Melo kojos trumpos

Gyvenime nutinka neįtikėtinų, keistų dalykų. Kartais žmonės, siekdami sau tam tikros naudos, gali apsimesti sergantys psichikos liga, suvaidinti tam tikros ligos simptomus. Ar tai įmanoma? Juk išmintis byloja, kad „melo kojos trumpos“. Apsimetimas lietuvių kalbos žodynuose apibrėžiamas kaip „melagingas tikrovės vaizdavimas, siekiant suklaidinti, apgauti“, „sudarantis netikro ko nors vaizdo, apsimetimas sergančiu“, o apie apsimetantį sakoma: „jis apsimetėlis, ne ligonis“. Apsimetimo sinonimas „simuliacija“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio similis – panašus, o pagal tarptautinių žodžių žodyną tai – „melagingas tikrovės vaizdavimas, norint apgauti, siekiant kokio tai tikslo“.
 

Melas – senas kaip žmonija


Jis paplitęs visur ir visais laikais. Meluojant stengiamasi apsiginti, išvengti tikro arba tariamo pavojaus, prisitaikyti prie nepalankios situacijos, o kartais – be tikslo.
Senovės Egipto papiruse prieš 3000 metų aprašytas apsimetėlio elgesys: „Jis neatsako į klausimus, išsisukinėja, tauškia niekus, trina didįjį kojos pirštą į grindis, krūpčioja, brauko plaukų šaknis pirštais“. Homeras aprašo, kaip Odisėjas, vengdamas dalyvauti Trojos kare ir apsimesdamas bepročiu, aria jūros krantą pasikinkęs jautį ir arklį ir sėja druską. Homeras aprašo ir Odisėjo demaskavimą: padėjus prieš arklą Odisėjo kūdikį Telemachą, Odisėjas sustabdė vaidinimą ir patraukė sūnų nuo arklo, išsiduodamas, kad simuliuoja.
Su apsimetimu dažniausiai susiduriama teismo medicinos ir teismo psichiatrijos ekspertinėje praktikoje, psichiatrijoje ir narkologijoje, kur apsimetimas apibūdinamas kaip sąmoningas, tyčinis melavimas ir apsimestinis, tikslingas elgesys, kuriuo siekiama pavaizduoti, suvaidinti nesančios ligos požymius, apsimesti ligoniu. Tai psichikos sutrikimų požymių vaidinimas, jų dirbtinis sukūrimas ir somatinių ligų požymių demonstravimas arba jų dirbtinis sukūrimas.
Požiūris į apsimestinius psichikos sutrikimus priklausė nuo psichiatrijos pažangos: iki XIX amžiaus vidurio buvo manyta, kad toks apsimetimas pasitaiko dažnai ir apsimesti psichikos ligoniu yra labai lengva, o antroje XIX amžiaus pusėje įsivyravo nuomonė, kad šis reiškinys yra itin retas, suabejota, ar sveikos psichikos žmogus apskritai sėkmingai gali apsimesti psichikos ligoniu.
Pastebėta, kad vyrai apsimeta dažniau nei moterys ir kad apsimetimų padažnėja perversmų, karų, ekonominių krizių metu, nes silpnesnieji tokiu būdu ginasi nuo ekonominių ir kitų sunkumų. Tikslų apsimetimo paplitimą nustatyti nelengva, tačiau literatūroje nurodoma, kad bendroje psichiatrijos praktikoje pasitaiko apie 1 proc. apsimetėlių, tarp karo prievolininkų – 5 proc., o tarp kriminalinių nusikaltėlių – 10–20 proc.
Oficialiai apsimetimas (simuliacija) nėra psichikos sutrikimas.


 

Ar psichiškai sveikas asmuo gali apsimesti psichiniu ligoniu?


Manoma, kad psichiškai sveikam asmeniui yra sunku apsimesti psichiniu ligoniu. Be to, norint įtikinamai apsimesti, reikia aktorinių sugebėjimų, gerai išstudijuoti apsimetamo sutrikimo simptomus arba daug laiko praleisti greta ligonio (pvz., vienoje kalėjimo kameroje arba ligoninės palatoje).
 

Kada galima įtarti apsimetimą?


Įtarti apsimetimą reikia, kai psichikos sutrikimai atsiranda po suėmimo, traumos, avarijos, pašaukus į karo tarnybą, prieš egzaminus, atliekant bausmę kalėjime, tarnaujant armijoje ir pan. Svarbus apsimetimo požymis – aiškus išorinis tikslas (gauti nedarbingumo lapelį, išvengti karinės tarnybos, bausmės, gauti narkotikų), kurį dažnai atskleidžia pats apsimetėlis.
 

Kaip išsiaiškinama, kad pacientas meluoja?


Tiriant apsimetimą, svarbu stebėti pacientą visą parą, atlikti išsamų psichologinį ir somatinį ištyrimą. Pagrindiniai apsimetimo atskleidimo būdai: nuodugnus, kiek įmanoma ilgesnis pokalbis, elgesio ir būsenos kaitos stebėjimas, psichologiniai, instrumentiniai tyrimai.
Pokalbio metu stengiamasi nuodugniai išnagrinėti nusiskundimus, atkreipti dėmesį į detalių stoką, vengimą išsamiau paaiškinti simptomo aplinkybes, mėginimus išvengti tiesaus atsakymo („neprisimenu“, „nežinau“), nekantravimą baigti pokalbį.
Apsimetant yra vaidinamas ligonio elgesys, prasimanomi įvairūs nupasakojami simptomai, kartais vaistais arba kitaip sukeliami ligos požymiai, pateikiami neteisingi duomenys apie savo praeitį (išgalvojamos ligos, traumos ir kt.). Prasimanytiems požymiams būdingas stereotipiškumas (kartojamas išmoktas tekstas, pojūčiai ir simptomai nėra išgyventi), požymiai yra pavieniai, nesudaro sindromo ar sutrikimo visumos.
Vertinant svarbu stebėti visą parą, nes neįmanoma apsimesti nuolatos. Pvz., ligonis skundžiasi labai bloga nuotaika, tačiau skyriuje nepasireiškia depresinis elgesys, pacientas aktyvus, noriai bendrauja su kitais.
Išsami apžiūra kartais padeda nustatyti apsimestinį nusiskundimų pobūdį. Pvz., kai pacientas skundžiasi odos nejautra, paralyžiumi, kurtumu, atliekami instrumentiniai tyrimai (EEG, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, echoskopija, elektromiografija ir kt.), kurie padeda atskleisti apsimetimą. Instrumentiniai tyrimai padeda nustatyti, ar pateikiamų požymių sunkumas atitinka rastų pakitimų dydį, ar pakitimai gali sukelti tokius požymius.
 

Ganzerio sindromas – simuliacijos variantas


Ganzerio (Ganser) sindromas (kitaip dar vadinamas kalinių psichoze, nes pirmiausia buvo diagnozuotas kaliniams) yra simuliacijos variantas, kai žmonės epizodiškai neadekvačiai elgiasi imituodami kurią nors psichikos ligą. Klasikinis Ganzerio sindromo simptomas yra „apytiksliai atsakymai“, pacientas negali atsakyti net į elementarius klausimus (pvz., paklausus, kiek bus du plius du, pacientas atsako, kad penki).
 

Panašus į simuliaciją ligos variantas – tariamas sutrikimas


Tariamas sutrikimas – psichopatologija, kuriai esant fiziniai arba psichologiniai simptomai tendencingai sukuriami, perdedami, arba žmogus, siekdamas aplinkinių dėmesio, pats save įtikina, jog serga.
 

Sunki šio sutrikimo forma – Miunhauzeno sindromas.


Miunhauzeno sindromas yra lėtinė gana sunki liga. Šis terminas atsirado 1951 metais po to, kai pasirodė istorijos apie vokiečių aristokratą Karlą fon Miunchauzeną, keliavusį po pasaulį ir pasakojusį visiems spalvingas pramanytas istorijas. Panašiai kaip aristokratas, šį sutrikimą turintys ligoniai atlieka daug žygių į įvairias ligonines, pasakodami įvairiausias dramatiškas istorijas. Ligoniai keliauja po ligonines, prašydami gydytojų išgydyti ligas, kuriomis jie iš tiesų neserga. Šiuo sutrikimu sergantys pacientai dažnai kreipiasi į įvairius gydytojus ir dažnai guldomi į ligoninę. Kartais jie pasikeičia vardą ir pavardę, kad išlaikytų sergančiojo vaidmenį ir gautų tęstinį gydymą. Būdami ligoninėje, šie pacientai reikalauja, kad jiems būtų atlikta daugybė klinikinių tyrimų ir procedūrų. Jie gali reikalauti chirurginio gydymo, analgetikų ar raminamųjų. Šie pacientai dažnai kaltina gydytojus nekompetentingumu ir grasina teismais. Jie prašosi išrašomi iš ligoninės anksčiau laiko, kai pajaučia, kad medicinos personalas išsiaiškino, jog jie simuliuoja, išsirašę jie vyksta į kitą ligoninę.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai