Ligos žmonių vardais

2002 metais iš tarptautinės ligų klasifikacijos išbrauktas H.Eppinger’io vardas. Šis mokslininkas Dachau atliko dehidratacijos (vandens netekimo) eksperimentus su žmonėmis... Galbūt Eppingerio pavardės jūs niekada nebuvote girdėję, tačiau neabejotinai galėtumėte išvardinti bent kelias žmonių pavardėmis vadinamas ligas, pavyzdžiui, Dauno sindromas, Parkinsono liga ir t.t.
 

Kas yra medicininiai eponimai?


Kai kurios ligos vadinamos jas atradusių gydytojų arba pirmųjų ta liga sirgusių žmonių vardais, porą tokių pavyzdžių jau paminėjau įvade, kurį nors jų galėsite pasakyti kokiam gudročiui, įsigeidusiam patikrinti jūsų eponimų žinias. Kadangi šiuos pavadinimus atmintin „kala“ visos gydytojų kartos, išbraukti jas iš pavadinimų sąrašo ganėtinai sudėtinga. Pamėginkite vietoj pavadinimo „Parkinsono liga“ įsiminti „lėtinė neurodegeneracinė dopamino stokos liga“.
 

Iš kartos į kartą


Žmogui būdingas noras įamžinti savo vardą. Tam tikra kategorija žmonių įamžina savo buvimą ant parko suoliukų, sienų, tvorų, medžių. Kiti perka sertifikatus, kad tik jų vardu būtų pavadinta kokia mažytė žvaigždelė neaprėpiamoje galaktikoje, dar kiti sunkiai dirba, pasiekia profesionalumo aukštumų ir tik tuomet, pastebėję tai, ko kiti nematė, turi galimybę įamžinti savo pavardes. Beje, tikrai ne visada tokį ligos pavadinimą sukuria patys mokslininkai. Jų publikacijose paprastai rašomas mokslinis ligos pavadinimas, o eponimai atsiranda kur kas vėliau, pagerbiant atradėjus. „Romantiškų“ ligos pavadinimo istorijų beveik nėra. Tiesa, eponimai puiki terpė mitams tarpti. Antai vis pasigirsta kalbų, kad didžiai gerbiamas J. Parkinsonas pats sirgo šia liga, o iš tikrųjų jis mirė nuo miokardo infarkto.


 

Prisiminti ar pamiršti?


Deja, gyvenimas ne visada toks, kokį norėtume jį matyti. Kartkartėmis gyvenimas pameta sunkiai išsprendžiamų klausimų, kaip antai prisiminti ar pamiršti? Eponimų atveju tuo užsiima etikos žinovai. Viena vertus, atradimai iš tikrųjų stulbinami ir mokslininkai tikrai sunkiai ir daug dirbo, kad tie atradimai būtų padaryti, kita vertus, kai kurie mokslinį darbą dirbę gydytojai peržengė moralės ribas. Vargu ar kuris mūsų didžiai gerbtume gydytoją, žinodami, kad jis – žudikas. Prisiminti ar pamiršti? Štai keli pavyzdžiai.
H. Eppingeris buvo laikomas vienu garbingiausių nacių gydytojų. Eppingeris atliko mokslinius tyrimus su žmonėmis, jis girdė Dachau koncentracijos lageryje esančius čigonus jūros vandeniu ir stebėjo, kelintą dieną šie žmonės mirs. H.Eppingerio stebėjimais, žmonės dažniausiai mirdavo po 6–12 dienų. Užrašuose pažymima, kad trokšdami gauti bent lašą vandens, kalintieji laižė net kameros duris. 1946 m. H.Eppingeris nusižudė.
Julius Hallervorden, neurologas, dalyvavęs fašistinėje veikloje. Jis atliko tyrimus su bemaž 700 eutanazijos aukų smegenimis. Gydytojas pripažino, kad pats asmeniškai dalyvavo nužudant daugiau kaip 60 vaikų ir paauglių Brandenburgo psichiatrijos įstaigoje 1940 metų spalio 28 dieną. „Aš tiriu smegenis ir man nesvarbu, kokiu būdu jos atkeliauja į mano laboratoriją“, – sakė J.Hallevorden.
Hugo Spatz, vokiečių psichiatras, kartu su J.Hallervorden dalyvavo nacistinėje veikloje, tyrė eutanazijos aukų smegenis.
Murad Jussuf Bey Ibrahim, pediatras, specializavosi naujagimių virškinamosios sistemos sutrikimų bei vaikų centrinės nervų sistemos sutrikimų srityje. Dalyvavo nacistinėje eutanazijos programoje žudant ligotus ir protiškai atsilikusius vaikus vertinant juos kaip „nevertus gyventi“. Šiandien jo vardas išbrauktas iš Jena vaikų klinikos pavadinimo.
Hans Conrad Julius Reiter, vokiečių bakteriologas ir higienistas, į nacių partiją įstojo 1932 metais. Jis buvo uolus rasinės sterilizacijos ir eutanazijos šalininkas. Antrojo pasaulinio karo metais jis atliko vidurių šiltinės eksperimentus su koncentracijos stovyklų kaliniais, šių eksperimentų metu žuvo pustrečio šimto žmonių.
Hans Joachim Scherer,vokiečių neurologas, dalyvavo nacių eutanazijos projekte. Tiesiogiai dalyvavo tiriant daugiau kaip 300 lenkų ir vokiečių vaikų, nužudytų kaip „nevertų gyventi“ Lobeno psichiatrijos klinikoje.
Friedrich Wegener, patologas, priklausė nacių partijai. Tvirtų įrodymų nėra, tačiau manoma, kad jis susijęs su žmonių kankinimais Lotz gete. Tai buvo pirmasis likviduotas getas, jame iš 250 000 kalinių išgyveno tik 1000. Po karo gydytojas buvo suimtas, apkaltintas karo nusikaltimais, vėliau išteisintas nesurinkus pakankamai įrodymų.
 

Mokslininkai – nacizmo aukos


Galbūt susidarė įspūdis, kad tik nacistinį judėjimą rėmę gydytojai turėjo pakankamas sąlygas savo darbams atlikti ir tik jie padarė atitinkamus atradimus. Laimei, tai nėra tiesa. Pasauliui žinoma daug puikių mokslininkų, kentėjusių nuo nacistinio režimo vardų. Kelis pavyzdžius rasite toliau.
Abraham Buschke, žydų kilmės vokiečių dermatologas. Pagrindinės specializacijos sritys: sifilis ir gonorėja. Kartu su šeima buvo įkalintas koncentracijos stovykloje Čekoslovakijoje, kur ir mirė 1943 metais.
Simon van Creveld, pediatras kartu su Von Gierke aprašė I tipo glikogenozę. 1938 metais tapo Amsterdamo universiteto profesoriumi, dalyvavo įkuriant pirmąjį hemofilijos institutą. 1941 metais kartu su šeima įkalintas nacių koncentracijos stovykloje. Pasakojama, kad jis parodė nepaprastą drąsą koncentracijos stovykloje gydydamas vaikus. Paskelbė apie 500 mokslinių straipsnių. Aprašė įgimtą Ellis-van Creveld sindromą (liliputiškumo forma).
Lucja Frey-Gottesman, lenkų neurologė. Ji buvo pirmoji Europos akademijai priklausiusi neurologė moteris. Jos vyras teisininkas buvo nužudytas, mokslininkė įkalinta Lvovo gete, kur dirbo vidaus ligų gydytoja geto ligoninėje. Tačiau 1942 metais naciai išžudė visus pacientus bei personalą, o ligoninę sugriovė.
 

Literatūriniai herojai


Ne visada žmogaus vardas ligos pavadinime žymi patį atradėją, kartais pasitarnauja net pasaulinė literatūros klasika. Dalis personažų gali būti tiesiog ligos prototipais. Pavyzdžiui, ar teko girdėti Alisos stebuklų šalyje sindromą? Tai psichopatologinis sindromas, pasireiškiantis iškreiptu paciento erdvės, laiko ir kūno suvokimu. Ligonis jaučia, kad pakito viso kūno ar jo dalių forma ir dydis, atsiranda regimosios haliucinacijos, lengvumo ir pakilimo į orą jausmas, laiko sampratos sutrikimas. Dalis ligonių ir jų šeimos narių yra sirgę migrena.
Miunchauzeno sindromas – psichikos sutrikimas, kuriuo sergantis žmogus simuliuoja skirtingas ligas ir dalijasi išgalvotais negalavimais, kad atkreiptų į save dėmesį.
Piterio Peno sindromas – tai plačiai paplitęs terminas, vartojamas psichologiniam reiškiniui – pernelyg užsitęsusiai berniukų vaikystei – apibūdinti. Kitais žodžiais tariant, tai „įsišaknijusio“ berniukų infantilizmo sindromas. Kas įdomiausia, mergaitėms šis sindromas nebūdingas.
 

Vietoje epilogo


Medicinoje priskaičiuojamos kelios dešimtys tūkstančių eponimų, visų jų prisiminti tiesiog neįmanoma. Egzistuoja specialūs žodynai, kuriuos atsivertus galima rasti ne tik mokslinį vienos ar kitos ligos pavadinimą, bet ir trumpą tos ligos aprašymą. Taigi, susidomėję kokios ligos pavadinimu, galite nedelsdami išsiaiškinti visą esmę. O aš jums linkiu ligų pavadinimus girdėti tik atsitiktinai. Būkite sveiki.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

bhgfhg
2007-10-12 18:48
nmnjfff buvjo

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai