Ar galime paveldėti likimą?

Visais laikais žmonės bandė įvairiais būdais sužinoti savo likimą. Tuo tikslu kreipdavosi į pranašautojus, būrėjus, aiškiaregius, astrologus. Lygiai taip yra ir XXI amžiuje – nepaisant mokslo ir technikos pasiekimų, žmogui smalsu sužinoti, kas jo laukia ateityje.
 
Paskutinį šimtmetį mokslas pradėjo domėtis likimo klausimais, ir paaiškėjo, kad dalis dalykų tikrai yra nulemta, ir jiems geriau paklusti. Juk geriau gyventi pagal savo prigimtį, o ne bandyti ją pakeisti iš pagrindų, tam išeikvojant energiją, kuri būtų reikalinga keičiant savo gyvenime tai, ką iš tikrųjų galima ir reikia pakeisti. Bet tam pirmiausia reikia suprasti, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip.
 

Deivės Moiros ir likimo psichologija


Senovės graikai tikėjo, kad net dievai negali išvengti savo likimo. Jų kaip ir visų mirtingųjų likimą lemia nepermaldaujamos likimo deivės Moiros. Nėra tokios jėgos, kuri galėtų pakeisti tai, ką nulėmė Moiros. Jų vardai – Lachesė („skiriančioji burtą“), Kloto („verpiančioji“) ir Atropė („nepermaldaujamoji“). Lachesė skiria burtą dar iki žmogaus gimimo. Kloto verpia jo likimo siūlą. Nutrūksta siūlas, ir žmogaus gyvenimas baigtas. Atropė viską, kas lemta žmogui, suvynioja į „likimo kamuolį“.
Likimo psichologija – tai psichologijos kryptis, kuri tiria žmogaus gyvenimo kelią ir faktorius, kurie jį veikia. Siaurąja prasme likimo psichologija yra giluminės psichologijos kryptis, dar vadinama likimo analize, kurios pradininkas buvo vengrų kilmės psichiatras ir psichoterapeutas Leopold Szondi. Šiuo metu Šveicarijoje veikia jo vardo institutas ir leidžiamas tarptautinis psichologinis žurnalas likimo analizės tema „Szondiana“. Plačiąja prasme likimo psichologija yra daugelį teorijų ir disciplinų jungiantis mokslas, nagrinėjantis mitologines, religines, filosofines likimo sampratas, jungiantis psichologines „gyvenimo kelio“, „gyvenimo prasmės“ sampratas su mistinėmis „dao“ ir „karmos“ koncepcijomis.
Svarbus įnašas į psichologinį likimo supratimą yra žymaus Kanados psichiatro Eric Berne, transakcinės analizės pradininko. Jis sukūrė teoriją apie „gyvenimo scenarijus“, sukuriamus tėvų pagalba ankstyvoje vaikystėje, kurie yra nesąmoningi, tačiau jais vadovaudamiesi gyvename visą gyvenimą!
 

Kas nulemta ir ką dar galima pakeisti


Liaudies patarlė sako: „ką pasėsi, tą ir pjausi“. Yra ir sudėtingesnis posakis šia tema: „Pasėsi poelgį – pjausi įprotį. Pasėsi įprotį – pjausi charakterį. Pasėsi charakterį – pjausi likimą.“ Apie šeimos įtaką vaikų elgesiui sakoma: „Obuolys nuo obels netoli tenurieda“. Taip pat: „Jei nori žinoti, kokia bus tavo žmona, kai pasens, pažiūrėk į uošvienę“. Vadinasi, visais laikais žmonės tikėjo, kad tėvai gali daryti vienokią ar kitokią įtaką savo vaikų likimui. Tik šiuo metu yra aiškesni mechanizmai, kaip tai vyksta, kurių keletą ir bandysime panagrinėti.
Po gimimo kūdikis labai ilgą laiką yra priklausomas nuo tėvų. Tai, kaip jie rūpinasi vaiku, ką jam sako, kaip elgiasi, net kokias pasakas pasakoja – viskas tampa plytomis, iš kurių statomas likimo rūmas. Taip tėvai tampa moiromis, lemiančiomis vaiko likimą. Dalis likimo jau nulemta vaikui gimstant – tai genai, kurie unikalūs kiekvienam (kokį burtą skyrė moira Lachesė). Tėvai kartais skundžiasi, kad vienodai auklėjant, vaikai išaugo skirtingi. O kaip gi kitaip, genų rinkinys juk skirtingas! Tačiau auklėjimas – tai yra gana lengvai keičiama likimą formuojanti dalis.
Jei yra įspūdis, kad gyvenime įvykiai kartojasi, kad vis patenkate į tas pačias nemalonias situacijas ar jums pasitaiko sutikti kažkuo panašius žmones, reiškia, kad greičiausiai jūs pats tas situacijas sukuriate bei pasirenkate atitinkamus žmones iš visų aplinkinių, nes jie atitinka jūsų gyvenimo scenarijų.
 

Tipiški pavyzdžiai iš gyvenimo.


• Moteris buvo ištekėjusi keletą kartų, bet jos visi vyrai tapo alkoholikais.
• Išsiskyrusių tėvų vaikus palieka sutuoktiniai.
• Daug kartų vedusio tėvo sūnui taip pat neužtenka vienos moters.
• Sėkminga verslininkė, kuriai pasitaiko tik Alfonsai.
 

Gyvenimo scenarijus: laimėtojas ar pralaimėtojas?


Apie likimą kalba ir statistika. Jei abu tėvai buvo alkoholikai, tik 30 proc. vaikų sukuria šeimas su ne alkoholikais. Nors tėvai dažniausiai stengiasi vaiką auklėti taip, kad jis būtų toks, kokie tėvai norėjo būti patys (bet netapo), vaikas, deja, nesąmoningai kartoja tėvų likimą. Vaikai mato, kaip gyvena tėvai, ir jiems patiems yra paprasčiau savo gyvenimą kurti pagal jau žinomą scenarijų. Tai ne visada yra blogai. Sėkmingų gyvenime tėvų vaikai paprastai labiau pasitiki savimi, daugiau reikalauja iš savęs ir jų gyvenimas sėkmingesnis.
Psichologiškai sveiki žmonės vysto savo sugebėjimus ir bando kažką pasiekti, ir paprastai pasiekia. Asmenys, turintys psichologinių problemų, teisindamiesi likimu, lieka apačioje ir kritikuoja kitus. Jie mėgsta sakyti: „Jeigu tik aš norėčiau...“ Kaip rašo psichoterapeutė K.Horni, jie norėtų būti viršūnėje, bet nenori ten varginančiai kopti.
E.Berne koncepcijoje, žmonės kartais elgiasi paradoksaliai: nenori būti laimėtojais, nors to jie sąmoningai nesuvokia. Jie nelaimes sukuria sau patys. Pvz., vaikystėje žmogus patikėjo teiginiu, kad sėkmė vis vien prives prie katastrofos („Nesijuok, nes paskui reikės verkti“), kad žmona vis vien paliks vyrą, na o kuo ilgiau su ja pragyvensi, tuo labiau skaudės. Ir vyras pats meta mylimą moterį dėl menko preteksto, siekdamas išvengti dar didesnės nelaimės. Toks žmogus pasąmonėje tiki, kad bus bloga pabaiga, ir ... pats ją sukuria. Berne rašė, kad žmogaus viduje sėdi „mažas žmogeliukas“, kuris tampo už virvučių „didįjį žmogų“, versdamas jį gyventi pagal tėvų nesąmoningai sukurtą scenarijų.
Gyvenimo scenarijus sukuriamas vaikystėje, iki 6–7 metų. Jo kūrime dalyvauja ne tik tėvai, bet ir seneliai, auklėtojos bei kiti vaiką supantys žmonės. Jie formuoja gyvenimo scenarijus, kuriuos galima būtų suskirstyti į 3 grupes: laimėtojai, pralaimėtojai ir nelaimėtojai.
Laimėtojas – tai žmogus, kuris visada pasiekia tai, ko siekia. Jis jaučia pasitenkinimą viskuo, ką daro. Tai yra vidinė būsena, o ne visuomeninis statusas. Laimėtojas nebūtinai yra visuomenėje daug pasiekęs žmogus, bet jis jaučiasi laimingas, moka džiaugtis gyvenimu ir savo veikla.
Pralaimėtojas, net pasiekęs išsvajotą tikslą, jaučiasi nelaimingas (nors tikslą jis pasiekia sunkau nei laimėtojas).
Nelaimėtojai – tai didžiausia žmonių dalis, paprastai nei laimi, nei pralaimi. Paprasčiausiai jie nesistengia ko nors pasiekti. „Stosiu mokytis ten, kur lengviau įstoti”. Vidinė šių žmonių būsena tokia, kad jie negali pralaimėti, todėl geriau iš viso nekonkuruoja. Tarp kitko, vienoje srityje žmogus gali elgtis kaip laimėtojas, kitoje – kaip pralaimėtojas, o dar kitoje – kaip nelaimėtojas.
Nelaimėtoją tėvai formuoja, kai vaiką moko neišsišokti, „būti savo vietoje“. Pralaimėtojas formuojamas, kai tėvai vaiką kritikuoja, baudžia, žemina už kiekvieną poelgį, už tai, kad neatitinka įsivaizduojamo vaiko idealo. Pralaimėtojas formuojamas tiek vadinant vaiką kvailiu, nevykėliu, tiek keliant jam per didelius reikalavimus.
 

Ar gyvename pagal tėvų draudimus ir vaikystės pasakas?


Formuojantis gyvenimo scenarijui, labai svarbūs yra draudimai. Vaikai dar pažodžiui klauso tėvų. Jei sakoma: „Tau dar anksti gerti ir rūkyti“, tai reiškia, kad tai bus galima daryti vėliau. O jei mergaitei sakoma: „Tau negalima bendrauti su berniukais“, gali būti, kad jai ir suaugusiai bus sunku susirasti partnerį ir ištekėti. Be to, draudžiamas vaisius ypač skanus, o draudimą taip norisi sulaužyti. Todėl geriau suformuluoti smulkią instrukciją, ką reikia daryti, o ne ko nedaryti.
Pasakos taip pat daug pamoko, o neretai ir gyvenimo scenarijų formuojame pagal vaikystėje pamėgtas pasakas. Kad ir pasaka apie Kalėdų senelį. Juk kad ir kaip besielgčiau, po eglute vis vien rasiu dovanėlę. Taip formuojasi nebaudžiamumo jausmas, įsitikinimas, kad Kalėdų senelis vis vien ateis.
O kiekvieno iš mūsų mėgstama pasaka daug pasako apie mus. Kopijuojame mėgstamo herojaus charakterį, elgesį ir gyvenimo scenarijų. „Buratinai“ ir gyvenime investuoja pinigus, tikėdamiesi greito jų „išaugimo“, „Pelenės“ linkusios pasiaukojamai meilei, o „Sigutės“ vis skriaudžiamos, tikėdamos, kad kada nors ateis jų laikas.
 

Kaip pakeisti likimą


O ką daryti, jei tėvai auklėjo ne taip, kaip reikėjo ir nulėmė nenusisekusį likimą? Prieš 100–150 metų gyvenimo scenarijaus pakeisti buvo praktiškai neįmanoma. Dabar kiekvienas žmogus, to norėdamas, gali jį perrašyti. Šeimyninis scenarijus gali būti dramatiškas, bet tai nėra nuosprendis. Jo suvokimas leidžia lengviau pačiam priimti reikšmingus sprendimus. Pažvelkite į savo genealogiją – ar ten nėra pasikartojančių istorijų, kurios kartojasi ir jūsų šeimoje? Tačiau prisiminkite, kad jūs esate ne tik šių pjesių atlikėjas, bet ir autorius. Pirmiausia, nereikia kaltinti nei savęs, nei savo tėvų. Greičiausiai tėvai, auklėdami savo vaiką, linkėjo jam ko geriausio arba bent jau tuo metu nesugebėjo, nemokėjo ar neturėjo jėgų kitaip elgtis. Kaltindami kitus, niekada nepasikeisime, na, o pykdami ant savęs prisišauksime depresiją. Aišku, keičiant gyvenimo scenarijų, reikia nusiteikti ilgalaikiam kruopščiam ir dažnai skausmingam darbui, geriausia padedant psichoterapeutui, bet negi rezultatas to nėra vertas?

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai