Ar vaikų vagiliavimas – liguistas potraukis?

Turbūt ne vienoje šeimoje tėvams yra pasitaikę atvejų, kai iš piniginės „kažkur“ dingsta pinigai. Arba, išėjus iš parduotuvės, vaiko rankoje pastebimas šokoladukas, kurio gimdytojai mažajam nepirko. Suprantama, tokiais atvejais kyla susirūpinimas ir nerimas – o gal ir daugiau kur daiktų vaikai yra nugvelbę, o galbūt jie priklauso kokiai nusikaltėlių gaujai... Kad tokias mintis išsklaidytume, šįkart supažindinsime su vaikų vagiliavimu.
 

Vaikai dažniausiai vagia akiai malonius daiktelius ir tai daro labai impulsyviai, nepamatavę savo poelgio prasmės. Pasak Šiaulių Dainų poliklinikos Psichikos centro medicinos psichologės Eglės ŽARONAITIENĖS, konsultuojant tokius vaikus, išaiškėja, jog jie – nepakankamai emociškai brandūs. Jie paprastai yra per daug vaikiški, stokoja atsakomybės jausmo – „darau taip, kaip mažas vaikas – jeigu mane puls, tai elgiuosi negražiai, jei nepuls – elgiuosi gerai“.
 

Menkavertiškumas ir protestas


Rodos, noras turėti kuo daugiau daiktų būdingas daugumai šiuolaikinių vaikų. Anot E. Žaronatienės, konsultacijų metu po daiktų turėjimo sąvoka išryškėja kita problema – tai, kad vaikas save menkai vertina. Jis, kaupdamas daiktus, taip lyg ir bando save įtvirtinti tarp bendraamžių. Tokiam vaikui atrodo, kad, jei jis turės daug daiktų, tai kiti jį labiau vertins ir mylės. Tai susiję su asmens nebrandumu. Dažnai tokie vaikai net nebijo būti nubausti dėl tikslo, pastūmėjusio juos į nesąžiningą veiksmą. Sakykime, jei berniukas būtinai nori susidraugauti su bendraamžiais, jis, pavogęs iš tėvų pinigų ir pripirkęs bendraamžiams saldumynų, net nesijaus kaltas ir tuo labiau nepagalvos apie galimą bausmę. Jis jausis tiesiog įvykdęs tai, ką buvo suplanavęs, kitaip tariant, pasiekęs tikslą.
Kartais vaikai vagiliauja protestuodami prieš kažką, tokiu būdu tarsi kovodami su tuo. Tai, psichologės žodžiais tariant, labiau būdinga trumpalaikiams apsivogimo atvejams, kai šeimoje santykiai pablogėja. Mažieji dar gali protestuoti prieš tam tikrą „netinkamą“ tėvų veiksmą ar veiksmus, kurie įžeidė. Tai gali nulemti mažojo vienišumo jausmas. Jis gali taip įsiskverbti į vaiką, kad jis gali tapti atsiskyręs, užsidaręs ir nemokantis bendrauti. Bendravimo problemas dažniausiai sukelia dėmesio ir supratingumo trūkumas iš tėvų.
Šiuo atveju reikėtų išskirti vaikus iš internatų, kuriems ypač trūksta gimdytojų dėmesio. Ar yra ryšys tarp vagiliavimo ir to, kad vaikas auga nepilnoje šeimoje ar išvis be šeimos? „Tam tikras ryšys yra, ypač vaikystėje,“ – teigia psichologė. Pasak jos, tokių vaikų bazinis saugumo ir ryšio su suaugusiuoju poreikis nebuvo visiškai patenkintas, ir tada jie tą saugumą vėliau tarsi „įteisina“, turėdami daiktus. Arba – jei aš negaliu turėti to ar ano daikto, tai aš jį pasiimsiu ir nesvarbu, kokios bus pasekmės. Tokie vaikai gali pradėti vagiliauti ar daryti kitus smulkius nusikaltimus anksčiau nei vaikai, kurie auga su tėvais.
 

Tarp vaikiško smalsumo ir keršto


Kaip minėta, potraukis pasisavinti svetimą daiktą būdingas impulsyvesniems vaikams. Jiems būdinga savybė kontroliuoti, bet tai atlikti ne visuomet pasiseka. Nesėkmingi atvejai virsta įkyriais veiksmais (įkyrumais), pvz., kai vaikas prašo nupirkti saldainių, o jam atsakoma „ne“, jis, norėdamas būti viršesnis, tuos saldainius gali pasiimti pats. Tokius veiksmus gali sukelti ir obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingos baimės, nerimas, minėtieji įkyrūs veiksmai ar prisiminimai, kurie kyla prieš valią ir kuriems bandoma priešintis. Kaip šio sutrikimo pasekmė laikomas ir didelis potraukis žaisti azartiškus žaidimus, lošti.
Dar vaiko apsivogimą gali sukelti keršto troškimas bendraamžiams arba tėvams. „Paimsiu Roko konstruktoriaus detales ir paslėpsiu, nes jis mane aptaškė dažais“, „mama nenupirko man meškučio...paimsiu jos lūpų dažus ir ištepliosiu stalą“ – tokios ir panašios mintys gali suktis vaiko galvoje. Šiuo atveju vaikas pats aiškiai supranta savo nedėkingo elgesio motyvus. Todėl reikia vaikui aiškinti, bandyti jį įtikinti, galbūt suvaidinti konfliktinę situaciją.


Kartais paimti tam tikrą daiktą vaikus veda tiesiog vaikiškas smalsumas. Kitaip tai galima pavadinti „nekaltu“ apsivogimu, kai jame nėra jokių piktų kėslų ar tokį poelgį sukėlusių negatyvių aplinkybių. „Kai man buvo šešeri metai, pavogiau iš tėčio prezervatyvą, nes tai man atrodė kažkas nepaprasto ir įdomaus – tiesiog norėjosi paėmus patyrinėti,“ – savo apsivogimą su šypsena prisimena vienas suaugęs pilietis.
 

Klysta ir tėveliai!


Dėmesio, bendravimo, šiltų santykių su tėvais trūkumas arba jų netinkamas elgesys su vaikais – viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko vaikams atsiranda vienokių ar kitokių psichologinių nukrypimų, taip pat ir kleptomanija. Šiuo atveju vaikai perdėtu daiktų norėjimu „užgožia“ tą dėmesio ir šilumos trūkumą.
Psichologės nuomone, tėvai dažnai perka savo vaikams daug daiktų, kai patys stokoja savo laiko vaikams. Jie klaidingai mano, kad daiktais kompensuos dėmesio trūkumą. Taip jie tarsi atstumia tą vaiką nuo savęs, manydami, kad galės užsiimti savais reikalais, palikę vaiką žaisti. Šiuo atveju tėveliams reikėtų įsidėmėti – nauji žaislai, rūbai ar kiti daiktai niekada neatstos tėvų meilės, žmogiškų jausmų.
Kitas atvejis, atvirkštinis nei prieš tai buvęs – per didelė tėvų globa vaikams, dar vadinama hipergloba. Tai taip pat gali būti susiję su padidėjusiu daiktų pirkimu. Tada tokie veiksmai stabdo vaiko savarankiškumą, vaikas laikomas mažesniu nei jam priklausytų pagal amžių.
Beje, psichologės teigimu, kartais tėvai perka savo atžaloms per daug daiktų, nes jie jais išmokę manipuliuoti – be perstojo įkyriai prašo, kitaip sakant, zyzia ir kaulija tam tikro daikto. Tėvai nuo to zyzimo pavargsta, ir, norėdami jo atsikratyti, vaikui norimą „išzyztą“ daiktą nuperka. Vaikas suvokia, kad taip jis gali išsireikalauti norimo daikto ir kiekvieną kartą, kai tik pamato naują, gražų ir jam patinkantį daiktą, jis kartoja savo negatyvų elgesį. Tėvams šiuo atveju patartina laiku pastebėti tokio įkyraus veiksmo užuomazgas ir vaikus auklėti taip, kad tokių atvejų nebūtų – nebijoti jų sudrausti.
Dar galimas atvejis, kai tėvai perka daug daiktų vaikui, patys materialųjį pagrindą laikydami labai svarbiu veiksniu gyvenime. Dažniausiai toks požiūris slepia pačių tėvų prastą auklėjimą, kai jie buvo dar vaikai, jų tėvų dėmesio trūkumą. Kaip matome, tokie psichologiniai sutrikimai gali „eiti“ iš kartų į kartas, jei kažkuriuo momentu santykiai tarp tėvų ir vaikų nepataisomi.
 

Pastebėkite ir imkitės priemonių


Nepaisant darbų naštos ir laiko stokos, tėvams primygtinai patariama rasti laiko pabūti su savo atžalomis, pasikalbėti su jais, išklausyti jų pasakojimų, kaip jiems sekasi. Nepatingėkite paklausinėti apie draugus, jų pomėgius. Būkite kantresni, jei vaikų pasakojimas nesklandus ir mintys peršoka viena ant kitos – dažnai vaikams norint išsakyti daug tiesiog taip išeina. Nepulkite jų dėl to ar dėl kitų kartais erzinančių veiksnių. Mylėkite savo vaiką, bendraukite su juo. Jis jums atsakys tuo pačiu. Pastebėję vaiką vagiliaujant ar jau paėmus svetimą daiktą, nepradėkite ant jo rėkti. Geriau paklauskite vaiko, kodėl jis taip padarė ir ar jis suvokia, kad tai blogas, negeras veiksmas.
Beje, reikėtų žinoti ir tai, kad vaikų vagiliavimo pobūdis dar priklauso ir nuo jų amžiaus. Sakykime, trimetis vaikas mano, kad viskas pasaulyje priklauso jam, jis dar neskiria sąvokų „mano, tavo, jų“. Toks daiktą gali tiesiog pasiimti negalvodamas ir parsinešti namo. Vyresnių vaikų, maždaug iki 12 metų, daiktų nugvelbimo priežastis gali būti paprasčiausia valios stoka. Jie jau suvokia vagiliavimo negatyvumą ir kad tai gėdingas poelgis, bet dar neturi valios atsisakyti trokštamo daikto. Tokiu atveju reikėtų skatinti vaiko savarankiškumą, tikslo siekimą. Paaugliai vagia dažniausiai jau sąmoningai, tai jau gali tapti žalingu įpročiu. Šiuo atveju tėvams pravartu prisiminti patarlę „Lenk medį, kol jaunas“ ir, pastebėjus vaikų vagiliavimą kuo anksčiau, kalbėtis su jais, paaiškinti tokio poelgio negatyvumą ar imtis kitokių priemonių.
 

Dažniausios vaiko vagiliavimo priežastys:


• impulsyvumas, poelgio prasmės nepamatavimas;
• įkyrus veiksmas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas;
• vaikiškas smalsumas;
• noras įtikti bendraamžiams, pritapti prie jų;
• protestas, kova su vaikus nepatenkinančiais veiksniais, kerštas;
• dėmesio trūkumas, vienišumo jausmas;
• netinkamas tėvų auklėjimas;
• valios stoka;
• žalingas įprotis

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai