Mūsų skaitytojų sveikatos receptai

Ligos patale dainuojanti širdis


Varėna... Vieniems – vos taškelis Lietuvos žemėlapyje, kitiems – brangiausias širdžiai kraštas, kur anot senolių, ir duonelė skalsesnė, ir paukštelio giesmė skambiau aidi, net žolynėliai gardžiau kvepia nei kur kitur. Čia, pušynų apsupty, jau 76-us metus lyg sraunioji Ūla vinguriuoja ir ponios Marijos Pūtienės likimas. Moters gyvenimas lyg ta upė – tai mįslingai suka vingį, tai purslais šuoliuoja per akmenuotus slenksčius ir vėl netikėtai nurimsta...
Šeštadienis. Pilkšvų sukrypusių plytelių takeliu žingsniuoju aplankyti močiutės Marijos. Senokai nesimatėm. Su nuostaba žvalgausi aplinkui – viskas, atrodo, gerokai pasikeitė... Vietoj sukrypusio „namo vaiduoklio“ žaliuoja veja, maža eglutė pasistiebė aukštyn ir subujojo, o gelsvų plytų triaukščio laiptai dar labiau nutrupėjo. Akys ieško... Pasigendu lange besišypsančio veido, kurį anksčiau išvysdavau vos kilstelėjusi galvą. Lėtai įsliūkinu į siaurutėlę laiptinę ir netrukus krūtinėj kirbėjusį nerimą išsklaido prieblandoj virptelėjusi gerai pažįstama gaida:
Rišau žirgelį in jovarėlį
Paėmiau mergelį kaip lelijėlį
Paėmiau mergelį kaip lelijėlį...
Atsidūsėjusi nusišypsau... Pasirodo, akmuo dūla greičiau nei žmogaus gyvastis ir stiprybė. Net sunki našlaitės dalia nesuglumino, dramatiški jaunystės įvykiai nepalaužė ir jau 37-erius metus trunkanti kova su išsėtine skleroze neišplėšė dainos iš Marijos lūpų.


 

Liga atėmė kojas – bet ne širdį


Vos praveriu jaukaus butelio duris, gardžiai pakvimpa plikyta kava ir sausainių saldumas. Tikriausiai, ką tik viešėjo svečiai. Nėra nė dienos, kad kas nors neperžengtų šių namų slenksčio. Vieni užsuka pasidalinti vargais ir rūpesčiais, kiti – pasidžiaugti sėkme ar tiesiog pasišnekučiuoti, o jaunuoliai atskuba net pirmosios meilės paslaptį pakuždėti, tikėdamiesi išmintingo patarimo. Kiekvienas čia randa paguodą, prieglobstį ir supratimą. Kaip pati močiutė sako: „ Žmogus žmogaus nei teisti, nei baust negali. Tik Dievulis atrinks, kieno tiesa.“
Patyliukais atmatuoju dar keletą žingsnių trumpučiu koridoriumi ir vos kyštelėjusi galvą į mažą kambarėlį sutinku iš po baltutėlių plaukų sruogos spingsinčias šiltas mėlynas akis. ...Tas pačias guvias akis, kurias pamenu įrėmintas mažam mūrinuko langelyje linkinčias sėkmės kiekvienam praeiviui... Dabar čia, ant palangės, žydi rūpestingai prižiūrėtos gėlės, o močiutė – jau septinti metai prikaustyta baltam patale. Liepos 28-oji – diena, kai liga visiškai „atėmė“ kojas.
 

Liga klastingai bandė supančioti diena po dienos


„Iš pradžių tiesiog greit pavargdavau“, - prisimena močiutė. –„ Būdavo, atidirbu savo pamainą parduotuvėj, o į namus pareit jau nebepajėgiu. Ačiū Dievuliui, kad yra tiek daug gerų žmonių, kurie gyvenime man labai daug padėjo... Negalia vis progresavo. Žengti žingsnį darėsi vis sunkiau... Parklumpu ant žemės... Ir vėl keliuosi, vėl bandau“, – kresteli galva ir nusišypso„Vaikščiojau kaip vėžys. Pirmyn – niekaip, o atbula dar galėjau. Taip ir judėjau po truputėlį...“
Sunku net įsivaizduoti, iš kur tiek jėgų, užsispyrimo ir ryžto. Sunkiai sirgdama Marija ne tik savo buitį kruopščiai sutvarkydavo, bet rankomis užsliuogusi turėklais dar ir kaimynams kuo galėdama pagelbėdavo. Tai indų krūvelę sumazgoja, tai dulkeles nupusto, kad jiems po darbo dienos grįžus dar namuose triūsti nereikėtų. Regis, nenuilstanti siela. Bet kūnas pavargo kovoti... Dabar kaimynai ant rankų močiutę neša, kad tik galėtų visi kartu susėsti nors prie bendro šventinio stalo. Marijos Kalėdinės giesmės kasmet glosto artimų žmonių širdis, o nuotaikingos dainos skamba vestuvėse, linkėdamos jaunavedžiams geros kloties. Ne veltui visi džiaugiasi: „ Tai mūsų Marijona, tai mūsų lakštingala.“
 

Mylėti – didžiausia gyvenimo laimė


„Nežinia, koks tas gyvenimas butų buvęs, jei ne mano Petrulis, mano vyras, brangiausias gyvenimo žmogus, mano ramstis... Kartu užauginom puikius vaikus, mylėjom ir palaikėm vienas kitą“, – susigraudina Marija, ilgokai žvelgdama į gėlelėm apkaišytą altorėlį su šventųjų paveikslais. –„ Kad Dievulis Jam duotų amžiną ramybę...“ Minutėlei susimąsto senolė, iš sniego baltumo pagalvio traukdama mėlynu kaspinėliu perrištą seną voką. Atidžiai atlanksto ir lyg būrėja stebuklingas kortas ima dėlioti nespalvotas dantytais krašteliais fotografijas. Atmintis trumpam sujaukia dabartį. Ilgesingu žvilgsniu močiutė glosto kiekvieną portretą tardama: „ Sutarti su žmonėmis ir juos mylėti – didžiausia pasaulyje laimė. Patikėk tu manimi, vien dėl to verta gyventi. Žmogus gali visas kliūtis nugalėti, ugnį ir vandenį pereiti- jei tik turi mylinčią širdį.“
Tokios istorijos verčia iš naujo permąstyt gyvenimą, įsisąmoninti jo prasmę – džiaugtis vieniems kitais ir branginti kiekvieną akimirką, kai esame kartu.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai