Giliausio sielvarto bedugnėje

Visi žinome, kad kiekvienam iš mūsų bet kurią akimirką gali atsitikti nelaimė, kad galime susirgti mirtina liga, tačiau niekada nesitikime, kad mūsų vaikas mirs anksčiau už mus. Vaiko mirtis tėvams sukelia ne vien praradimo skausmą, bet ir milžinišką kaltės jausmą. Tėvai jaučiasi atsakingi už vaikų išlikimą - netgi tada, kai jokia pasaulio jėga negalėtų vaiko išplėšti iš mirties nagų. Visada kyla minčių: “Gal aš galėjau elgtis kitaip?”, “Gal aš ne viską padariau?” ar kankina graužatis: “Gal tai - mano kaltė?”
 

Jeigu jūs (arba jūsų artimasis) praradote vaiką, paklauskite savęs: “Ar tai, ką padariau dėl vaiko, tuo metu maniau jam esant geriausia?” Jeigu nuoširdžiai atsakysite “taip”, priekaištai sau - beprasmiški. Kaltės jausmas nieko nepakeis, tik apkartins gyvenimą jūsų artimiesiems.
Jeigu tikite gyvenimu po mirties - jūs neprarandate savo vaiko visiems laikams. Kada nors, po daugybės laiko, jūs vėl susitiksite su juo, ir niekas negalės jūsų nei išskirti, nei įskaudinti.
Galbūt jums bus lengviau, jei tikite Rytų dvasine teorija, kad žmogaus siela pasirenka kūną, kuriame apsigyvena, mokosi, semiasi patirties, o jeigu jos trūksta - pereina į kitą gyvenimą. Kai kurios sielos yra tokios skaidrios ir tobulos, kad joms nieko nereikia mokytis ir į Žemę jos ateina tik labai trumpam laikui arba tam, kad pamokytų mus pačius. Argi ne laimė prisiliesti prie tokios tobulos sielos, kuriai šiame gyvenime nėra ko mokytis?
Kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite - apie viską, ką tik norite, išliekite savo skausmą ir nerimą, išsiverkite ant patikimo draugo peties. Gali kilti pagunda pačiam išsižadėti gyvenimo, ypač - atsirasti nenoras bendrauti su vaikais - o tai jums žalinga. Kuo ilgiau būsite izoliuoti, tuo sunkiau bus sugrįžti atgal į normalų gyvenimą.
Daugelis žmonių nemoka išreikšti užuojautos, o rasti žodžių vaiko gedintiems tėvams - dar sunkiau. Ima atrodyti, kad geriausia išeitis - vengti vaiko praradusių tėvų ir palikti juos ramybėje. Iš tikrųjų taip nėra. Gedintiems tėvams, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia pasikalbėti apie juos ištikusią nelaimę, išlieti savo liūdesį ir susitaikyti su netekties faktu.


Sunkiausia kalbėtis su netekusiais vaiko tėvais yra tiems tėvams, kurių vaikai gyvi ir sveiki. Gyvenimas po vaiko mirties niekada nebus toks pat kaip iki jos. Tai sunkus, kančių kupinas metas, ir kiekvienam žmogui reikia skirtingo laiko tarpo sugrįžti į “normalų” gyvenimą. Gedintiems tėvams surasti kelią į normalų gyvenimą reikia lygiai tiek pat pastangų, kaip ir patyrusiems kitokią nelaimę. Aplankykite juos ir pasikalbėkite apie viską, apie ką jie norės kalbėti - nepasimeskite, jeigu paklaus apie jūsų pačių vaikus. Gedintiems tėvams reikia užtikrinimo, kad nepaisant jų pačių nelaimės gyvenimas tęsiasi. Neslėpkite nuo gedinčių tėvų akių savo vaikų - tai beprasmiška, nes jie vis vien žino, kad jų turite, tačiau nereikia įžūliai girtis, kokie jūsų vaikai sveiki ir žvalūs…
 

MIRTIS, DĖL KURIOS NIEKAS NEPAREIŠKIA UŽUOJAUTOS


Visiems gaila, jeigu mirė jūsų vaikas. Liūdna, jeigu vaikas gimė negyvas. Tačiau persileidimą retai kas laiko žmogaus mirtimi ir beveik niekada nepareiškia užuojautos, nors persileidimas motinai - lygiai tokia pat skaudi vaiko mirtis, net jeigu ji nešiojo naują gyvybę vos kelias savaites.
Manoma, kad persileidimo grėsmė yra dažniausia nėštumo komplikacija ir pagrindinė priežastis, dėl kurios nėščios moterys patenka į ligoninę. Kai kurių autorių duomenimis, ankstyvą persileidimą patiria kas antra nėščia moteris.
Moteris po persileidimo jaučia kaltę (“gal aš elgiausi neprotingai ir pati sukėliau persileidimą?”), baimę (“ar kitą kartą pastojus vėl taip atsitiks? Gal aš negalėsiu turėti vaikų?”) ir nesupranta, kodėl taip įvyko būtent jai. Moteris žvalgosi į kitas motinas ir jų vaikus - kodėl jie visi sveiki ir laimingi, o ji ir jos kūdikis - ne?
Niekas nesupranta jos skausmo. Pasitaiko net gydytojų, kurie pataria į šią problemą žiūrėti kaip į sunkias menstruacijas, arba ramina, kad ji dar jauna ir galės vėl pastoti. Iš tiesų netgi moters partneris negali suprasti, kaip ji kenčia. Nors jie abu laukė vaiko, tačiau jis niekada nejuto savyje jo judesių ir negali žinoti, ką moteriai reiškia šis praradimas.
Nėra akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių vaiko egzistavimą - tai sunkiausiai išgyvenamas dalykas. Visi kiti ką nors turi (marškinėlius, fotografiją) prisiminimui apie vaiką. Moteris, patyrusi persileidimą, neturi nieko. Psichoterapeutai netgi pataria nusipirkti kokį nors daiktą, simbolizuojantį prarasto vaiko buvimą. Nesvarbu, kas tai bus - išgraviruota taurė, pliušinis meškiukas, pasodintas sode medelis…
Prieš pastodamos dar kartą, neskubėkite, sustiprėkite fiziškai ir emociškai.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Jurgita
2009-03-26 15:07
As zinau ka man primena zvaigzdes...
Jos man primena motinu asaras
Jose matau nepagimdytus,o taip lauktus vaikus.
Taip noretus ir nesiotus po ir sirdyse...
Palaidotus tik mintyse,sirdyse ir...dazniausia tik motinu
Nes sunku,be proto sunku suvokti:nematyto,negirdeto ir nejausto netekti.
Mamos juos mate,girdejo ir jaute.
MAMOS JUOS JAU MYLEJO.
tyla
2007-04-07 01:39
geriau suprasti galės tik tai jau patyrusi moteris...
mija
2006-10-17 14:34
taip, atrodo kad taves nesupranta niekas, kad tu buvai mama, mylejai, laukei to vaikelio. Netgi tavo antroji puse niekaip nesuvokia tragedijos masto, ka kalbeti apie kitus. Suprantu, kad laikas gydo, viskas siek tiek uzsimirsta, bet vistiek viduje lieka kazkoks praradimo jausmas

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai