Vaikų įpročiai, kurie kelia nerimą tėvams

Piršto čiulpimas, nagų kramtymas, nosies krapštymas – vaikiški įpročiai ar nerimą keliantis vaiko elgesys? Kiekvienas atvejis savitas, o priežastys kompleksinės ir labai individualios, todėl tėvelių nerimas vienu atveju gali būti būtinas, o kitu – ne. Nėra bendrų metodikų, pagal kurias galima šalinti nepageidaujamus įpročius. Pirmiausia, reikėtų pamėginti suvokti, kodėl, kaip dažnai, kokioje situacijoje vaikas tai daro ir kas tuo metu jo, o gal net ir šeimos gyvenime vyksta ar įvyko.
 

Vaikai nesupranta netinkamo elgesio, kuris vadinamas įpročiu


Įprotis apibūdinamas kaip tam tikras pasikartojantis elgesys. Vaikai dažniausiai nesupranta, atliekantys vieną ar kitą veiksmą, kuris suaugusiųjų jau yra apibūdinamas kaip netinkamas elgesys ir įvardijamas kaip įprotis. Tėvai dažniausiai nerimauja dėl nykščio čiulpimo, nagų kramtymo, plaukų sukimo, nosies krapštymo bei dūsavimo ar kvėpavimo sulaikymo. Tyrimai rodo, kad net 40 procentų vaikų, nuo 5 iki 18 metų, kramto nagus ar čiulpia pirštus.
Įprotis, kuris vaikui yra malonus, gali būti neužimtumo, nuobodžiavimo, dažnai kaip nusiraminimo priemonė. Kokios vaikų įpročių priežastys? Priežastis ne viena, todėl kiekvienu atveju priežastys skirtingos. Žinoma, kai kurie vaikų įpročiai gali būti ir suaugusiųjų netinkamo elgesio su vaikais pasekmė. Svarbu žinoti, kad dauguma įpročių išnyksta vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tačiau, jei įprotis fizinio arba psichologinio smurto pasekmė, šiuo atveju reikalinga specialisto pagalba.
 

Piršto čiulpimo poreikis gali virsti ilgalaikiu įpročiu


Čiulpimas patenkina natūralų ir įgimtą vaiko poreikį, taip pat ramina. slopina motorinį aktyvumą, mažina neigiamas emocijas, padeda vaikui užmigti. Daugelis tėvų, augindami neramius vaikus, be čiulptuko, kaip ramintojo, neapsieina ir netgi pabrėžia, kad, neduodant čiulptuko, vaikas pradeda čiulpti pirštą, antklodės kraštelį, pliušinį žaislą. Prie čiulptuko kūdikį irgi reikia pripratinti, nes naujagimiai iš pradžių jį išspjauna. Deja, priprantama gerokai greičiau nei atprantama. Neįpratinę prie čiulptuko, vėliau tėvai išvengia atpratinimo procedūros, kuri dažniausiai būna nelengva. Tačiau, jei vaikas pradeda čiulpti pirštą, atpratinimo procedūra daug sunkesnė.
Pirštas – patogus čiulptuko pakaitalas. Mažyliui nykščio čiulpimas maloniai asocijuojasi su žindymu ir sotumo jausmu. Dar kūdikystėje nesąmoningai mosikuodami rankomis mažyliai kartkartėmis būtent nykštį įsikiša į burną. Dauguma vaikų čiulpia nykštį tam, kad nusiramintų. Vyresni nei 4 metų vaikai čiulpia pirštą daugiau iš pripratimo negu iš norėjimo nusiraminti ar nerasdami geresnio užsiėmimo, ypač kai yra kuo nors nusivylę, nepatenkinti, įskaudinti. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki penkerių metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad vienas iš šešių penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą. Palengva poreikis čiulpti pirštą turėtų natūraliai mažėti, nes atsiranda begalė kitos įdomios veiklos, tačiau taip ne visada atsitinka. Problemos prasideda tada, kai nykštį čiulpia vyresnis nei penkerių metų vaikas, kuris nuolat patirs patyčias ne tik iš bendraamžių, bet ir suaugusiųjų dėl piršto čiulpimo.


 

Čiulptuką gali pasiskolinti pelytė, o pirštukas niekur nedings


Tėvams kyla daug klausimų: kaip atpratinti? kada geriausias laikas atpratinti? Tėvai renkasi įvairiausius būdus, atpratindami tiek nuo čiulptuko, tiek nuo piršto čiulpimo.
Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl kiekvienam – savas laikas ir sava metodika. Atpratinant nuo čiulptuko, reikia ne tik kantrybės, bet ir išradingumo. Čiulptuką vieną dieną gali „nusinešti pelytė“, jis gali suplyšti, o pirštukas niekur nepradings.
Tėvams rekomenduojama dažniau stebėti ir net užsirašyti, kokiose situacijose vaikas, ypač antraisiais gyvenimo metais ir vėliau, čiulpia pirštą. Jei tėvai įžvelgia pasikartojančias situacijas, kada vaikas čiulpia pirštą, reiktų pamėginti jas šalinti arba nukreipti vaiko dėmesį į kitą veiklą. Nuo piršto čiulpimo, kaip ir nuo čiulptuko, vaiką atpratinti reikėtų palaipsniui. Jei vaikas trečiais ketvirtais gyvenimo metais vis dar čiulpia pirštą, tėvams rekomenduojama dažniau jį stebėti ir stengtis nepalikti jo be veiklos. Ketverių metų ir vyresni vaikai gerai suvokia, kas yra piršto čiulpimas, todėl kartais tai daro paslapčiomis arba užsimiršdami. Iš vaiko, čiulpiančio pirštą, negalima juoktis, bausti ar gąsdinti, kad „nukris pirštukas“, mušti per rankas, teplioti pirštą pipirais, garstyčiomis.
Šį įprotį reiktų pabandyti šalinti taip pat išradingai. Mergaitei galima nulakuoti nagučius blizgančiu laku, galbūt tai sulaikys nuo piršto čiulpimo. Kartais padeda istorijos apie kirmėles, mikrobus ir kitas pabaisas, kurios sėdi ant pirštukų.
 

Nagus kramto ne tik mažamečiai, bet ir paaugliai


Nagų kramtymas – bene labiausiai paplitęs netinkamas mažų vaikų įprotis. Tačiau, tyrimų duomenimis, nagus kramto ir apie 20 proc. paauglių. Yra ir tokių vaikų, kurie kramto kojų nagus. Tyrimų duomenimis, tarp jaunesnių vaikų nagus kramto tiek mergaitės, tiek berniukai, o štai tarp vyresniųjų dažniau tai daro berniukai. Kokios šio įpročio priežastys? Vienareikšmio atsakymo nėra į šį klausimą. Pirmiausia, reikėtų pamėginti išsiaiškinti, kodėl, kaip dažnai, kokioje situacijoje vaikas tai daro ir kas tuo metu jo, o gal net ir šeimos gyvenime vyksta ar įvyko. Gal vaiko gyvenime įvyko pasikeitimai: pradėjo lankyti darželį, gimė broliukas ar sesutė, persikraustė į naujus namus, gal prarado artimą žmogų ar patyrė sunkų sukrėtimą. Taip pat vaikai, kurie nepatiria švelnumo, meilės, dėmesio, dažnai mato agresiją ar barnius namuose, patiria smurtą ar prievartą, jiems kyla nerimas, baimė, įtampa, stresas, nesaugumo jausmas, per dideli suaugusiųjų reikalavimai, kuriuos jie pašalina ne tik nagų, bet ir žaislų, pieštukų, rankogalių ar kitų daiktų kramtymu.
Pirmiausia vaikas turi jaustis ramus, saugus ir suprastas. Pasikalbėkite su vaiku, nuolat paklauskite, kaip jis jaučiasi, kas kelia jam nerimą. Didesnis vaiko užimtumas padeda užsimiršti apie nagų ar kitų daiktų kramtymą, todėl reikia stengtis nepalikti vaiko be veiklos. Su tokiais vaikais reikia užsiimti: piešti, žaisti, groti. Nuolat pagirti, kad nagučiai gražūs, kai nekišami į burnytę. Vaikai kramto nagus nevalingai ir to nepastebėdami. Tėvai dažniausiai renkasi lengviausią būdą šiam įpročiui šalinti – muša per rankas, gėdina, gąsdina, bara.
 

Nosies krapštymas


Dažniausiai nosį krapšto maži vaikai. Nosyje daugybė receptorių, kurie turi raminamąjį poveikį, taigi manoma, kad tokiu būdu vaikai randa, kaip nusiraminti. Tėveliai turėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, jam paaiškinti, pateikti pavyzdžių, kad tėvelis, mamytė, močiutė, diedukas taip nedaro. Jei vaikas taip save nuramina, reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikas nesijaučia saugus, kas kelia jam nerimą. Taip pat reikia skirti daugiau dėmesio vaikui, užimti jį įvairia veikla.
 

Plaukų lietimas, sukimas, pešiojimas


Dažniausiai plaukus liečia, sukinėja mergaitės. Dažniausiai šis įprotis prasideda plaukų sukiojimu, o baigiasi – pešiojimu, o tai gali rodyti vaiko nerimą, nesaugumą, vidinę įtampą, nervingumą. Stebėkite vaiką, kokiose situacijose pradeda sukti plaukus, paklauskite, kodėl suka ar pešioja plaukučius. Jei tai tik vaiko įprotis, nuolat girkite plaukučius, darykite kartu šukuosenas. Jei pastebėjote, kad vaikas jaučia nuolatinį nerimą, – kreipkitės į gydytoją.
 

Emocinio kontakto nebuvimas skatina „supimąsi“


Vaikai, kurie nepatiria šilumos, jaučia bendravimo, dėmesio, meilės trūkumą, dažnai sėdėdami supa galvą ar visą kūną, tai gali atlikti ir stovėdami. Toks supimas dažnai atsiranda ir dėl to, kad vaikas jaučiasi vienišas, su juo neužsiimama, nežaidžiama. Ilgiau paliktas vienas, vaikas pasiilgsta emocinio kontakto, todėl jis pradeda stimuliuoti save stereotipiniais judesiais: linguodamas, siūbuodamas. Priežasčių reikėtų ieškoti šeimoje, tarpusavio santykiuose, vaiko priežiūroje ir auklėjime. Supimąsi gali sukelti ir psichikos traumos, pervargimas, stiprus sukrėtimas (artimojo mirtis, skyrybos), smurtas ar prievarta šeimoje. Šeimos nariai neturėtų atsiriboti nuo vaiko, o, priešingai, turi jam padėti, skirti daugiau dėmesio, šilumos ir meilės. Trumpalaikiai siūbavimai atsirasti gali ir dėl vaiko neužimtumo. Užimtas vaikas neturi laiko, kada sūpuotis.
 

Kvėpavimo sulaikymas – būdas išsiprašyti, tai ko negaunu


Vaikas gali sulaikyti kvėpavimą ir net pradėti mėlynuoti, ar net nualpti, kas gali įvaryti artimiesiems nemažai baimės. Toks elgesys paprastai prasideda 6–18 vaiko gyvenimo mėnesį ir išnyksta iki 6–7 metų. Dažniausiai vaikai sulaiko kvėpavimą, kai supyksta, išsigąsta, susierzina, negavę tai ko nori. Vaikas matydamas, kad tėvai bijo, suranda būdą, kaip išsiprašyti, tai ko norėtų. Tėvams reiktų pasikalbėti su vaiku, paaiškinti, kad taip elgtis negalima, kad nieks taip nesielgia, norėdamas ko nors pasiekti. Jei kvėpavimo sulaikymai tęsiasi, rekomenduojama kreiptis į gydytoją.

 

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

rakinėtojai
2013-04-23 08:58
o jeigu šefas n metų viešai krapšto nosį, rakinėja? irgi nerimas?(fu)
Diandra
2011-12-07 10:04
Yra toks prietaisas nuo piršto čiulpimo Thumb Guard http://www.odontika.com/gydymas/thumb-guard-lt/
vyciunas
2011-11-17 16:56
Prasau padekit nebegaliu jau plinku nebegaliu atprasti nuo plauku sukimo padeit ka daryt visur pilna plauku nebezinau ka daryt ir niekaip nesigauna nustot daryt to kad ir suprantu kad tai blogai
Jolanta
2009-11-01 18:16
Laba diena, dvieju metu sunus nuolat kramto rankyciu nagus. Kokios priemones atpratinti ji nuo sio iprocio. Aciu

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai