidelį žingsnelį). Būkite kantrūs – prireiks tikrai nemažai laiko! Nepamirškite apdovanoti save už pasisekimus ir nebausti už nesėkmes, kurių tikrai pasitaikys!
Sėkmės!

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai