Ar psichikos ligonių menas vertingas?

Garsus psichiatras Ernstas Krečmeris nepripažino psichikos ligonių meno ir teigė, kad sergančiųjų šizofrenija menas artimas degeneraciniam, primityviajam. Ar psichikos liga gali pagimdyti kūrėją? Ar gali būti vertingas psichikos ligonių menas? Komentuoja daug metų psichikos ligonių menu besidominti Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Danguolė Survilaitė.
 

Domimasi ne taip seniai


Pasaulyje psichikos ligonių menu labiau imta domėtis XVIII amžiuje. Prancūzų moderniosios psichiatrijos tėvas Filipas Pinelis (1745–1826 m.) buvo pirmasis psichiatras, kuris savo knygoje (1801 m.) paminėjo du piešiančius ir tapančius psichikos ligonius. Džonas Haslemas, vaistininkas iš Londono Betliejaus psichiatrijos ligoninės, greičiausiai buvo pirmasis klinicistas, kuris 1810 m. apteikė pacientų piešinius savo knygoje „Beprotybės iliustracijos“. Amerikietis Benžamenas Rašas (1745–1813 m.), JAV Nepriklausomybės signataras, Amerikos psichiatrijos tėvas, humanistas, 1812 m. rašė, kad beprotybė kartais atskleidžia paslėptus meninius talentus.
1870 m. Paryžiuje buvo suorganizuota pirmoji pasaulyje psichikos ligonių kūrybos paroda. Joje eksponuoti paveikslai šokiravo visuomenę, sukėlė panieką ir baimę. Kita vertus, pirmoji impresionistų paroda, atidaryta 1874 m. Paryžiuje, taip pat šokiravo visuomenę.
Psichikos ligoniai kartais sukuria tikrus meno šedevrus. Pasaulyje yra kelios garsios tokių kūrinių kolekcijos ir muziejai.
 

Kur menas, o kur – ne


Prieš porą metų labai papiktinau visuomenę, ypač menininkus, pasakiusi, kad mūsų pacientų darbai nuo abstraktaus meno atstovų skiriasi tik paveikslų kaina. Po to televizijos laidoje girdėjau, kaip dailės kritikai aiškino, kad kūrinio vertę nustatyti sudėtinga, kad ji priklauso nuo daugelio aspektų. Išsakydama savo nuomonę, iš tiesų norėjau šokiruoti visuomenę ir atkreipti dėmesį į psichikos ligonių kūrybą. Nes paprastai mūsų šalyje rimtai į psichikos ligonių kūrybą nežiūrima, o ypač paniekinamai į tai žiūri patys menininkai. Jie linkę save priešpriešinti psichikos ligoniams ir nuo jų atsiriboti. Kita vertus, visuomenėje paplitęs mitas, kad visi menininkai, kūrėjai yra keistuoliai, turi tam tikrų nukrypimų nuo psichikos normos arba sakoma dar griežčiau – yra „nenormalūs“, t.y. psichiškai nesveiki.
Kas yra norma ir patologija – ypač sudėtingas psichologijos, psichiatrijos, filosofijos klausimas. Kitas sudėtingas klausimas – kas yra menas. Yra daug meno apibrėžimų. Vienas iš jų: menas – tai žmonių pastangos pamėgdžioti, papildyti, pakeisti ar veikti gamtos kūrinius. Skiriasi tradicinio meno ir šiuolaikinio meno sampratos. Šiuolaikinis menas apima ne tik galutinį kūrybos rezultatą, produktą, bet ir patį kūrybos procesą, idėją, koncepciją, mintį. Ne visi supranta šiuolaikinį meną ir labai lengvai kokį nors naują ar įdomesnį eksperimentą gali apšaukti psichikos ligonių veikla.
Kūryba – tai procesas, o tai, kas gimsta kūrybos procese, produktas, rezultatas – gali būti ir menas, ir ne. Manau, kad nesvarbu, kur tas menas buvo sukurtas: psichiatrijos ligoninėje ar dailės studijoje. Turbūt kai kuriais atvejais galima kalbėti apie psichikos ligonių meną, o kitais – tik apie jų gydymo metodo išraišką (tai, kas gimsta meno terapijos užsiėmimų metu).


 

Kas nustato kūrinio vertę


Kalbėti apie kūrinių vertę taip pat labai sunku. Man patinka, kaip apie meną sakė amerikiečių gitaristas ir dainininkas Frenkas Zapa: „Menas – tai sugebėjimas kažką padaryti iš nieko ir tai parduoti“. Tai ir yra tikroji meno kūrinio vertė (pinigais). Žinoma, dar yra kita – moralinė vertė: kiek kūrėjas įdėjo pastangų, meilės, savo dvasinio pasaulio. Autoriaus kūrinys jam gali būti labai brangus ir jis nenorės atsisveikinti su savo darbu, nors kitas už jį galbūt nė sulūžusio skatiko neduos. Į kūrinio vertę įeina daug kas: kūrėjo patirtis, prestižas, šlovė, pripažinimas, laikas praėjęs nuo kūrinio sukūrimo, laiko sąnaudos jam sukurti, net dažai, drobė ir kt. Apie kai kuriuos meno kūrinius sakoma: jie neįkainojami. Tačiau viskas turi savo kainą. Meno kūrinių kainos priklauso ir nuo perkamosios žmonių galios. Sakysim, brangiausiai iki šiol parduotas paveikslas, dailininkui esant gyvam, – austrų psichoanalitiko Zigmundo Froido anūko Liucijano Froido „Mieganti darbo biržos darbuotoja“ nupirktas už 33,6 mln. dolerių.
2007 m. liepos mėnesį meno pasaulyje plačiai nuskambėjo istorija, kai Prancūzijoje, Avinjone, Lambero šiuolaikinio meno muziejuje, iš Kambodžos kilusi 30-etė menininkė Semė Rindi pabučiavo dailininko Sai Tvomblio paveikslą „Fedrus“ ir paliko riebią raudoną lūpdažio žymę. Garsaus dailininko abstrakcionisto paveikslas – didelė tuščia balta drobė. Muziejaus savininkas Ivonas Lamberas pareikalavo daugiau kaip 2,9 mln. dolerių už paveikslo sugadinimą ir dar 47 tūkst. dolerių už restauravimą. Tačiau teismas Semę Rindį nuteisė atidirbti 100 valandų bendruomenės tarnyboje, sumokėti 1465 dolerių I.Lamberui ir simbolinį vieną eurą – autoriui S.Tvombliui. Interneto svetainių lankytojai stebėjosi, kad tuščia drobė gali būti įvertinta tokia didžiule suma, ir palaikė S.Rindi.
Kalbėdama apie savo pacientų kūrinių vertę, galiu pasakyti, kad kai kurie iš jų man iš tiesų yra neįkainojami. O kai kurie šių darbų autoriai džiaugiasi, gavę už paveikslą 200 ar 400 litų. V.Kandinskio ir K.Malevičiaus paveikslai šiandien yra vertinami milijonais dolerių. Kainų skirtumą ir noriu pabrėžti, lygindama savo pacientų kūrybą su šiais garsiais abstrakcionistais. Nes jei mano pacientas nupaišys juodą kvadratą, niekas į jį net nežiūrės. Ir ne tik dėl to, kad tai jau buvo nupaišyta.
 

Psichikos ligonių menas yra?


Dažnai sunku nusakyti sergančiojo psichikos liga kūrybos ypatumus ir atskirti juos nuo šiuolaikinio meno kriterijų. Ne visi garsūs psichiatrai suvokė modernųjį meną. 1922 m. žinomas vokiečių psichiatras Ernstas Krečmeris prilygino šizofrenija sergančiųjų piešinius primityviajam ir ekspresionistiniam menui. Kažin, ar galima skirstyti meną į psichikos ligonių ir ne. Analogiška būtų skirstyti meną pagal lytį arba pradinę menininko profesiją. Žinoma, kad Vasilijus Kandinskis buvo juristas, Anri Ruso – muitininkas, André Bretonas – gydytojas, o Anri de Tuluz-Lotrekui buvo paralyžiuota koja, taigi jų kūrybą būtų galima skirstyti pagal kategorijas: „juristų menas“, „gydytojų menas“, „paraplegikų menas“ ir pan. Pagaliau, niekam ne paslaptis, kad garsiausias mūsų dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sirgo psichikos liga ir mirė psichiatrijos ligoninėje, bet dėl to nė kiek nemažėja jo reikšmė lietuvių ir pasaulio menui.
Vis dėlto teigiama, kad tik dalis pacientų kūrybos gali būti laikoma menu.
 

Psichikos ligonių kūrinius eksponuojantys muziejai


• 1919–1922 m. meno istorikas ir psichiatras Hansas Prinzhornas Vokietijos Heidelbergo universiteto psichiatrijos klinikoje surinko daugiau kaip 5000 darbų, kuriuos sukūrė apie 450 autorių.
• Prancūzų dailininkas Žanas Diubufe 1967–1971 m. rinko neprofesionalaus psichikos ligonių, kalinių ir vaikų meno pavyzdžius ir 1976 m. įsteigė Lozanoje, Šveicarijoje, muziejų Collection de l’Art Brut. Ž. Diubufe priklauso termino Art Brut (brutalusis menas) autorystė (1940 m.). Lozanos muziejuje yra daugiau kaip 30 000 kūrinių. Tai žymiausias ir didžiausias tokio meno muziejus pasaulyje.
• 1986 m. Briuselyje, Belgijoje, atidarytas Art en Marge centras, kurio uždavinys – tyrinėti ir vystyti Art Brut.
• 1991 m. JAV, Čikagoje, atidarytas Intuityviojo ir autsaiderių (autsaideriai – nuo angl. outside – iš šalies, pašalinis; terminą „autsaiderių menas“ 1972 m. sukūrė Rožė Kardinalas savo knygoje tuo pačiu pavadinimu) meno centras INTUIT (The Center for Intuitive and Outsider Art).
• 1996 m. toks centras įsteigtas Maskvoje.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai