Gydytojas gydo, pacientas gydosi

Gydytojas ligoniui sako: „Mes esame trys – jūs, aš ir liga. Jei jūs būsite mano pusėje, mes įveiksime ligą, jei ligos pusėje, – aš vienas nieko negalėsiu padaryti.” Dažnai tenka girdėti, kad pacientai skundžiasi jų nesuprantančiais gydytojais, o gydytojai – emociškai išvarginančiais pacientais, kurie nepriima jokios pagalbos. Kaip gi vyksta gydytojo ir paciento kontaktas, kodėl kartais nesusikalbame? Kaip kalbėti, kad jaustumės suprasti ir kad gydytojo konsultacija būtų naudinga?
 

Atsakomybės pasidalijimas


Pirmiausia iškyla klausimas: kiek už gydymą ir kartu jo sėkmę yra atsakingas gydytojas, kiek – pacientas? Pacientai dažnai yra žmonės, išsekinti ligos sukeliamų fizinių ir dvasinių kančių, o kartais ir gyvenimo pasikeitimo (nedarbingumo, neįgalumo), todėl visiškai suprantama, kad jie laukia iš gydytojo… stebuklo. Kad jis gydys stebuklingu būdu, liga bus greitai įveikta, ir štai vėl būsiu sveikas… Kitas kraštutinumas – tai gydytoju nepasitikintys pacientai. Jie įdėmiai perskaito visų skirtų vaistų aprašus ir iš to padaro savas išvadas, o vaistų vartoja savo nuožiūra. Tai arba iš prigimties įtarūs, linkę į paranoją žmonės, arba pacientai, nusivylę anksčiau skirtu gydymu dėl nepageidaujamo poveikio arba nepalankios ligos eigos.
Vis dėlto psichologai gydytojo ir paciento atsakomybę padalija tiksliai. Iš tikrųjų yra situacijų, kai gydytojas visiškai, t.y. 100 proc., yra atsakingas už pacientą. Tai būklės, kai asmuo yra be sąmonės, o jam reikalinga skubi pagalba (pvz., traumos, po kurių tenka skubiai operuoti siekiant išgelbėti ligonio gyvybę). Taip pat tik gydytojas priima sprendimus, kai pacientui atlikta narkozė. Tačiau tada, kai žmogus turi sąmonę ir gali apsispręsti, atsigulti ant operacinio stalo ar ne, kai yra ūminė chirurginė būklė, jis atsakomybę su gydytoju pasidalija po 50 proc., t.y. po lygiai. Gydytojas tik privalo paaiškinti operacijos reikalingumą ir riziką bei galimas pasekmes jos neatlikus, tačiau sprendimą turi priimti pats pacientas.
Pakalbėkime apie ambulatoriškai gydomus pacientus. Tokiu atveju gydytojui tenka tik 10 proc. atsakomybės, o pacientui – didžioji dalis – 90 proc. Nesutinkate? Tada pagalvokite, kaip vartojote paskirtus vaistus, kai sirgote paskutinį kartą, ar nepamiršote nė vienos dozės, ar laikėtės dietos, reikiamo režimo (t.y. gulėjote lovoje, sunkiai nekėlėte arba buvote fiziškai aktyvus), kaip rekomendavo gydytojas? Daugeliui atrodo, kad visų rekomendacijų laikytis neįmanoma. Bet kas tada gali atsakyti už jūsų sveikimą, jei nevykdote nurodymų? Yra nustatyta, kad tik nedidelė pacientų dalis, mažiau negu ketvirtadalis (ypač sergančiųjų lėtinėmis ligomis), vaistų vartoja pagal gydytojų paskyrimą. Dažnai dozės savarankiškai mažinamos, didinamos ar apskritai per anksti vaistų nustojama vartoti.


 

Požiūris į savo ligą


Dalis pacientų savo ligos simptomų neįvertina, „nenori sirgti”, tad atidėlioja vizitą pas medikus, kol liga komplikuojasi arba tampa lėtinė ir sunkiai gydoma. Kita dalis pacientų dėl ligos baimės pervertina kiekvieną mažai reikšmingą simptomą, ištisai stebi savo kūną ir tuo skundžiasi keletui gydytojų, lygindami jų nuomones ir pasirinkdami… labiausiai atitinkančią savo vidinius lūkesčius. Taip pat sunku gydyti profilaktinių tikrinimų vengiančius pacientus, kurie net jiems būdingo arterinio kraujo spaudimo nežino, jau nekalbant apie profilaktines onkologines patikras. Nėra visuotinai priimtų rekomendacijų, kada kreiptis į gydytoją, bet visada yra gerai dėl neraminančio nemalonaus ar kelias dienas trunkančio simptomo pasitarti su savo šeimos gydytoju.
Be to, pacientai dažnai turi susidarę vadinamuosius savo ligos modelius, t.y. įsivaizduoja, kas su jais vyksta, kas tai yra liga.
1. Biologinis (mechanistinis) ligos modelis. Pacientas įsivaizduoja, kad jo organizmas yra kaip mechanizmas, kuriame „kažkas sugedo“, o gydytojas – tai meistras, kuris „gali pataisyti“. „Taisyti“ geriausiai tinka vaistai, procedūros arba bent jau konkrečios metodikos. Labiausiai patinka konkretūs gydytojai, sudarantys įspūdį, kad jie „viską gerai žino“.
2. Energinis modelis. Pacientas mano, kad susirgo dėl to, jog pervargo, prarado jėgas. Ligą mato kaip silpnumą, o silpni žmonės mūsų visuomenėje nėra geranoriškai priimami – dėl to susirgęs asmuo to silpnumo gėdijasi, jaučia kaltės jausmą, o pas gydytoją eis tik tada, kai nebegalės iškentėti. Į gydytoją žiūri kaip į švelnų globojantį tėvą, nori iš jo poilsio (nedarbingumo lapelio, sanatorijos), vitaminų, energiją didinančių procedūrų.
3. Tarpasmeninis ligos modelis. Manoma: „aš susirgau dėl kitų“ (viršininko, žmonos, vyro ir pan.). Į psichiatrus, o neretai ir į kitus gydytojus tokie pacientai kreipiasi kaip į geriausius manipuliatorius, kurie pamokys ir juos manipuliuoti (arba pasakys „ką reikia“ artimiesiems) ir taip pakeis aplinką bei pašalins ligos priežastis.
4. Transcendentinis ligos modelis. Žmogus mano, kad jo ligos priežastis yra už šio gyvenimo ribų (likimas, Dievas, velnias, kosmosas, karma, reinkarnacija ir pan.). Į gydytoją kreipiasi kaip į žynį, šamaną, kunigą, tarpininką su kitu pasauliu (nors iš tikrųjų dažniau pas gydytojus patenka po nesėkmingo įvairių žiniuonių, bioenergetikų gydymo).
Lygiai kaip kiekvienam pacientui artimesnis vienas ar kitas ligos modelis, taip ir gydytojas dažnai gali analogiškai (dažnai nesąmoningai) įsivaizduoti paciento ligą. Ir, aišku, jei pacientui artimas transcendentinis modelis, jis gydytoją, besilaikantį biologinio modelio (gana dažno ir šiuolaikinėje medicinoje), laikys ribotu ir neišmanėliu… Vienas iš gydytojo uždavinių yra konsultacijos metu išaiškinti pacientui medicinoje priimtą požiūrį į jo ligą ir koreguoti aiškiai neteisingus ir trukdančius gydyti įsitikinimus (pvz., kad vėžys yra Dievo bausmė ir neverta gydytis, nes vis vien nieko nebepadarysi).
Gydytojo ir paciento kontaktą lemia daugybė tiek sąmoningų, tiek nesąmoningų veiksnių. Todėl vienas specialistas gali būti iš pirmo žvilgsnio priimamas kaip simpatiškas, šiltas arba profesionalus, keliantis pasitikėjimą. Lygiai taip pat nepaaiškinama antipatija gydytojui gali trukdyti vykdyti jo rekomendacijas ir pasiekti gerų gydymo rezultatų. Bet kokiu atveju pacientui reikia tapti aktyviu gydymo proceso dalyviu. Todėl yra sakoma: „Gydytojas pats negydo, jis tik padeda pacientui gydytis“.
 

Patarimai pacientui


· Prieš vizitą pas gydytoją pasiruoškite
· Suformuluokite jus dominančius klausimus, į kuriuos norite gauti atsakymą
· Pasiruoškite klausimams, kuriuos užduoda dauguma gydytojų (ligos simptomai, jos trukmė ir eiga, persirgtos ligos, alergija)
· Gal turite anksčiau atliktų tyrimų aprašymus ar konsultantų išvadas? Nepamirškite jų pasiimti, tada gal nebereikės kartoti tyrimų
· Kokių vaistų esate vartoję, kokias dozes, kas tiko, kas sukėlė nepageidaujamus poveikius, kokios buvo atliktos procedūros? Galite net turėti anksčiau skirtų gydymo būdų sąrašą, tai tik padės gydytojui
· Būkite aktyvus konsultacijos metu, ko nesupratote, klauskite
· Padėkite gydytojui – jei manote, kad jis kažką reikšmingo praleido ir jūsų nepaklausė per konsultaciją, jam tai pasakykite (pvz., alergija vaistams arba įtaką ligai atsirasti turėjusios aplinkybės)
· Jei manote, kad daugumą minėtų dalykų pamiršite, geriau juos užsirašykite, taip pat nesivaržykite konsultacijos metu užsirašyti specialisto aiškinimų ar rekomendacijų
· Paklauskite, kokiu telefono numeriu ir kokiu metu būtų galima skambinti, jeigu iškiltų neaiškumų, bei kada apsilankyti kitą kartą

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai