Draugystės džiaugsmai ir pavojai

Kiekvienas žmogus yra susaistytas daugybe ryšių. Patys pirmieji – šeimyniniai, giminystės – yra tiesiog duoti ir nuo mūsų pasirinkimo nepriklauso. Bet jie daro didžiausią įtaką asmenybės formavimuisi. Negalime rinktis tėvų, senelių, brolių, seserų. Galima sakyti, kad tai yra tiesiog likimas. Vaikui augant, plečiasi jį supančių žmonių ratas.
 

Darželio, kiemo, mokyklos bendraamžiai, kaimynai, bendradarbiai dažnai irgi nėra žmonės, kuriuos renkamės. Tačiau tai, kokie jie yra, iš dalies priklauso nuo socialinės padėties, išsilavinimo, pomėgių ar kitų konkrečiam žmogui būdingų dalykų. Santykių artumą su jais galime reguliuoti vienus prisileisdami arčiau, kitus laikydami per atstumą. Kai kurie iš jų tampa draugais. Draugystė – viena iš didžiausių vertybių. Visavertis, prasmingas gyvenimas be jos neįsivaizduojamas. Deja, ne kiekvienam pavyksta mėgautis draugystės teikiamais džiaugsmais. Vieniems niekaip nepavyksta susirasti draugų. Kiti kenčia dėl nuolatos įtemptų, nestabilų santykių. Treti apskritai yra nusivylę draugyste, nes visi draugai juos „išduoda“. Sugebėjimas draugauti – įgimtas ar įgytas? Kokiomis asmeninėmis savybėmis ir elgesiu žmogus prisideda prie draugystės puoselėjimo arba pasunkina ją?
 

Pirmosios „tikros“ draugystės


Jos atsiranda maždaug šeštais septintais metais. Paprastai pradinėse klasėse, arba vadinamame latentiniame amžiuje, mergaitės draugauja tik su mergaitėmis, o berniukai tik su berniukais. Draugui keliami didžiuliai lojalumo ir ištikimybės reikalavimai. Skausmingai išgyvenamos „išdavystės“, nepateisinti lūkesčiai. „Draugas visam gyvenimui“, parodantis dėmesį kitam, suvokiamas kaip išdavikas ir sukelia neapykantą. Laimei, paprastai tokia draugystė nesunkiai atkuriama ir abiem pusėm suteikia didelį palengvėjimą. Taip per nusivylimus ir atradimus vaikai mokosi būti su kitu žmogumi, priimti kitą kaip atskirą asmenybę ir išlikti savimi artimame ryšyje su kitu žmogumi.
 

Grupelėje patvirtinama tapatybė


Vėlesniu paauglystės laikotarpiu draugystė įgauna naują išraišką ir prasmę. Bręstantys berniukai ir mergaitės pradeda atkreipti dėmesį vieni į kitus ir atvirai jį rodyti. Draugystė tampa įmanoma ne tik tarp tos pačios lyties paauglių. Be to, šiame amžiuje būdinga burtis į grupes, jungtis prie tam tikrų judėjimų pagal besiformuojančią pasaulėžiūrą, aprangos stilių, kartais nepriimtiną tėvams, mokytojams. Supantys draugai padeda ieškoti savo vietos visuomenėje, kurti naują tapatybę. Tokie patys paaugliai draugai tarsi patvirtina, kad „aš esu normalus, patrauklus“. Tai svarbu paaugliui, nes jis nėra tuo tikras. Kadangi paaugliai dažnai bendrauja grupelėmis, mažiau ištikimybės reikalaujama iš „geriausio draugo“, kurių gali būti ne vienas. Svarbi tampa ištikimybė grupei, idėjai.
Galų gale augantis ir bręstantis žmogus išmoksta užmegzti ir išlaikyti jį tenkinančius ir gyvenimą praturtinančius ryšius bei nutraukti žeminančius, išnaudojančius ar tiesiog beprasmiškus santykius.
Vienos draugystės tęsiasi dešimtmečiais. Kitos nutrūksta greičiau, palikdamos gražių prisiminimų arba nuoskaudų.


Draugai – tai žmonės, turintys bendrą patirtį, panašias vertybes, polinkius. Juos gali sieti bendra veikla, tikslai. Tai žmonės, gerai pažįstantys vienas kitą ir toleruojantys vienas kito skirtumus, trūkumus ir silpnybes. Draugystė – gana intymus ryšys, besiremiantis atvirumu, nuoširdumu.
 

Bendrauja žmonės, o ne įvaizdžiai


Nors dabartiniais laikais labai akcentuojamas tinkamo įvaizdžio reikšmingumas, bet draugiškame santykyje bendrauja tikri žmonės, o ne jų įvaizdžiai. Kuriant artimą ryšį, tenka parodyti „tikrąjį aš“. Sugebėjimas draugauti glaudžiai susijęs su saviverte. Žmogus, kuris įsivaizduoja, kad jo namai yra nesutvarkyti ar prastesni negu kitų, bijo patirti gėdą, todėl nesikviečia svečių. Panašiai jaučiasi tas, kuris įsivaizduoja, kad, leisdamasis į artimą ryšį, parodys savo vidinę netvarką ir neadekvatumą. Todėl toks žmogus vengia suartėjimo. Ir nebūtinai jis atrodo kaip keistuolis vienišius, „bijantis“ žmonių. Iš pirmo žvilgsnio jo ryšiai gali atrodyti bičiuliški ir platūs. Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad jie neteikia pasitenkinimo, nes žmogus bijo atsiskleisti, išlaiko didelį atstumą.
Kai kurie turintys nepakankamą savivertę žmonės bando kompensuoti tai, įsitraukdami į santykius su už jį patį realiai ar įsivaizduojamai reikšmingesniu asmeniu. Nors toks santykis gali padėti pajausti didesnį savo reikšmingumą, bet pats žmogus tokiame ryšyje daugiau ar mažiau sąmoningai nesijaučia lygiavertis. Kažin, ar galima draugyste vadinti ryšį, kuriame viena pusė aukoja savo interesus vardan kito ar apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Filme „Talentingasis misteris Riplis“ parodomas kraštutinis variantas žmogaus, bet kokia kaina besistengiančio tapti priimtinu tiems, kurių ratui nepriklauso.
 

Draugystei reikalinga pagarba


Visur ir visada besistengiantiems išlaikyti tobulumo įvaizdį artimus santykius palaikyti sunku. Draugai mato mūsų silpnybes, trūkumus, daromas klaidas. Kadangi draugystė remiasi pasitikėjimu ir atvirumu, jie gali pasakyti tai, ko kiti neišdrįstų. Siekiantys tobulumo paprastai bijo, kad kiti, pamatę trūkumus, jais nusivils ir galbūt paliks. Kiti suvokiami kaip kritiški ir neatlaidūs. Taigi draugiško ryšio sukūrimui reikalingas pasitikėjimas ne tik savimi, bet ir kitų geranoriškumu.
Reikia mokėti priimti ir draugų netobulumą, nes neišvengiamai kada nors jie pasielgs ne taip, kaip tikimės, nepateisins lūkesčių. Susiduriame su dar viena savybe, reikalinga draugystei. Pagarba kito poreikiams ir laisvei. Kiti žmonės gyvena ne tam kad patenkintų mūsų lūkesčius. Kompromisų ieškojimas ir savo interesų ribojimas neišvengiami draugiškuose santykiuose. Žinoma, draugai palaiko mūsų pasitikėjimą, kai jis susvyruoja, patvirtina mūsų reikšmingumą, kai to reikia. Santykiai gali nutrūkti, jeigu tokių patvirtinimų ir palaikymų poreikis bus pernelyg intensyvus, nepasotinamas.
 

Draugą laimėje pažinsi


Visiems gerai žinomas posakis skelbia – „draugą nelaimėje pažinsi“. Tikra tiesa. Draugai nepalieka nelaimėje. Jie gali padėti konkrečiais veiksmais ar tiesiog buvimu šalia, supratimu, emociniu palaikymu. Galbūt tinkamu patarimu. Nemažesnė tiesa yra ta, kad draugą laimėje pažinsi. Konkurencija – neišvengiamas gyvenimo palydovas. Vieni ją pripažįsta, kiti – neigia. Draugo sėkmė – nemažas išbandymas kiekvienam. Pavydo jausmas gali stipriai apkartinti gyvenimą ir nutraukti draugystę.
Pagal panašų scenarijų besikartojančios nesėkmės sukelia beviltiškumo jausmą , esą „toks likimas“. Tačiau iš tiesų tai reiškia, kad problema slypi žmoguje, kuris su ja pakartotinai susiduria. Gali kilti noras tam prieštarauti, nes toks suvokimas iš dalies verčia prisiimti asmeninę atsakomybę už nesėkmes. Iš kitos pusės, tai suteikia galimybę pasukti įvykius geresne linkme, pakeitus savo įsitikinimus, elgesį.
Draugystė – sudėtingas reiškinys. Bet mes žinome, kad gyvenimas be draugystės tuščias ir nykus. Kad ir kokie platūs būtų kiti ryšiai, draugystės jie pakeisti negali. Ji būtina visaverčiam gyvenimui. Sugebėjimas draugauti įgyjamas augant, bręstant, formuojantis asmeninėms savybėms ir sugebėjimams, reikalingiems artimam ryšiui palaikyti. Draugauti išmokstame patirdami nusivylimus ir atradimus. Mūsų draugai – ne likimas, o ieškojimų, pastangų ir asmeninės brandos rezultatas.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai