Kodėl verta skiepytis?

Nuo gilios senovės žmonės stengėsi išvengti ligų. Senovės Kinijoje, Indijoje jau prieš keturis tūkstančius metų buvo bandoma apsisaugoti nuo raupų įvairiais būdais naudojant sergančiojo lengva ligos forma pūlinukų turinį arba šašus. Vakcinos – efektyviausia sveikatos išsaugojimo priemonė per visą žmonijos istoriją. Tačiau pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, ir tai parodė naujas pandeminis gripas, kad skiepais abejoja ne tik žmonės, bet ir medikai.
 

Užmiršo ligas ir jų pavojų


Sukūrus vakcinas, pasaulis pasikeitė neatpažįstamai: buvo likviduoti raupai, sėkmingai vykdoma poliomielito likvidavimo programa, prasidėjo tymų likvidavimo programa, smarkiai sumažėjo sergamumas difterija, stablige, virusiniu hepatitu B, raudonuke ir daugeliu kitų vakcinomis valdomų ligų. Dabar vakcinomis galima kontroliuoti 28 ligas. PSO duomenimis, vakcinos kasmet išsaugo mažiausiai du milijonus gyvybių.
Didžiulis vakcinomis valdomų ligų sergamumo sumažėjimas davė ir paradoksalių rezultatų: plačioji visuomenė, o neretai ir medikai, užmiršo buvusių ligų paplitimo mastą ir sunkumą, vakcinų vaidmenį ligų kontrolei, neadekvačiai sureikšmindami nepageidaujamus vakcinų poveikius. Dauguma jaunų tėvų šiandien nėra matę tymų, parotito, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės ar kokliušo atvejų. Dėl to dalis jų kelia klausimą, ar vakcinos ir toliau yra reikalingos.
„Kas atsitinka skiepijant: kuo daugiau vakcinuojame, tuo mažiau žmonių serga, tačiau atsiranda nepageidaujamų poveikių. Kai ligų nebėra, žmonės užmiršta jų keliamas sveikatos problemas, ir tada net nedidelis paraudimas skiepo vietoje tampa bėda. Sutrinka pasitikėjimas vakcinomis, dėl to skiepų atliekama mažiau ir kyla ligų protrūkiai“, – aiškina Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos vedėjas prof. Vytautas Usonis.

 

Skiepų nauda


Skiepai apsaugo pasiskiepijusį žmogų ir sukuria visuomenės imunitetą. Skiepų priešininkai nesupranta, kad visuomenės imunitetas grįžta asmeniui. Jie sako, kad medikai kankina jų sveiką vaiką, taip didindami visuomenės imunitetą. „Tačiau kuo daugiau visuomenės narių pasiskiepys, tuo didesnė bus apsauga ne tik tiems, kurie pasiskiepijo, bet ir nepasiskiepijusiems. Pavyzdžiui, gyvena dvi kaimynės, vienos jų visi vaikai paskiepyti, kitos – nė vienas. Nei vieni, nei kiti vaikai neserga, nes šios dvi šeimos gyvena izoliuotai ir niekur iš savo teritorijos neišvyksta. Tačiau kas bus, jeigu nepaskiepyti vaikai išvyks pakeliauti?“, – retoriškai klausiai prof. V.Usonis.


Taigi vakcinos turi būti skiriamos dėl trijų priežasčių:
• Kai kurios ligos yra tiek paplitusios, kad sprendimas neskirti vakcinos yra sprendimas prisiimti šios ligos riziką (pavyzdžiui, kokliušo).
• Kai kurios ligos vis dar egzistuoja aplinkoje. Šios ligos ir toliau išsivysto, tačiau pakankamai retai (pavyzdžiui, tymai, parotitas ir raudonukė). Sumažėjus imunizacijos apimtims, vėl bus šių ligų protrūkiai ir galbūt mirs vaikai.
• Kai kurios ligos išsivysčiusiose šalyse iš esmės išnyko (pavyzdžiui, poliomielitas ir difterija).
Tačiau šios ligos kituose pasaulio regionuose ir toliau sukelia protrūkius. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai ar imigrantai gali labai lengvai įvežti į šalį.
„Antivakcininiai judėjimai sukuria įvairius šūkius, kad infekcinės ligos nesunkios. Tikrai taip nėra. Kad ligų sumažėjimas susijęs ne su skiepais, o su pagerėjusia gyvenimo kokybe. Irgi netiesa, kodėl tuomet tokioje pažangioje šalyje, kaip Šveicarija, įvyko tymų protrūkis. Dar vienas mitas – vakcinos slopina imuninę sistemą. Epidemiologai pastebi, kad sunkių, mirtinų ligos formų dažnis sutampa su sunkių povakcininių atvejų skaičiumi. Tai reiškia, kad labai gerai, jog vaikas, kuriam pasireiškia sunkesnė povakcininė reakcija, buvo paskiepytas, kitaip jis sirgtų itin sunkia ligos forma“, - pabrėžia prof. V.Usonis.
 

Kūdikiai yra per maži, kad būtų skiepijami


Vaisius motinos įsčiose yra sterilus. Tik gimus, prasideda galingas naujagimio odos, žarnyno, viršutinių kvėpavimo takų ir kitų vietų užsisėjimas mikroorganizmais. Tai natūralus procesas, ir naujagimio imuninė sistema prie to puikiai prisitaikiusi. Tie, kurie nesugebėjo prisitaikyti, neišgyveno prieš milijonus metų. Skiepijimo esmė – sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant didesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos – natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai. Paskiepijus sužadinama visiškai natūrali imuninė reakcija, dažniausiai nesiskirianti nuo tos, kuri kyla sergant infekcine liga. Vaikai yra imunizuojami per kelis pirmuosius gyvenimo mėnesius, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži.
 

Užsikrėsti natūraliu būdu yra geriau nei skiepytis


Skirtumas tarp vakcinacijos ir imunizacijos sergant natūralia liga yra už imunitetą mokama kaina. Už vakcinaciją mokama kaina yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama kaina dažniausiai yra gerokai didesnė: natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystymosi sulėtėjimas po natūralios Haemophilus influenzae b tipo (Hib) infekcijos, kepenų sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar pneumonija po natūralios vėjaraupių infekcijos yra didelė už imunitetą mokama kaina.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai