Raktas nuo vienatvės – išmokimas bendrauti

Dažnai teigiama, kad Lietuvoje pirmauja savižudybėmis. Neseniai pasitraukęs iš gyvenimo visiems gerai žinomas jaunas vyras ne tik padidino jų skaičių. Per visus televizijos kanalus pasipylė laidos apie tai, kas vis dėlto paskatina žmones pakelti prieš save ranką. Ir dažniausiai taip atsitinka, kai žmogus lieka nesuprastas, atsiribojęs, vienas su savo jausmais. Kodėl žmonės būna vieni ir kaip to išvengti, klausiame psichologės-psichoterapeutės Virginijos Liveikienės.
 

Pirmiausia prašytume apibūdinti, kas tai yra vienatvė


Vienatvę sunku apibūdinti, kaip ir daugumą kitų jausmų, tačiau bent probėgšmais, manau, daugumas esame jį išgyvenę. Tai stiprus išgyvenimas, kurį lydi vidinės tuštumos ir atskirumo nuo kitų jausmai. Subjektyviai, manau, prabilus apie vienatvę, dauguma tai sieja su stipriu vidinio skausmo išgyvenimu. Įrašykite interneto paieškos sistemoje žodį „vienatvė“, ir rasite begalę poetinių šio jausmo apibūdinimų – tiek to jausmo spalvų ir aspektų! Ne veltui kai kurie mokslininkai (ypač sociologai) savižudybes sieja su vienatvės, vienišumo išgyvenimais. Turbūt nemaža dalimi jie teisūs: žmogus nėra vienišas vilkas, jam svarbu jausti, kad kažkam priklauso, kad yra kažkam svarbus, kad daro įtaką kitų gyvenimui.


Kam labiausiai gresia tapti vienišu? Ar taip atsitinka tada, kai žmonės gyvena vieni, ar tai lemia kokios kitos aplinkybės?


Manyčiau, kad vienatvė labiausiai gresia tiems, kurie laiku neišmoko užmegzti ryšių su kitais. Pirmuosius santykius mokomės užmegzti su tėvais, vėliau kiemo ar darželio, mokyklos draugais. Visada tai nelengva užduotis, priklausanti tiek nuo mūsų, tiek nuo aplinkinių. Plačiai apie tai rašė garsus psichologas Eriksas Eriksonas: po paauglystės einančioje jaunystėje žmogus susiduria su užduotimi užmegzti santykius, išgyventi meilę ir draugystę. Jei šios užduoties atlikti mums nepavyksta, išgyvename izoliuotumą ir vienatvę. Nuo jaunystės mes esame pasirengę artimai bendrauti, įsipareigoti, leistis į kompromisus, keistis. Tie, kurie bijo santykiuose prarasti savo „aš“, keistis, prisitaikyti, dažnai išgyvena vienišumą, nesugebėjimą atrasti sau artimo žmogaus.


Kiek šis jausmas priklauso nuo amžiaus?


Kaip jau minėjau, daugiausia pirmuosius intensyvius vienatvės jausmus (jei augome normalioje šeimoje, nebuvome apleisti) mes prisimename nuo jaunystės, tačiau iš tiesų šis jausmas, deja, gali lydėti visą gyvenimą, ypač jei nepavyksta atrasti sau artimų žmonių (draugų ir mylimųjų).


Sakoma, kad didžiausia vienatvė, kai jautiesi vienišas dviese (pvz., poroje)...


Tai iš tiesų labai skaudus išgyvenimas, kurį palyginčiau su situacija, kai alkanas žmogus mato maistą už stiklo, tačiau negali jo paimti. Dažniausiai tokioje situacijoje žmonės nesugeba prisileisti vienas kito, užmegzti artimo ryšio – abu arba vienas iš žmonių.


Ieškojimas draugų internetu: ar tai bėgimas nuo vienatvės, o gal tai viena iš išsigelbėjimo galimybių?


Labai šiuolaikiškas klausimas! Na, žmogui, kuriam sunku užmegzti santykius – prieiti, kalbėti, internetas tam tikra prasme yra „gelbėjimosi ratas“: čia nereikia rausti, esi nematomas ir bet kada, ištikus nesėkmei, gali atsitraukti. Kai kurie žmonės iš tiesų taip gelbstisi nuo vienatvės.
Tačiau čia ir labai daug grėsmių: anksčiau ar vėliau žmonės nori pervesti savo bendravimą į realų lygmenį ir tuomet paaiškėja, kad kompiuteriu pagražinta nuotrauka neatitinka realybės arba tas, kuris nepaliaudavo plepėti, sunkiai gali pratarti kelis žodžius. Tuomet vėl ištinka nesėkmė, atstūmimas, ir žmogus gali pasijusti dar vienišesnis. Todėl bendraujantiems internetu patarčiau: jei siekia artimų santykių, kiek įmanoma greičiau pervesti bendravimą į realų lygį, o jei jūsų pašnekovas delsia tai padaryti, turėtų kilti įtarimas, kad už to slypi kažkokia problema.


Kitoks požiūris į tam tikrus įvykius. Ar tai gali būti vienatvės priežastis?


Be abejo. Draugus, partnerius dažniausiai renkamės pagal tai, kiek panašūs kitų žmonių pomėgiai, interesai, charakterio bruožai, todėl, jei jie netradiciniai, skirtingi nuo daugumos, draugus ar mylimuosius surasti sunkiau, nors šiais laikais, kai vis daugiau galime bendrauti kompiuteriu, keliauti, tikrai nėra neįmanoma.
Teko girdėti, kad kai kurie žmonės turi genetinį polinkį į vienatvę. Prašytume pakomentuoti.
Turbūt ir taip, ir ne. Manyčiau, kad labiau yra paveldimos genetinės ligos, o ne charakterio ypatumai. Deja, daugumos psichikos sutrikimų (taip pat ir klinikinės depresijos) atveju sergančiam žmogui sunku užmegzti, palaikyti santykius – šia prasme, turbūt polinkis į vienatvę yra paveldimas. Tačiau kitais atvejais, kai žmogus neturi psichikos sutrikimų, manyčiau, kad polinkis į vienatvę daugiau „išmokstamas“ – vaikas stebi ir mokosi iš to, kaip bendrauja jo tėvai, kiti artimieji.


Nuogąstaujama, kad ateityje dažniau susidursime su vienatve, kurios priežastis bus naujosios technologijos (pvz., internetas ir pan.). Ar galėtumėt nuraminti taip manančius?


Iš tiesų vienatvė yra laikoma šių laikų „liga“. Anksčiau, kai žmonės gyveno mažesnėse gyvenvietėse, jie negalėjo „leisti sau prabangos“ jaustis vieniši – jie buvo įtraukiami į nedidelių bendruomenių gyvenimą, kur nuolat kažkas domisi, kaip tau sekasi, stengiasi padėti. Žinoma, tokiame gyvenime kiti sunkumai ir pirmiausia – privatumo stoka, tačiau, manau, vienišumo mažiau. Pamenu, kai iš Vilniaus atvykau dirbti į nedidelį miestą. Nustebau, nes čia buvo įprasta, jei sutinki, sveikintis su kiekvienu darbuotoju, kurių buvo per 200. Būdavo nemalonu išgirsti apie save įvairiausių gandų, tačiau niekada nesu sulaukusi tiek paramos, kai kas nors buvo blogai. Gyvendami ir dirbdami didesniuose miestuose, žmonės jaučiasi, kad mažiau kam rūpi, tarsi „paskęsta minioje“. Dėl sparčiai besivystančių technologijų greitėja gyvenimo tempas, didėja darbo reikalavimai, tai kelia stresą ir kartu silpnina imunitetą, o tai ir yra daugumos ligų priežastis. Tikėtina, kad, jei viskas ir toliau taip technologiškai progresuos, streso tik daugės. Padarykite eksperimentą – grįžę po darbo išjunkite televizorių, kompiuterį, muziką ir savo „išmanųjį“ telefoną. Įsiklausykite į tylą, pabendraukite su artimaisiais, greičiausiai pajusite, kaip lėtai ima tekėti laikas ir kad dėl to net šiek tiek nejauku viduje...
 

Kaip vis dėl to galima sau padėti?


Pirmiausia nuspręskite, ar tikrai norite kažką keisti, tvirtai tam pasiryžkite, nes šie pokyčiai gana sunkūs ir dažnai prireikia profesionalios pagalbos. Nustokite kaltinti kitus ir, jei norite ką keisti, keiskite, pradėdami nuo savęs. Tai, kad jaučiatės vienišas, yra ir jūsų „kaltės“. Aplinkui visada yra žmonių, kurie norėtų užmegzti su jumis santykius. Suraskite juos. Mokykitės bendrauti – domėtis, būti nuoširdūs, rizikuoti būti įskaudinti nesėkmės atveju ir t.t. Jei sunkiai sekasi pačiam, padės psichologai, psichoterapeutai: psichoterapija yra kaip mažas pasaulis, kuriame galite eksperimentuoti bendraudami.
Dar vienas svarbus patarimas – neskubėkite pabėgti nuo kiekvieno vienatvės, vienišumo išgyvenimo. Kai gyvename patogiai, šiltai ir ramiai, nustojame tobulėti ir keistis. Kai viduje vienatvės ar kiti neigiami išgyvenimai, jie gali mus pastūmėti keisti savo gyvenimą, santykius. Be to, manau, mažai kas tiek skatina kurti kaip vienatvė (ypač tokios situacijos, kurių negalime pakeisti) – tai gali būti geras būdas pasireikšti jūsų kūrybiškumui ar net pažinti savo gebėjimus. Paskaitykite garsių, daug pasiekusių, kūrybingų žmonių biografijas – jie dažnai kentė nuo vienatvės. Jei negalima situacijos pakeisti, susidraugaukite su savo vienatve!

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai