Parafilai – ligoniai, kuriuos reikia gydyti

Žiniasklaida vis dar netyla apie seksualinius nukrypimus, keliančius grėsmę mūsų visuomenei. Termino „pedofilai“ dabar nėra girdėjęs nebent koks atsiskyrėlis miške. O štai žodis „parafilai“ girdėtas tikrai ne visiems. Šįkart apie juos ir dar daugiau kalbamės su psichiatru Vytautu BARTKEVIČIUMI.
 

Pavojingi visuomenei


Pagal „Tarptautinę psichikos ligų klasifikaciją“, parafilija apibrėžiama kaip seksualinis sutrikimas, kuriam būdinga: „pasikartojančios, intensyvios fantazijos, keliančios seksualinį susijaudinimą, seksualinį potraukį ar elgesį, dažniausiai apimantis: objektus, kurie nėra žmonės; savo ar partnerio kančią ir pažeminimą; vaikus ir kitus sutikimo negalinčius duoti asmenis; tai elgesys, kuris sukelia kliniškai ryškų distresą arba socialinio, profesinio bei kitų svarbių sričių funkcionavimo sutrikimą.“
Dauguma parafilijų yra lėtiniai sutrikimai, kurie tęsiasi daugelį metų, kartais visą gyvenimą. Žinoma, toks sutrikimas nėra neteisėtas. Neteisėtas gali būti elgesys, sukeliamas parafilinių potraukių. Tuomet nusižengusiajam gali būti taikomos griežtos sankcijos.

 

Dažniausios parafilijos


Pedofilija. Tai seksualinė veikla, į kurią įtraukiami lytiškai nesubrendę vaikai, paprastai iki 13 metų. Pedofilu gali būti įvardintas asmuo bent 16 metų amžiaus ir bent 5 metais vyresnis nei jo aukos. Nustatyta, kad daugiau kaip 90 proc. pedofilų yra vyrai. Seksualiai juos gali traukti tiek berniukai, tiek mergaitės (net dažniau) arba ir vieni, ir kiti. Mergaitės paprastai pasirenkamos 8–10 metų, berniukai – šiek tiek vyresni. Pedofilija gali pasireikšti ir šeimoje (kraujomaiša).
Jausdami stiprų potraukį vaikams, pedofilai gali apsiriboti jų nurengimu ir stebėjimu, rodymu save nuogą, lietimu ar vaiko mylavimu, masturbavimusi vaikui matant. Kiti elgiasi grubiau, priartėja prie lytinio akto ar net jį atlieka, be to, tą darydami naudoja jėgą. Pedofilas šią veiklą bando pateisinti – esą tai duoda vaikui mokomąją vertę, esą jis patiria seksualinį malonumą. Arba aiškina, kad vaikas buvo seksualiai patrauklus, ypač tais atvejais, kai seksualinė trauka pasireiškia berniukui.
Ekshibicionizmas yra tada, kai asmuo patiria stiprias besikartojančias seksualiai jaudinančias fantazijas, rodydamas savo genitalijas to nesitikinčiam nepažįstamajam. Toks elgesys dažnesnis iki 18 metų, būklė paprastai tampa švelnesnė sulaukus 40 metų.
Frotažas esti tada, kai asmuo patiria seksualinį pasitenkinimą liesdamasis ir trindamasis į su tuo nesutinkantį asmenį. Paprastai toks elgesys pasireiškia paauglystėje, kai asmuo yra 15–25 metų, vėliau jis po truputį mažėja.
Vojerizmo kamuojami žmonės patiria seksualinį pasitenkinimą stebėdami to neįtariantį nuogą asmenį, kuris nusirenginėja arba užsiima seksualine veikla. Toks elgesys paprastai pasireiškia iki 15 metų amžiaus.
Fetišizmas. Asmuo jaučia seksualinį potraukį daiktams (pvz., moterų apatiniams rūbams arba batams). Paprastai toks potraukis pasireiškia paauglystėje, daugiausiai vyrams.
Seksualinis sadizmas. Asmuo patenkina periodiškas stiprias seksualiai jaudinančias fantazijas, dalyvaudamas realiuose aktuose, kur kitas asmuo psichologiškai ar fiziškai kankinamas, žeminimas. Toks elgesys dažniausiai pasireiškia pilnametystėje.
Seksualinis mazochistas seksualiai pasitenkina, kai kitas asmens jį žemina, muša ar kitaip kankina. Dėl to gali atsirasti įvairių kūno sužalojimų, netgi ištikti mirtis.
Į šią klasifikaciją prievartavimas neįtrauktas, nes tai, anot mediko, yra daugiau agresijos išraiška, bet ne iškrypęs seksualinis elgesys. Žinoma, kai kurie prievartautojai parafilijos kriterijus atitikti gali (pvz., ekshibicionizmo arba pedofilijos, kartais seksualinio sadizmo). Pasaulinėje literatūroje yra aprašyta daugiau nei 50 parafilijų tipų. Anot specialisto, jos labiau paplitusios tarp vyrų (apie 99 proc. Europoje) nei tarp moterų.
 

Serga psichikos ligomis


Anot mediko, parafilijos dažnai susijusios su seksualiniu hiperaktyvumu, silpnesniais ar stipresniais psichologiniais ir psichiniais sutrikimais. Iš silpnesnių paminėtini tokie kaip kaltės jausmas, depresija, izoliacija, gėda, sutrikęs gebėjimas normaliems seksualiniams santykiams.
Stipresnieji psichikos sutrikimai tai psichikos ligos, kuriomis serga dauguma parafilų. Tai afektiniai sutrikimai, šizofrenija, demencijos ir kiti. Anot mediko, parafilija gali pasireikšti kartu su ribinio ar antisocialinio tipo asmenybės sutrikimais, protiniu atsilikimu, su temporalinės skilties epilepsija ar galvos smegenų trauma.
Kai kuriais atvejais parafilija yra antrinis sutrikimas, sukeltas psichozinių ligų ir praeina, kai psichozė sėkmingai pagydoma. Bet kartais parafilija yra nepriklausoma nuo psichozės ir ją gali tekti gydyti atskirai.
Seksualinis susijaudinimas priklauso nuo sudėtingos nervų sistemos, hormoninių ir genetinių veiksnių sąveikos, pasireiškiančios kultūriniame kontekste. Nors ir atlikta nemažai tyrimų, parafilijų atsiradimo priežastys vis dar neaiškios. Buvo nagrinėjami įvairūs psichologiniai, aplinkos, raidos, genetiniai ir organiniai veiksniai, bet nei viena iš šių teorijų parafilinio elgesio iki galo nepaaiškina. Išskyrus pedofilus – jų situacija šiek tiek aiškesnė, nes dalis jų (28–93 proc.) nurodo, kad buvo prievartaujami vaikystėje.
 

Anksčiau – chirurginės kastracijos grėsmė


Visos civilizacijos nustatydavo tam tikras priimtino seksualinio elgesio ribas ir normas. Jos, laikui bėgant, vis kito. Tapo aišku, kad visuomenei reikia seksualinio nukrypimo koncepcijos. Ji priklauso nuo vis kintančių visuomenės nuostatų. O jos, priklauso ir nuo religijos. Biblinis Izraelis ar Senovės Graikija yra tinkami pavyzdžiai, kur religija labiau siejama su moraliniu seksualinio nuokrypio smerkimu, o pasaulietiškos nuostatos – su didesniu liberalizmu.
Tik XIX a. pabaigoje, kai vokiečių psichiatras Krafft-Ebing (1886 m.) aprašė seksualinių žmogžudysčių atvejus, seksualinis nukrypimas buvo pradėtas laikyti medicininiu reiškiniu Šis specialistas daugiau kaip prieš šimtmetį atskleidė seksualinio nukrypimo atvejus ir akcentavo sąsają tarp seksualinės fantazijos ir kompulsinio potraukio žudyti.
Tuomet pirmutinis gydymo būdas buvo chirurginė kastracija. Pirmą kartą gydymo tikslams ji panaudota 1892 m. Šveicarijoje pacientui, sergančiam silpnaprotyste, sėklidžių skausmu bei hiperseksualumu. Kastracija buvo žinoma nuo senų laikų, minima jau Graikų mitologijoje – taip savo straipsnyje nurodo vienas Danijos psichiatras Sturup (1972 m.). Vėliau ji buvo naudojama dėl religinių ar teisinių priežasčių seksualiniams nusikaltėliams tramdyti.
Vertinant seksualinius nukrypimus daugelis veiksnių yra susiję su visuomenės požiūriu į tam tikrą seksualinį elgesį ir į tai, kas laikoma nukrypimu. Pvz., ar buvo pareikštas sutikimas tam tikriems seksualiniams veiksmams atlikti, svarbus ir dalyvaujančiųjų asmenų amžius, lytinio akto pobūdis, vieta, pagaliau – ar buvo kokia baimė ar galimybė būti pažemintam, sužalotam.
 

Gydymas – pilnas dilemų


Anot mediko, pacientų, sergančių seksualiniais sutrikimais, gydymas visais amžiais buvo pilnas medicininių ir etinių dilemų. Buvo etinių prieštaravimų dėl psichodinaminės psichoterapijos taikymo gydant seksualinius prievartautojus, dėl aversinės terapijos (pasišlykštėjimo sukėlimo), dėl jau minėtosios chirurginės kastracijos ir dėl seksualinį potraukį mažinančių vaistų vartojimo.
Parfilijos paprastai gydomos po nuodugnaus psichiatrinio ištyrimo ir kai asmuo kelia pavojų savo ar kitų sveikatai, fiziniam ar moraliniam integralumui. Gydymas hormonais paprastai taikomas teismo sprendimu arba šeimos narių, darbdavių ar kitų asmenų spaudimu, kai mažiau agresyvios gydymo priemonės negalimos.
Seksualiai sutrikę žmonės gydomi ir psichoterapija. Dėl jos veiksmingumo pakartotinių seksualinių nusikaltimų prevencijai daug diskutuojama. Keletas tyrimų nustatė, kad, pvz., pedofilams geriau taikyti kartu farmakologinį gydymą ir psichoterapiją. Psichotropiniais vaistais siekiama sumažinti seksualinio susijaudinimo lygį.

Susiję straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai