Emocijų valdymas

Daugelis šeimos gydytojo pacientų su emocinėmis problemomis nesusiduria. Tačiau taip būna ne visada. Pavyzdžiui, žmogų gali varginti smurtas šeimoje, baimė mirti ant operacinio stalo, pyktis dėl širdies priepuolių, baimė, kad serga ta pačia liga, nuo kurios mirė mama. Labai naudinga kartu su pacientu ištirti sritis, kurios jam kelia susirūpinimą, nuolatos pasitikrinant, ar tai jam nėra per daug skausminga. Dažnai pacientai labai noriai sutinka padiskutuoti apie savo mintis, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su jų liga.
 

Emocinių reakcijų išaiškinimas


Paskatinant individą tyrinėti savo emocijas visų pirma atsiranda galimybė pripažinti, kad šios emocijos egzistuoja bei yra teisėtos. Neretai pacientai, patyrinėję kokią nors problemą, sako, kad nors apie tai ir buvo sunku kalbėti, bet pakalbėjus “tarsi nukrito akmuo”. Medikas, kuris su žmogumi bendrauja, gali apgailestauti, kad ne jo valioje pašalinti paciento problemas, tačiau žmogui padeda jau pati galimybė kalbėtis.
Žinoma, vien problemų išsakymas jų neišsprendžia, tačiau sąveika tarp gydytojo ir paciento gali būti terapinė: gydytojas paskatina individą išsakyti rūpesčius bei padeda pažiūrėti į problemas iš perspektyvos, netgi jei šios problemos yra labai skausmingos. Tokiu būdu gali tapti lengviau išsprendžiamos net sunkiausios situacijos. Šie pokalbiai leidžia identifikuoti pacientus, kuriems yra rizika nesusidoroti su užgriuvusiomis ligos bei gydymo problemomis ir atskirti normalų nerimą bei liūdesį nuo tokio, kurį jau reikia gydyti.
 

Emocijų valdymo strategijos


Medikams gali tekti patirti įvairias tiek pacientų, jų artimųjų, tiek kolegų emocines reakcijas: pyktį, kaltę, baimę, neigimą, nerimą, depresiją, o kartais ir mintis nusižudyti.
Pyktis
Pyktį paprastai nėra sunku atpažinti, tačiau kartais būna nelengva nustatyti tikrąją jo priežastį. Pvz., gali atrodyti, kad žmogus pyksta dėl to, jog susirgo. Tačiau giliau kalbantis paaiškėja, kad jo pyktis taip pat susijęs su žmonos planais jį palikti. Kalbantis apie pyktį labai svarbu sužinoti jo priežastį bei į ką jis nukreiptas. Tolesnis tikslas yra neleisti pykčiui plėtotis bei padaryti jį lengviau įveikiamą.
Pyktis – gana įprasta reakcija susirgus. Dauguma individų tada peržvelgia savo gyvenimą ir ieško jame priežasčių. Jei jų neranda, pyksta, nes jaučiasi ligos “nenusipelnę”. Pvz., žmogus, kuris laikėsi sveiko gyvenimo būdo, dietos, sportavo, staiga patiria širdies priepuolį. Be to, jis visada manė, kad yra geras vyras ir tėvas, tačiau žmona ruošiasi jį palikti. Mintis, kad gyvenimas neteisingas ir kad be jokios priežasties skaudžiai nukentėjo, žmogų labai gundo sakyti, kad gyvenimas nėra “gražus”. Pacientas darosi dar piktesnis.
Susidurdami su pykčiu, medikai gali jaustis nepatogiai. Jie iš tiesų negali nei panaikinti gyvenimo neteisingumo, nei grąžinti to, kas buvo anksčiau, kai žmogus nesirgo. Realistiškas tikslas būtų pripažinti pyktį, įvertinti jį kaip teisėtą bei pasistengti jį sumažinti skatinant išreikšti jausmus.
Pykčio adresatas yra labai svarbus, kadangi jis dažnai nukreipiamas ne ten, kur reikia. Kartais medikai susiduria su piktu pacientu ar giminaičiu, kuris kreipia savo pyktį į gydymą ar į konkretų mediką: kad diagnozė nebuvo nustatyta laiku, kad gydymas buvo netinkamas ar kad tinkamai nesirūpino. Tai ypač dažna, kai ligonis miršta. Šiose situacijose svarbu vengti gintis. Jei kaltinimai neteisėti, esminis dalykas yra išsiaiškinti tikrąsias pykčio priežastis ir tikrąjį jo adresatą. Neretai po pykčiu slepiasi namiškių kaltės jausmas.


Kaltė
Dažnai artimieji užsikrauna sau neįmanomus reikalavimus, nors logika ir sako, kad dėl artimojo mirties jie nekalti. Tačiau paprastai žmonės tokiomis situacijomis remiasi emocijomis, o ne logika. Gedintys žmonės labai dažnai jaučia kaltės jausmus: jie mąsto, kad dėl savo mylimo žmogaus galėjo padaryti daugiau, galėjo daugiau susigaudyti, daugiau pasirūpinti, būti mažiau dirglūs ar nekantrūs. Taip pat kaltę jaučia ir nemažai susirgusių pacientų, pvz., kad rūkė ir t.t.
Kartais kaltės jausmas yra visiškai teisingas, tačiau dar dažniau – be pagrindo. Kalbant apie kaltės jausmą su žmogumi, atsiranda galimybė į jį pažiūrėti iš tam tikros perspektyvos bei atleisti sau už neteisingai prisiimtą kaltę. Jei kaltės jausmai nėra identifikuojami ir ištiriami, jie toliau veši. Individas, “deginamas” tokių jausmų, gali puoselėti savižudiškus ketinimus, jam gali prireikti psichiatro pagalbos atkurti realybės jausmą.
Medikui dirbant su kalte svarbu pripažinti emocinius sunkumus bei priimti kaltės jausmą kaip realybę. Pašalinis žmogus negali paprasčiausiai “nuimti” kaltės įtikinėjimais ar atleidimu. Medikas galėtų prašyti paciento ar artimojo pažiūrėti į savo kaltę “naujomis akimis” ir paklausti savęs, ar kartais nėra sau per daug griežtas? Tokia strategija padeda pažiūrėti į kaltę iš perspektyvos.
Neigimas
Neigimas atsiranda iškilus situacijoms, kurios individui yra tokios sunkios, jog jis tiesiog išstumia tai iš savo galvos, tarsi to visai nebūtų įvykę. Medicinoje neigimas pasireiškia, kai ligos ar gydymo ateitis yra neaiški arba prognozė – bloga. Neigimas yra dažna psichologinė gynybos reakcija sergant vėžiu ar kitomis gyvybei pavojingomis ligomis.
Pagrindinis sunkumas, kurį pagimdo neigimas, yra tai, kad tampa neįmanoma kalbėtis apie esamą situaciją. Tai gali paveikti tiek gydymą, tiek individo tarpasmeninius santykius.
Jei neigimas žmogui tarnauja kaip gynybos mechanizmas, gali būti gana pavojinga jį “atimti”, nes galbūt žmogus neturi kitų būdų susidoroti su šia situacija. Tinkama strategija šiuo atveju būtų išsiaiškinti, ar neigimas yra visiškas, ar dalinis, kaip pasitaiko dažniau. Tokiu atveju asmuo vienu lygiu gali priimti realybę, kitu – ne, t.y. į vieną situaciją jis gali žiūrėti realistiškai, į kitą – elgtis taip, lyg nieko nebūtų įvykę.
Svarbu išsiaiškinti, ar yra tam tikros vilties, kad individas priims realybę. Kalbėti su žmogumi reikia keletą kartų, tiek kai jis į situaciją žiūri realistiškai, tiek – kai neigia, ir bandyti jo klausti, ar jis kada nors pagalvoja, kad reikalai nebus tokie geri. Jei paaiškėja, kad neigimas yra visiškas, geriau palikti taip kaip yra. Kitu atveju žmogui svarbu leisti suabejoti, kad jis kada nors “pasitaisys”. Tai rodo, kad laikui bėgant neigimą jis sugebės pakeisti realybe.
Situacija sunkesnė, kai kalbama apie neigiančius artimuosius. Dažnai pacientas taip ir miršta neigimo būsenoje, vis dar spausdamas rankose brošiūrą apie atostogas salose. Artimiesiems svarbu “išsivaduoti” iš neigimo būsenos iki tai įvyks – vien dėl to, kad suteiktų kuo geriausią pagalbą savo artimajam.
Kadangi medikai turi priimti, jog daliai pacientų reikia neigimo, kaip būdo susidoroti su problema, jiems svarbu atsiminti vieną dalyką: nors jie ir gali prisitaikyti prie neigimo, tačiau neturi jo “maitinti” – svarbu būti neutraliems, pasakant: “Aš tikiuosi, jog jūsų sveikata bus pakankamai gera tai padaryti” ar “Aš tikiuosi, jog reikalai pasisuks ta linkme, kaip jūs tikitės”. Tokie žodžiai “nesulaužys” neigimo, bet paliks pacientui galimybę pasitikėti gydytoju, jei atsiras realybės jausmas.
Baimė
Natūralu, kad žmogus išsigąsta, kai suserga, kai jam reikia globos, kai susiduria su neaiškia ateitimi. Bendraujant su pacientais svarbu išsiaiškinti, ar jų baimė yra reali, ir kiek ją galima sumažinti. Pvz., jei žmogus bijo mirti ant operacinio stalo, dažnai jo baimė viršija “normalias ribas”, nėra reali. Tai sukelia naktinius košmarus, norą atsisakyti operacijos ir trukdo tinkamai tvarkytis su ligos keliamais jausmais.
Dažnai kalbėdamas apie tai, kas jį gąsdina, pacientas jaučia, kad realybė yra ne tokia baisi, kaip jis manė. Labai svarbu išsiaiškinti, ko būtent žmogus bijo – gal pačios operacijos, o gal to, kokią įtaką tai turės jo santykiams su artimais žmonėmis, ar partneris jį priims po operacijos taip kaip anksčiau. Šiuo atveju medikai gali leisti pacientui “išventiliuoti” savo jausmus, susirūpinimą partnerio reakcija. Realybė iš tiesų yra tokia, kad kai kurie santykiai neatlaiko sunkių ligų bei luošinančios chirurgijos, tačiau paskatinant pacientą apie tai kalbėtis su savo partneriu ir, jei reikia, siūlant savo pagalbą, su baime įmanoma susitvarkyti. Jei baimė trukdo pacientui kovoti su liga, neigiamai jį veikia, gali prireikti specialisto pagalbos, specialaus nerimo, baimės gydymo.
Depresija
Nėra reta, kad pacientus, susirgusius kokia nors vidaus liga, apima depresija, ypač jei liga gresia gyvybei ar tenka visiškai keisti gyvenimo būdą. Medicinos personalas, pamatęs bent vieną depresijos simptomą, turi aiškintis, ar nėra jų daugiau, pavyzdžiui, jei žmogus nevalgo ir nemiega, jis gali sirgti depresija. Reikia atskirti normalų praeinantį liūdesį nuo depresijos. Kartais depresija tikrai būna sunki, tad prireikia gydyti antidepresantais. Šiuo atveju svarbu nepamiršti ir savižudybės rizikos.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai