Tėvų skyrybos: kaip apie tai pasakyti vaikui?

Gyvenimo būdo, bendravimo, požiūrio į pasaulį pavyzdys – tai yra svarbiausi dalykai, kuriuos vaikui suteikia šeima. Šeima tenkina svarbiausius vaiko emocinius poreikius: saugumo, meilės, bendravimo. Nors suaugusiems skyrybos paprastai skausmingas, nemalonus, o kartais ir dramatiškas išgyvenimas, jie tam ryžtasi savo noru, o jausmai skyrybų metu paprastai labai įvairūs – nuo visiško prislėgtumo iki džiaugsmo ir ilgai lauktos laisvės pojūčio. Tuo tarpu vaikams tėvų skyrybos visada yra supančios aplinkos suirimas. Tai kartu ir žemės drebėjimas, ir karas.
 

Nusprendę skirtis, visada gerai išanalizuokite, kokių paskatų vedini tai darote ir kokias pasekmes skyrybos atneš jums patiems ir vaikui. Pavyzdžiui, manoma, kad skyrybos nėra vaikui kažkas ypatingo, kad aplink auga daugybė vaikų nepilnose šeimose arba ne su savo tikrais tėvais. Kiti mano, kad skyrybos galų gale pagerins santykius su savo giminėmis (jei šie santykiai pablogėję dėl sutuoktinio kaltės) ir galiausiai viskas atsistos į savo vietas. Be to, tikima, kad „jei naujas mylimasis myli mane, mylės ir mano vaiką“. Visus šiuos lūkesčius dažnai paneigia gyvenimo praktika.
Jei vis dėlto nusprendėte skirtis, būtina pagalvoti, kaip elgtis su vaiku, kad jis patirtų kuo mažiau nemalonių ir nepakeliamų jausmų, kad išliktų pasitikintis jumis ir pasauliu. Pirmas ir svarbiausias iškylantis tėvams klausimas – kaip apie skyrybas pasakyti savo vaikui/vaikams? Juo labiau kad vaikai, kaip išsiaiškino psichologai, žinią apie tėvų skyrybas priima kaip psichologinį skyrybų momentą. Paklausti apie tai, kada išsiskyrė tėvai, jie aiškiai prisimena, kas ir kaip jiems apie tai pasakė, – tėvai ar (daug blogesnis variantas) kaimynų vaikai po kurio laiko nuo realių skyrybų.


 

Vaiko jausmai tėvams skiriantis


Vaikai tėvų skyrybų metu ir po jų patiria daugybę įvairaus stiprumo jausmų: liūdesį, vienišumą, pyktį, baimę, gėdą.
Kiekvienas radikalus gyvenimo pasikeitimas yra grėsmingas kiekvienam žmogui, o juo labiau – vaikui, jei jis jaučia, kad vykstantiems procesams neturi jokios įtakos. Ir tada kyla patys svarbiausi klausimai, kurie neduoda ramybės dieną ir trikdo miegą naktį: ar aš dar matysiu tėtį (mamą)?, kur gyvensime mes ir kur jis?, kaip nuvažiuosiu pas tėtį (mamą), jei dar nemoku važiuoti autobusu?, kas uždirbs pinigus, kad mes galėtume nusipirkti pavalgyti?, kaip bus su mano draugais, jei man reikės persikraustyti gyventi į kitą rajoną (miestą)?, kas pasirūpins mano žiurkėnu, ar galėsiu jį pasiimti kartu?, ką man reikės pasakyti vaikų darželyje, jei manęs daugiau neateis pasiimti tėtis (mama)? Gerai, jei vaikui kuris nors iš tėvų turi kantrybės ir laiko atsakyti į visus jam iškilusius klausimus, nes, skyryboms vykstant, daugelis tėvų natūraliai tampa užsiėmę vien tik savimi, savo jausmais ir nuoskaudomis.
Tačiau didžiausia vaiko baime tampa baimė netekti ne tik tėvo (jei jis gyvens atskirai, kaip dažniausiai būna), bet ir mamos (arba atvirkščiai, jei vaikas lieka su tėvu). Vaikas mąsto: „Tėtis ir mama nebesupranta vienas kito, daug pykstasi ir daugiau vienas kito nebemyli taip, kaip mylėjo anksčiau…“, – juk taip arba panašiai dauguma tėvų aiškina skyrybos priežastis savo vaikams. Tuo tarpu vaikas mąsto: „Jeigu mama nebemyli tėčio ir jį palieka (arba jį išvaro iš namų), kas gali žinoti, ar rytoj arba poryt nenustos mylėti ir nepaliks manęs“. Ir jis pradeda mąstyti, kad su mama taip pat dažnai pykstasi, o juk būtent dėl barnių tėvai nustojo mylėti vienas kitą ir išsiskyrė. Šios sąmoningos arba pasąmoningos mintys dažnai tampa priežastimi, dėl ko vaikai po skyrybų pradeda elgtis ypač gerai, vengia ginčytis, išsakyti savo pageidavimus ar išreikšti agresiją – jie taip nori sumažinti grėsmę būti paliktiems.
Dažnas ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamas vaikų jausmas po tėvų skyrybų – tai kaltė. Ji pasireiškia kas trečiam ar net kas antram išsiskyrusių tėvų vaikui. Kaltės jausmas iš tikrųjų turi gilias šaknis. Kiekvienas vaikas, ypač jei jam ne daugiau kaip 3–4 metai, jaučiasi šeimos (o ir viso pasaulio) centras ir visa, kas vyksta aplink, sieja su savimi. Tokiu atveju vaikas tėvų skyrybas suvokia ne kaip tėvų santykių nesėkmę, o kaip savo santykių su kažkuriuo iš tėvų žlugimą, dėl ko pirmiausia ieško savo kaltės. Juk ir suaugę, kai juos palieka mylimasis, dažnai mąsto: „Ką aš ne taip padariau?“, „Gal aš nesu pakankamai patrauklus?“. Tuo tarpu mylimasis nutraukti santykius turėjo savų priežasčių.
Kiekvienas vaikas (kaip, beje, ir suaugęs) turi agresyvių minčių artimųjų, šiuo atveju tėvų, atžvilgiu. Kiekvienas yra bent trumpam panorėjęs, kad tėvas ar mama išnyktų, pvz., po nemalonios bausmės. Ir ką gi, trumpalaikis noras tampa realybe! Vaikas, jausdamasis visagalis, dar nejausdamas skirtumo tarp savo fantazijų ir realybės (juk ir suaugusieji dažnai tiki savo mintimis galėję sukelti nelaimę), jaučiasi kaltas, kad išeina tėvas, nes juk jis to norėjo. Arba – nubaustas mamos, kuriai norėjo bloga, – ir dėl to mama išskiria jį su tėvu. Ir dar – vyresni vaikai prisimena, kad nemažai tėvų ginčų juk buvo dėl jų auklėjimo ar dėl blogo jų elgesio (o taip paprastai būna). Tai dar sustiprina vaiko jausmą, kad jis yra tikroji skyrybų priežastis. Iš kaltės seka ir nevisavertiškumo jausmas, dažnai pasitaikantis po tėvų skyrybų.
 

Kaip pasakyti vaikui apie skyrybas


Grįžkime prie klausimo, ką ir kaip vaikui pasakyti apie skyrybas. Pirmiausia, vaikui turi būti pateikta pakankamai informacijos, kad kuo mažiau liktų peno skausmingoms fantazijoms. Kartu ši informacija turi būti aiški, paprasta ir suprantama. Kalbėti reikia nuoširdžiai, meluoti vaikui jokiu būdu negalima.
Kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau reikia pateikti informacijos. Jei vaikas dar labai mažas, verta palaukti momento, kai jam pačiam iškils klausimas apie tėtį (mamą). Tinkamas paaiškinimas ikimokyklinukui būtų: „Tėtis išvyksta gyventi kitur ir su mumis nebegyvens, bet tu galėsi su juo matytis kiek tik norėsi“. Geriausia, kad tai patvirtintų abu tėvai.
Paaugliui reikia paaiškinti daugiau, bet nesileisti į skyrybų priežastis, nepasakoti apie neištikimybę, žeminimą ir jokiu būdu nekaltinti kurio nors iš tėvų. Neteisinga būtų sakyti: „Tėvas negeras (geria, mušasi), dėl to mes jį išvijome ir nebepriimsime“. Reikia atskirti sutuoktinių tarpusavio santykius nuo jų santykių su vaikais. Nors tėvai nebemyli vienas kito, jie abu myli savo vaikus ir jais rūpinsis.
Vaikui reikia aiškiai pavaizduoti, kas jo laukia ateityje. O klausimo „kodėl?“ apie skyrybų priežastis greičiausiai tėvai ir nesulauks, nes vaikai linkę priimti aplinkybes tokias, kokios jos yra.
Prieš pradedant pokalbį apie skyrybas, reikia gerai apgalvoti visas aplinkybes, pvz., kur ir su kuo gyvensite po skyrybų, su kuo iš giminaičių dažniausiai bendrausite. Pokalbis apie skyrybas turi būti be ypatingų emocijų, perdėjimų ir daugiau kreipiant dėmesį į vaiko, o ne savo savijautą.
 

Laikinas tėvų išvykimas


Neabejotinai ilgalaikis vieno ar abiejų tėvų išvykimas dirbti į užsienį yra skausmingas ir traumuojantis vaikui. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad vaikai iš tokių šeimų dažniau blogiau mokosi, netinkamai elgiasi mokykloje, būna agresyvesni, vartoja svaigalus, nusikalsta, dažniau patiria nerimo ir depresinius sutrikimus. Pablogėja (o kartais – visam laikui) vaikų santykiai su tėvais, vaikai jaučiasi palikti, apleisti tėvų, nesvarbūs jiems, jaučia jiems pyktį, suvokia išvykimą kaip išdavystę ir ne visada gali už tai atleisti. Todėl, jei tik įmanoma, vaikus geriausia pasiimti su savimi: vaikams tėvų neatstos niekas – nei seneliai, nei materialinė gerovė.
Maži vaikai nesugeba atskirti skyrybų nuo laikino tėvų išvykimo: jiems svarbu tai, kad tėvo ar mamos su jais nėra. Tačiau vyresnis vaikas vis dėlto laikiną tėvų išvykimą tinkamai paaiškinus gali sugebėti priimti kaip būtinybę. Nors ir ilgisi, ilgus mėnesius laukdamas tėvo, jis išvykimo nepriima taip skaudžiai kaip skyrybų. Skyrybos (kaip ir vieno iš tėvų mirtis) suvokiama kaip „išsiskyrimas visam laikui“, negrįžtamas procesas, todėl yra skaudžiai traumuojanti patirtis.
Tiek skyrybos, tiek laikinas tėvų išvykimas dirbti nėra tinkama ir naudinga patirtis vaiko vystymuisi. Tačiau realiame gyvenime ne visada įmanoma to išvengti. Ir tenka pripažinti, kad vaikui tikrai nėra gera gyventi šeimoje, kur yra nuolatinė įtampa ir konfliktai, vaikas čia negali jaustis saugus ir laimingas. Jei skyrybos gali suteikti harmoniją abiejų sutuoktinių gyvenimui, stabilus gyvenimas su vienu iš tėvų gal mažiau traumuos negu nedarni šeima. Tačiau skyrybų pasekmes vaikui iš anksto gali būti sunku numatyti, ir dažnai jos būna sunkesnės ir labiau ilgalaikės, nei įsivaizduojama iš anksto.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai