Kaip jaučiasi sergantysis šizofrenija

Išskiriamos kelios šizofrenijos formos, bet nė viena iš jų sergantis ligonis nebūna visą laiką pavojingas aplinkiniams. Visą laiką yra ir kita - vidinė, subjektyvi ligos pusė, sergančiojo išgyvenimai.
Sirgti šizofrenija mūsų visuomenėje yra stigma. Visuomenė smerkia psichikos ligas ir jų bijo dažnai dėl paprasčiausio nežinojimo. Todėl įveikiant šizofrenijos stigmą visų pirma yra svarbu pateikti visuomenei kuo daugiau informacijos apie šią ligą. O sergančiajam šizofrenija žinios apie savo ligą gali padėti lengviau ją įveikti.
 

Pagrindiniai faktai apie šizofreniją:

• Šizofrenija yra gana paplitusi liga, ja serga apie vienas procentas gyventojų.
• Ši liga turi biologinį pagrindą, t.y. jos pasireiškimas ir eiga priklauso nuo tam tikrų cheminių medžiagų (ypač dopamino) balanso smegenyse.
• Turinčiam genetinį polinkį sirgti šizofrenija ligą gali išprovokuoti narkotikų vartojimas, psichologinė įtampa, kitos ligos ar organinis smegenų pažeidimas. Liga paprastai prasideda jauname (17-25 metų) amžiuje.
• Sergantis šizofrenija asmuo nėra kaltas dėl savo
ligos, kaip nėra kalti ir dauguma sergančiųjų tėvų - jie darė tai, kas atrodė geriausia jų vaikui.
• Šizofrenija pasireiškia suvokimo, mąstymo, elgesio, valios sutrikimais, dėl ko ligonis dažnai negali dirbti ir adekvačiai savimi pasirūpinti.
• Dar daug ko medicina nežino apie šią ligą, tačiau aišku - šizofrenija neužkrečiama ir mažiau pavojinga aplinkiniams, negu manoma visuomenėje.
• Siekiant išvengti paūmėjimų ir labiau valdyti ligos eigą, reikia ilgą laiką vartoti medikamentų ir bendradarbiauti su gydytoju.
• Galima ligos negydymo pasekmė - sunki lėtinė ligos forma.
Nors šie faktai apie šizofreniją ir teisingi, tačiau labai svarbu nepamiršti, kad sergantysis nėra vien tik biocheminiu pagrindu pasireiškiančių simptomų derinys, kad jis taip pat yra žmogus, kuris savitai ir dažnai jautriau negu daugelis išgyvena mus supantį pasaulį.
Manoma, kad pirmą psichologinę traumą sergantysis šizofrenija patiria dar ankstyvoje vaikystėje, iki 2 metų amžiaus. Dažniausiai tai yra traumuojantys santykiai su pačiais artimiausiais žmonėmis - tėvais. Tokio vaiko mama gali pati kentėti dėl nepasitikėjimo savimi, savo nereikšmingumo jausmo, tuštumos, perdėto jautrumo, depresiškumo, gali būti žeminama vyro ar pati vaikystėje negavusi pakankamai meilės. Tai gali būti ir laikina motinos būklė (pvz., liga). Kai motina taip jaučiasi, ji negali pakankamai mylėti savo vaiko, o dažnai dėl savo pačios problemų jį atstumia, nepatenkina jo pagrindinių poreikių. Vaikas, bendraudamas su tokia motina, kenčia. Jei tai kartojasi pernelyg dažnai ir šalia nėra suaugusio žmogaus, kuris kompensuotų meilės poreikį, vaikas pradeda vengti išorinio pasaulio, nepasitikėti motina (o tuo pačiu nesusiformuoja pasitikėjimas ir kitais žmonėmis). Pasaulis pradedamas įsivaizduoti kaip grėsmingas, galintis suteikti daug skausmo, jo bijomasi. Vystosi elgsena, kurios esmė - vengti sąveikos su aplinka emocinių pasekmių (pačios sąveikos, deja, išvengti neįmanoma). Svarbiausias tokio individo tikslas - išgyventi šiame priešiškame pasaulyje. Jokiu būdu nenoriu kaltinti tokio vaiko tėvų - dažniausiai jie kitaip mylėti paprasčiausiai nesugeba, o kartais vaiko poreikiai taip pat gali būti savotiški ir sunkiai suprantami (ypač autizmu sergančių vaikų).
Lygiai tokia išlieka ir suaugusio šizofrenija sergančio asmens savijauta. Jis jaučiasi nesaugus, pasaulį suvokia kaip priešišką ir grėsmingą, nepasitiki žmonėmis, labiau linkęs gyventi savo fantazijų pasaulyje. Emociškai “pasišalinama” iš pasaulio, nes jo bijoma, todėl neišsiugdo sugebėjimas ištverti nusivylimą, vienatvę, agresyvumą, stiprią trauką ir kitus jausmus, neišmokstama užmegzti santykių ir jų ugdyti. Iki ligos tokie individai paprastai uždaresni, intravertiški, vengia ką nors įsileisti į savo vidų. Formalūs kontaktai (mokykloje, darbe) paprastai palaikomi neblogai, tačiau vengiama neformalaus bendravimo. Su jais bendrauti gali būti net nejauku - nėra “emocinio rezonanso”, jie nemoka jausti kito žmogaus jausmų, neempatiški. Tai paprastai vieniši žmonės, kuriems draugus pakeičia domėjimasis kokia nors sritimi (ypač filosofija, parapsichologija) ar kolekcionavimas. Jiems sunku prisitaikyti prie pokyčių, laikytis griežtos drausmės. Su tokiais žmonėmis ir kiti elgiasi formaliau, mažiau dalijasi savo jausmais, jie nėra labai mylimi.

Didesnei daliai tokiomis savybėmis pasižyminčių žmonių taip ir neišsivysto šizofrenija. Gyvenime jie atranda savo “nišą”, kurioje adaptuojasi. Tai - vadinamieji šizoidai. Tačiau tiek fiziniai, tiek stiprūs psichologiniai poveikiai gali sukelti dezadaptaciją, kuri pasireiškia psichoze. Paviršutiniškai žiūrint tokie jaunuoliai, atrodo, yra prisitaikę, tačiau kai jiems tenka, pvz., išsikraustyti iš namų, skirtis su draugais ar įsimylėti, jie patiria pernelyg stiprius jausmus, kad juos integruotų savyje ir “nesubyrėtų”, dėl to dažnai pasireiškia psichozė. Potyriai ir jausmai, kurie kyla viduje, pradedami suvokti lyg nulemti išorės. Mintys tampa klausos haliucinacijomis, vidinė baimė priartėti prie kito žmogaus - persekiojimo kliedėjimo idėjomis. Nuo tų, kurių bijoma, dažnai ginamasi vengimu ar agresyvumu. Aplinkinius žmones, net pačius artimiausius, tai dažnai atstumia ir verčia šalintis tokio žmogaus, o dar geriau - jį izoliuoti. Tai tik patvirtina sergančiojo vidines baimes, kad žmonės yra grėsmingi ir jais negalima pasitikėti. Didėja atotrūkis tarp sergančiojo ir jo artimųjų. Stacionarizuojama neretai taip pat apgaulės būdu, nesakoma, kokia diagnozė ir kam konkrečiai reikalingas gydymas. Sergantysis dar labiau pasijaučia atstumtuoju ir “antrarūšiu”, liga tampa lėtinė - ligonis netenka vilties surasti kelio pas sveikuosius.
Tačiau galima ir kitokia ligos baigtis. Reikia, kad sergantysis sutiktų bent vieną, o dar geriau - kelis žmones, pasiruošusius suprasti jo kančią, jo pasaulio suvokimą, kurie priimtų jį tokį, koks yra - sergantį. Labai puiku, kada tai būna ne tik gydytojas ar psichologas, bet ir šeimos nariai. Kad galėtų pasitikėti kitu žmogumi, tokiam ligoniui reikia ilgo laiko ir jokiu būdu negalima reikalauti iš jo to, ko jis negali. Vis plačiau ir veiksmingiau šizofrenija sergantiems pacientams skiriama psichoterapija. Tai padeda ligoniams geriau suprasti save, savo ligą ir jos simptomus bei jų nebijoti, geriau adaptuotis aplinkoje. Ir nebe taip baisu pasakyti: “Aš sergu šizofrenija”.
 

Patarimai sergantiesiems šizofrenija ir jų artimiesiems

Be pačios ligos sukeliamo diskomforto, sergantiesiems psichikos ligomis ir jų šeimos nariams dar tenka susidurti su daugeliu socialinių problemų. Pirmiausia - kaip pasakyti aplinkiniams (kaimynams, bendradarbiams, giminėms ir pažįstamiems) apie psichikos ligą?
Kadangi vis vien nepasiseks išvengti kontaktų su minėtais žmonėmis, būtina pasiruošti, kad galite sutikti žmonių, nieko nežinančių apie psichikos ligas, susidurti su jų tamsumu, klaidingais įsitikinimais ar net neigiama emocine reakcija. Turėkite kantrybės.
Šiuo metu yra pakankamai informacijos apie lėtines vidaus organų ligas (opaligę, artritą, cukrinį diabetą ir kt.) ir kai kurias psichikos ligas (nerimo sutrikimus, depresiją). Sergantieji šiomis ligomis nesigėdina apie jas kalbėti ir paprastai sulaukia aplinkinių užuojautos bei pagalbos.
Prisiminkite: diabetas, artritas ir šizofrenija turi daug bendro. Visos šios ligos kyla dėl iki galo neaiškių priežasčių, visų jų simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja, o svarbiausia - visos jos priverčia kentėti ne tik pacientą, bet ir jo šeimą.
Šizofrenijos palyginimas su vidaus organų ligomis padės
žmonėms suprasti, su kokia didele problema susiduriama. Kai kalbate su artimais draugais ar giminaičiais, galite tikėtis jų užuojautos, todėl galite jiems papasakoti visus savo išgyvenimus, patirtus dėl šeimos nario ligos.
Kalbėdami su mažiau artimais žmonėmis (kaimynais, bendradarbiais), nebūkite pernelyg atviri: kam rūpi svetimo gyvenimo smulkmenos, juo labiau - nemalonios? Žmonėms paaiškinkite, kad liga neužkrečiama ir jiems nepakenks. Tačiau jei tikėtina, kad sergančiojo elgesys sutrikęs, tikslinga apie tai žmones perspėti arba paprašyti, kad darbe būtinai pakviestų prie telefono, jei skambintų ligonis.
Prisiminkite: žmonės elgsis taip, kaip jūs su jais elgsitės. Jei nebūsite ypač atviras, niekas jūsų primygtinai ir neklausinės. Tačiau pasirinkite tinkamą elgesį. Jei nustosite bendrauti su žmonėmis, po kiek laiko pasijusite visiškai socialiai izoliuotas ir neturėsite su kuo pasikalbėti netgi tada, kai to norėsite.
Prisiminkite: dauguma žmonių linkę padėti kitiems, jei tik žino, kokios pagalbos iš jų reikia. Nesigėdykite paprašyti konkrečios pagalbos.
 

Sergančiajam gali kilti sunkumų rasti darbą ar jau dirbant: kaip pasakyti apie savo ligą? O gal iš viso apie tai nutylėti?

Prisiminkite: niekada nemeluokite. Jei melas išaiškės, jus iš karto gali atleisti. Be to, melas sukelia nerimą ir vidinę įtampą. Tačiau kalbėdami apie savo ligą geriau vartokite bendras ir neutralias formuluotes, pvz.:
• Hospitalizacija: dėl “nervų ligos”.
• Nedarbingumo lapelis: būtina “pailsėti nuo pervargimo darbe”, dalyvavimas reabilitacijos programoje ir pan.
• Vaistų vartojimas: “nuraminti nervus”, padidinti darbingumą.
Svarbiausia - pasitikėkite kitų žmonių geranoriškumu. Dažniausiai žmonės tik dėl to nusiteikę prieš psichikos ligas, kad nepakankamai apie jas žino. 

Pagrindiniai faktai apie šizofreniją:

• Šizofrenija yra gana paplitusi liga, ja serga apie vienas procentas gyventojų.
• Ši liga turi biologinį pagrindą, t.y. jos pasireiškimas ir eiga priklauso nuo tam tikrų cheminių medžiagų (ypač dopamino) balanso smegenyse.
• Turinčiam genetinį polinkį sirgti šizofrenija ligą gali išprovokuoti narkotikų vartojimas, psichologinė įtampa, kitos ligos ar organinis smegenų pažeidimas. Liga paprastai prasideda jauname (17-25 metų) amžiuje.
• Sergantis šizofrenija asmuo nėra kaltas dėl savo
ligos, kaip nėra kalti ir dauguma sergančiųjų tėvų - jie darė tai, kas atrodė geriausia jų vaikui.
• Šizofrenija pasireiškia suvokimo, mąstymo, elgesio, valios sutrikimais, dėl ko ligonis dažnai negali dirbti ir adekvačiai savimi pasirūpinti.
• Dar daug ko medicina nežino apie šią ligą, tačiau aišku - šizofrenija neužkrečiama ir mažiau pavojinga aplinkiniams, negu manoma visuomenėje.
• Siekiant išvengti paūmėjimų ir labiau valdyti ligos eigą, reikia ilgą laiką vartoti medikamentų ir bendradarbiauti su gydytoju.
• Galima ligos negydymo pasekmė - sunki lėtinė ligos forma.
Nors šie faktai apie šizofreniją ir teisingi, tačiau labai svarbu nepamiršti, kad sergantysis nėra vien tik biocheminiu pagrindu pasireiškiančių simptomų derinys, kad jis taip pat yra žmogus, kuris savitai ir dažnai jautriau negu daugelis išgyvena mus supantį pasaulį.
Manoma, kad pirmą psichologinę traumą sergantysis šizofrenija patiria dar ankstyvoje vaikystėje, iki 2 metų amžiaus. Dažniausiai tai yra traumuojantys santykiai su pačiais artimiausiais žmonėmis - tėvais. Tokio vaiko mama gali pati kentėti dėl nepasitikėjimo savimi, savo nereikšmingumo jausmo, tuštumos, perdėto jautrumo, depresiškumo, gali būti žeminama vyro ar pati vaikystėje negavusi pakankamai meilės. Tai gali būti ir laikina motinos būklė (pvz., liga). Kai motina taip jaučiasi, ji negali pakankamai mylėti savo vaiko, o dažnai dėl savo pačios problemų jį atstumia, nepatenkina jo pagrindinių poreikių. Vaikas, bendraudamas su tokia motina, kenčia. Jei tai kartojasi pernelyg dažnai ir šalia nėra suaugusio žmogaus, kuris kompensuotų meilės poreikį, vaikas pradeda vengti išorinio pasaulio, nepasitikėti motina (o tuo pačiu nesusiformuoja pasitikėjimas ir kitais žmonėmis). Pasaulis pradedamas įsivaizduoti kaip grėsmingas, galintis suteikti daug skausmo, jo bijomasi. Vystosi elgsena, kurios esmė - vengti sąveikos su aplinka emocinių pasekmių (pačios sąveikos, deja, išvengti neįmanoma). Svarbiausias tokio individo tikslas - išgyventi šiame priešiškame pasaulyje. Jokiu būdu nenoriu kaltinti tokio vaiko tėvų - dažniausiai jie kitaip mylėti paprasčiausiai nesugeba, o kartais vaiko poreikiai taip pat gali būti savotiški ir sunkiai suprantami (ypač autizmu sergančių vaikų).
Lygiai tokia išlieka ir suaugusio šizofrenija sergančio asmens savijauta. Jis jaučiasi nesaugus, pasaulį suvokia kaip priešišką ir grėsmingą, nepasitiki žmonėmis, labiau linkęs gyventi savo fantazijų pasaulyje. Emociškai “pasišalinama” iš pasaulio, nes jo bijoma, todėl neišsiugdo sugebėjimas ištverti nusivylimą, vienatvę, agresyvumą, stiprią trauką ir kitus jausmus, neišmokstama užmegzti santykių ir jų ugdyti. Iki ligos tokie individai paprastai uždaresni, intravertiški, vengia ką nors įsileisti į savo vidų. Formalūs kontaktai (mokykloje, darbe) paprastai palaikomi neblogai, tačiau vengiama neformalaus bendravimo. Su jais bendrauti gali būti net nejauku - nėra “emocinio rezonanso”, jie nemoka jausti kito žmogaus jausmų, neempatiški. Tai paprastai vieniši žmonės, kuriems draugus pakeičia domėjimasis kokia nors sritimi (ypač filosofija, parapsichologija) ar kolekcionavimas. Jiems sunku prisitaikyti prie pokyčių, laikytis griežtos drausmės. Su tokiais žmonėmis ir kiti elgiasi formaliau, mažiau dalijasi savo jausmais, jie nėra labai mylimi.
Didesnei daliai tokiomis savybėmis pasižyminčių žmonių taip ir neišsivysto šizofrenija. Gyvenime jie atranda savo “nišą”, kurioje adaptuojasi. Tai - vadinamieji šizoidai. Tačiau tiek fiziniai, tiek stiprūs psichologiniai poveikiai gali sukelti dezadaptaciją, kuri pasireiškia psichoze. Paviršutiniškai žiūrint tokie jaunuoliai, atrodo, yra prisitaikę, tačiau kai jiems tenka, pvz., išsikraustyti iš namų, skirtis su draugais ar įsimylėti, jie patiria pernelyg stiprius jausmus, kad juos integruotų savyje ir “nesubyrėtų”, dėl to dažnai pasireiškia psichozė. Potyriai ir jausmai, kurie kyla viduje, pradedami suvokti lyg nulemti išorės. Mintys tampa klausos haliucinacijomis, vidinė baimė priartėti prie kito žmogaus - persekiojimo kliedėjimo idėjomis. Nuo tų, kurių bijoma, dažnai ginamasi vengimu ar agresyvumu. Aplinkinius žmones, net pačius artimiausius, tai dažnai atstumia ir verčia šalintis tokio žmogaus, o dar geriau - jį izoliuoti. Tai tik patvirtina sergančiojo vidines baimes, kad žmonės yra grėsmingi ir jais negalima pasitikėti. Didėja atotrūkis tarp sergančiojo ir jo artimųjų. Stacionarizuojama neretai taip pat apgaulės būdu, nesakoma, kokia diagnozė ir kam konkrečiai reikalingas gydymas. Sergantysis dar labiau pasijaučia atstumtuoju ir “antrarūšiu”, liga tampa lėtinė - ligonis netenka vilties surasti kelio pas sveikuosius.
Tačiau galima ir kitokia ligos baigtis. Reikia, kad sergantysis sutiktų bent vieną, o dar geriau - kelis žmones, pasiruošusius suprasti jo kančią, jo pasaulio suvokimą, kurie priimtų jį tokį, koks yra - sergantį. Labai puiku, kada tai būna ne tik gydytojas ar psichologas, bet ir šeimos nariai. Kad galėtų pasitikėti kitu žmogumi, tokiam ligoniui reikia ilgo laiko ir jokiu būdu negalima reikalauti iš jo to, ko jis negali. Vis plačiau ir veiksmingiau šizofrenija sergantiems pacientams skiriama psichoterapija. Tai padeda ligoniams geriau suprasti save, savo ligą ir jos simptomus bei jų nebijoti, geriau adaptuotis aplinkoje. Ir nebe taip baisu pasakyti: “Aš sergu šizofrenija”.
 

Patarimai sergantiesiems šizofrenija ir jų artimiesiems

Be pačios ligos sukeliamo diskomforto, sergantiesiems psichikos ligomis ir jų šeimos nariams dar tenka susidurti su daugeliu socialinių problemų. Pirmiausia - kaip pasakyti aplinkiniams (kaimynams, bendradarbiams, giminėms ir pažįstamiems) apie psichikos ligą?
Kadangi vis vien nepasiseks išvengti kontaktų su minėtais žmonėmis, būtina pasiruošti, kad galite sutikti žmonių, nieko nežinančių apie psichikos ligas, susidurti su jų tamsumu, klaidingais įsitikinimais ar net neigiama emocine reakcija. Turėkite kantrybės.
Šiuo metu yra pakankamai informacijos apie lėtines vidaus organų ligas (opaligę, artritą, cukrinį diabetą ir kt.) ir kai kurias psichikos ligas (nerimo sutrikimus, depresiją). Sergantieji šiomis ligomis nesigėdina apie jas kalbėti ir paprastai sulaukia aplinkinių užuojautos bei pagalbos.
Prisiminkite: diabetas, artritas ir šizofrenija turi daug bendro. Visos šios ligos kyla dėl iki galo neaiškių priežasčių, visų jų simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja, o svarbiausia - visos jos priverčia kentėti ne tik pacientą, bet ir jo šeimą.
Šizofrenijos palyginimas su vidaus organų ligomis padės
žmonėms suprasti, su kokia didele problema susiduriama. Kai kalbate su artimais draugais ar giminaičiais, galite tikėtis jų užuojautos, todėl galite jiems papasakoti visus savo išgyvenimus, patirtus dėl šeimos nario ligos.
Kalbėdami su mažiau artimais žmonėmis (kaimynais, bendradarbiais), nebūkite pernelyg atviri: kam rūpi svetimo gyvenimo smulkmenos, juo labiau - nemalonios? Žmonėms paaiškinkite, kad liga neužkrečiama ir jiems nepakenks. Tačiau jei tikėtina, kad sergančiojo elgesys sutrikęs, tikslinga apie tai žmones perspėti arba paprašyti, kad darbe būtinai pakviestų prie telefono, jei skambintų ligonis.
Prisiminkite: žmonės elgsis taip, kaip jūs su jais elgsitės. Jei nebūsite ypač atviras, niekas jūsų primygtinai ir neklausinės. Tačiau pasirinkite tinkamą elgesį. Jei nustosite bendrauti su žmonėmis, po kiek laiko pasijusite visiškai socialiai izoliuotas ir neturėsite su kuo pasikalbėti netgi tada, kai to norėsite.
Prisiminkite: dauguma žmonių linkę padėti kitiems, jei tik žino, kokios pagalbos iš jų reikia. Nesigėdykite paprašyti konkrečios pagalbos.
 

Sergančiajam gali kilti sunkumų rasti darbą ar jau dirbant: kaip pasakyti apie savo ligą? O gal iš viso apie tai nutylėti?

Prisiminkite: niekada nemeluokite. Jei melas išaiškės, jus iš karto gali atleisti. Be to, melas sukelia nerimą ir vidinę įtampą. Tačiau kalbėdami apie savo ligą geriau vartokite bendras ir neutralias formuluotes, pvz.:
• Hospitalizacija: dėl “nervų ligos”.
• Nedarbingumo lapelis: būtina “pailsėti nuo pervargimo darbe”, dalyvavimas reabilitacijos programoje ir pan.
• Vaistų vartojimas: “nuraminti nervus”, padidinti darbingumą.
Svarbiausia - pasitikėkite kitų žmonių geranoriškumu. Dažniausiai žmonės tik dėl to nusiteikę prieš psichikos ligas, kad nepakankamai apie jas žino.