Kodėl vaikai neklauso?

Turbūt nerastumėme tokių tėvų, kurie nesusidūrė su netinkamu vaikų elgesiu. „Kodėl mano vaikas taip neklauso?“ – dažnai ne vienai mamai kylantis klausimas, o atsakymų ir nuomonių galima išgirsti įvairių. Koks vaiko elgesys jau yra netinkamas, kada reikia sureaguoti, kad vaikas peržengia ribas ir kaip efektyviai keisti netinkamą vaiko elgesį, konsultuoja Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centro psichologė Sigita Gumauskaitė.
 

Kada galima pasakyti, kad vaikas netinkamai elgiasi?


Dauguma šeimų į psichologą kreipiasi būtent dėl „blogo“ vaiko elgesio. Žinoma, ne visada tai reiškia, kad vaikas turi rimtų elgesio problemų. Pirmiausia tėvams reikia pagalvoti, kas būtent jiems yra netinkamas elgesys, ir įsivardinti, kokio vaikų elgesio jie pageidauja. Vienų tėvų manymu, yra normalu, kad vaikas kartais rėkia, mėto savo žaislus, kitus daiktus, tuo tarpu kitoje šeimoje toks elgesys netoleruojamas ir už tai baudžiama. Taigi, kada vaikai elgiasi netinkamai, dažniausiai sprendžia kiekviena šeima individualiai.
Visi vaikai kartais suirzta, supyksta ar tiesiog maištauja ir tuo metu gali elgtis netinkamai – jie ožiuojasi, supykę rėkia, krenta ant grindų, verkdami ir klykdami reikalauja to, ką nori gauti, ir pan. 2–5 metų vaikai taip elgiasi gana dažnai, taip jie išbando naujus dalykus, stebi tėvų reakciją į tokį savo elgesį. Būtų netgi keista, jeigu vaikas nemaištautų ir visuomet elgtųsi teigiamai, taip pat kaip būtų keista, jei paauglys niekuomet nebandytų prieštarauti savo tėvams ar nesiginčytų su jais. Tik svarbu laiku atkreipti dėmesį ir neleisti, kad tai taptų nuolatiniu būdu gauti norimų dalykų, tik tokiu būdu atkreipiant į save dėmesį.
 

Kodėl vaikai netinkamai elgiasi?


Nėra vienos aiškios priežasties, kurią nustačius būtų galima „išgydyti“ vaiką. Dažniausiai vaiko elgesys atspindi tai, ko vaikas negali išsakyti žodžiais. Ne tik maži, bet ir vyresni vaikai trokšta dėmesio ir kartais, jo siekdami, pradeda elgtis netinkamai. Brolių ir seserų „kova dėl viršenybės“ yra nuolat lydima peštynių, rėkimų, agresijos. Netinkamas elgesys kartais vaikams padeda išvengti tam tikrų jiems nemalonių situacijų. Kartais vaikas nemoka tinkamai pasakyti apie savo norus, poreikius ir jausmus (arba mes, suaugusieji, negalime to suprasti) ir vidinę savo būseną išreiškia tam tikru elgesiu: tuomet kyla pykčio priepuoliai. Žinoma, aplinkos įtaka taip pat labai svarbi: kokioje aplinkoje vaikas auga, kokį pavyzdį mato iš tėvų, ar vaikas jaučiasi saugus, mylimas.


Deja, dažnai tėvai į psichologą kreipiasi matydami tik elgesio problemas, nebandydami suprasti, kas po jomis slypi. Pastebimas toks nusistatymas: „Pasakykit, kodėl tas mano vaikas neklauso, patarkit, ką daryti, ir greitai išspręsim šitą problemą“. Vis dėlto itin dažna pastaruoju metu pasitaikanti problema yra tai, kad vaikams nuo mažų dienų itin daug leidžiama. Tai daroma vaikui norint tik gero – malonu rūpintis savo mažuoju, matyti, kad jis laimingas. Tačiau tai turi sunkių pasekmių – vaikas ne tik pyksta, tampa agresyvus, ima manipuliuoti, kai negauna, ko nori, jis taip pat lieka nepažinęs pasaulio, kuriame jam teks gyventi. Tėvams reikėtų suprasti, kad vaikui augant vis tiek iškils situacijų, kai vaikas, o ne aplinka, turės prisitaikyti. Reikia tam vaiką ruošti.
 

Kaip tėvams atpažinti netinkamo elgesio priežastis?


Tėvams siūlyčiau stebėti, kada, kokiose situacijose iškyla toks elgesys, pagalvoti, ką vaikas būtent tuo metu nori pasakyti. Dažnai tėvai supranta priežastis, jas mato, tačiau nepasiryžta keisti savo elgesio. Kai tėvai jaučia, kad patys nebekontroliuoja situacijos, tuomet reikėtų nebijoti kreiptis į psichologą. Jis gali padėti stebėdamas padėtį iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų nuostatas, jų reakcijas, iškilus vaiko elgesio problemoms, bei kartu su šeima aptardamas galimus sprendimus. Dažnai užtenka tik padrąsinimo, nes tėvai žino atsakymus, tačiau reikia juos aiškiai įvardinti ir nebijoti daryti tam tikrų pakeitimų. Taip pat siūloma neakcentuoti vien tik netinkamo elgesio – labai svarbu pastebėti, kai vaikas tinkamai elgiasi, jį tada pagirti, paskatinti.
 

Psichologo patarimai, kaip kontroliuoti netinkamą elgesį ir kaip vaiką pakeisti


Ar netinkamo vaiko elgesio ignoravimas yra efektyvus būdas skatinti teigiamą vaiko elgesį?
Elgesio ignoravimas gali būti efektyvi priemonė stengiantis suvaldyti netinkamą elgesį. Ignoruoti netinkamą elgesį (pvz., rėkimą) galima ta prasme, kad, vaikui taip pradėjus elgtis, tėvai nepuola myluoti, guosti, klausinėti, kas nutiko, ir nevykdo jo norų, o išlaiko savo nuomonę. Svarbu, kad vaikas jaustų, kad yra tam tikros taisyklės, kurios nekinta, ribos, kurių negalima peržengti, ir to negalima išsikovoti jokiu elgesiu. Vaikai jaučiasi ramiau ir saugiau, kai žino, kad galioja tam tikros taisyklės šeimoje, net jeigu kartais yra jomis nepatenkinti.
Ar psichologai pateisina tėvų ir vaiko elgesio keitimo susitarimus?
Auklėjant vaikus neišvengiami elgesio keitimo susitarimai. Suaugusieji suteikia vaikui pasirinkimą vienaip ar kitaip elgtis. Dažniausiai tai vyksta susitarimo būdu: „Jei tu eisi į darželį be ašarų, savaitgalį kartu nueisime į kiną“... Toks netinkamo elgesio keitimo būdas efektyvus, tačiau svarbu suvokti, kad galų gale ateina ir toks metas, kai vaikas supranta, kad gali ir nedaryti, ko yra prašomas. Todėl tariantis, ypač su vyresniais vaikais, visuomet siūloma iš anksto numatyti ir paskatinimo priemonę (tai gali būti ne tik materialiniai dalykai, kaip dažnai tėvai mano, bet ir žaidimas, tam tikros veiklos atlikimas ar buvimas kartu su tėvais ir pan.), ir galimą nuobaudą, t.y. kas bus, jei vaikas to nepadarys. Dažniausiai siūloma kaip nuobaudą naudoti vaiko mėgstamos veiklos apribojimą, tarkim TV žiūrėjimą, kalbėjimą telefonu, žaidimą kompiuteriu ir pan.
Ar fizinės bausmės padeda sustabdyti vaiko netinkamą elgesį?
Bet koks vaiką žalojantis elgesys – emocinė, seksualinė ar fizinė prievarta, nepriežiūra – yra netoleruotinas. Tokių priemonių naudojimas tik parodo, kad tėvai jaučiasi bejėgiai, nežino, kaip spręsti iškilusius sunkumus. Tėvai dažnai griebiasi fizinių bausmių, nes jiems atrodo, kad tai yra efektyvu. Tačiau fizinės bausmės nepasiekia ilgalaikio efekto, jos nemoko geresnio elgesio, o atvirkščiai – įdiegia baimės, menkavertiškumo, keršto jausmus, skatina vaikų agresyvų elgesį. Mušami vaikai, jausdami baimę, kurį laiką gali būti paklusnūs, tačiau, perimdami tėvų elgesį, gali panaudoti jį prieš kitus vaikus. Patiriama fizinė prievarta taip pat sukelia daug kitų emocinių ir elgesio problemų.
Ar kritikuojant ir gėdinant vaiką pasiekiamas norimas rezultatas?
Nereikėtų gėdinti vaikų, tuo labiau jų įžeidinėti ar kritikuoti. Tai priskiriama emocinei prievartai ir skatina vaiko nevisavertiškumo, gėdos, kaltės jausmus. Kita vertus, vaikas, matydamas tokį tėvų elgesį, pats mėgdžioja juos ir gali pradėti įžeidinėti tiek kitus vaikus, tiek ir suaugusiuosius, manydamas, kad toks elgesys normalus. Tai nereiškia, kad negalima sudrausminti vaiko, pasakyti griežtesnio žodžio, tačiau tai darant akcentuoti reikėtų konkretų vaiko elgesį, kuris tėvams atrodo netinkamas, o ne įžeidinėti vaiką kaip asmenybę.
Manoma, kad reikalinga begalinė tėvų kantrybė, aiškinimai ir įtikinėjimai, norint pasiekti, kad vaikas elgtųsi tinkamai...ar tai tiesa?
Tiesa, kad norint keisti tam tikrą vaiko elgesį tėvai turi būti pasiruošę būti kantrūs. Dažnai suaugusieji nori, kad vaikas pasikeistų ir imtų elgtis kitaip, o vaikas to nenori. Šiuo atveju tėvai dažnai vaikui kalba apie savo norus ir lūkesčius: „Aš noriu, kad tu nemuštum sesės“, „ Noriu, kad žaislai būtų sutvarkyti“. Aiškinimai, įtikinėjimai, prašymai, ką vaikas turi padaryti, kartais pasiteisina, tačiau kartais to neužtenka. Suaugusiųjų nurodymai turi būti konkretūs ir tiesioginiai, be to, aktualūs ne tik pačiam suaugusiajam, bet ir vaikui .
Kokie metodai yra efektyviausi, siekiant, tinkamo vaiko elgesio?
Svarbu ne tik pastebėti netinkamą elgesį ir stengtis jį panaikinti, bet ir apsibrėžti, koks yra siektinas elgesys. Svarbu, kad ir vaikas žinotų, ko iš jo tikimasi. Būtina paskatinti vaiko teigiamą elgesį, pagirti jo pastangas. Akcentuoti teigiamą, o ne neigiamą elgesį.
Aiškios šeimos taisyklės ir ribos. Svarbu, kad jų laikytųsi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Vaikas mokosi iš jį supančių suaugusiųjų.
Reikia gerbti vaiką, žiūrėti į jį kaip į sau lygų. Ar suaugusiam žmogui sakytumėte kažką nemalonaus? Ar bartumėte, gėdintumėte? O gal tiesiog bandytumėte susitarti?
Įsiklausyti į vaiką, jo žodžius ir elgesį. Dažnai per elgesį vaikas parodo savo jausmus, galbūt jis neklusniai elgiasi, nes pyksta, ar yra įskaudintas, išsigandęs, susigėdęs, o galbūt kupinas teigiamų emocijų ir jas taip išreiškia.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Arual
2010-02-25 14:59
Geras straipsniukas, as pritariu, jog vaiku negalima musti, gedinti yra juk kitu budu, kaip susitarimas, ir aisku laikas ir kalbejimasis su vaiku...

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai