Kada bejėgiškumas tampa stiprybe

Alkoholizmas – sunki progresuojanti liga, pasireiškianti liguistu potraukiu (priklausomybe) vartoti alkoholinius gėrimus. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad tai – asmenybės sutrikimas, sielos negalavimas. Kaip išbristi iš šio priklausomybės liūno? Skaudžia gyvenimo patirtimi sutiko pasidalinti mūsų pašnekovas – 45-erių metų vyras, Vilniaus universitete studijavęs mediciną. Negeria jau penkerius metus, šiuo metu dirba socialiniu darbuotoju. Dėl suprantamų priežasčių vadinkime jį Viktoru.
 
Kaip alkoholizmas paveikė jūsų asmenybę, jūsų gyvenimą?
Gerti pradėjau jaunystėje. Aplinkiniai man sakydavo, kad aš girtuokliauju „iš gero gyvenimo, neturiu valios“. O ar valios pastangomis galima sustabdyti viduriavimą!?
Alkoholizmas žlugdančiai atsiliepė visoms mano gyvenimo sritims. Gyvenimas tapo visiškai nevaldomas, nors, man, kaip išpuikusiam savanaudžiui ir egoistui, taip neatrodė. Vargino įkyrios mintys apie išgėrimą kaip būdą pabėgti nuo kasdieninių pareigų, rūpesčių ir nesėkmingi bandymai kontroliuoti svaigalų vartojimą. Praradau šeimą, draugus, darbus, liko tik sugėrovai. Atsirado finansinių problemų, blogėjo sveikata ir savijauta, kurią vis „taisydavau“ alkoholiu. Pavojingos situacijos, susižalojimai, neatsakingi poelgiai tapo mano gyvenimo norma.
Tačiau didžiausią žalą alkoholio vartojimas padarė mano dvasiniam gyvenimui. Tai pasireiškė puikybe ir egocentrizmu, nuolatinėmis baimėmis, nerimu, susierzinimais ir pykčiais, neadekvačiomis reakcijomis, panieka, pretenzijomis ir kaltinimais žmonėms ir pasauliui; smerkimu, priešiškumu, neapykanta, nuoskauda ir savigaila, kerštingumu, apmaudu ir nusivylimu, nuolatinėmis abejonėmis, neryžtingumu, pagyrūniškumu, padidintu kaltės jausmu, nepasitenkinimu savimi, savęs teisimu (ne kartą mėginau nusižudyti), pavyduliavimu ir paleistuvavimu, melavimu sau ir kitiems, veidmainiavimu, nesibaigiančiu ilgesiu, liūdesiu ir depresija...
Kada supratote, kad gyvenimas jums „slysta iš po kojų“? Kokia buvo gydymosi pradžia?
Gal po penkiolikos girtuokliavimo metų supratau, kad mano gyvenimas eina „šuniui ant uodegos“. Tuomet gydytojų patarimai tapti visišku abstinentu man neatrodė rimti. Norėjau pasveikti ir išmokti vartoti alkoholinius gėrimus saikingai. Tikėjau oficialiąja medicina (pats ją studijavau), todėl nutariau pasinaudoti žinomais alkoholizmo gydymo metodais. Išmėginau injekcijas, ampulių įsiuvimą, tabletes, arbatas, kodavimus, gydžiausi dviejuose reabilitacijos centruose, bendravau su psichiatrais, psichologais, dvasininkais... Deja, rezultatai buvo laikini. Be to, tokia psichikos prievarta sukeldavo rimtų komplikacijų: atsirasdavo susierzinimas, agresyvumas, keistas elgesys, depresija ir vėl – „užgėrimas“.
Gyvenimas tapo nepakeliama kančia. Netekau gyvenamosios vietos, pajamų, tapau asocialiu. Situacija vertė ieškoti išeities. Prablaivėjęs po eilinio girtuoklystės maratono, pradėjau galvoti: „kas gi man darosi?“. Manoma, kad alkoholizmo atsiradimą nulemia socialinė aplinka, genetinis polinkis ir psichinė sveikata. Pirmieji du veiksniai man netiko, o trečiąjį pamėginau išanalizuoti giliau. Kažkas negerai buvo mano dvasiniam pasauliui.
Šis suvokimas turbūt buvo labai skausmingas. Ką gi darėte toliau?
Iš pradžių teko besąlygiškai pripažinti savo visišką bejėgiškumą prieš alkoholį, susitaikyti su mintimi, kad aš sergu rimta liga ir kad alkoholis man – mirtini nuodai. Labai norėjau gyventi blaiviai. Sirgo mano kūnas (reikalavo cheminės medžiagos – alkoholio), protas (sutriko atmintis, dėmesys) ir dvasia (ir blaivas darydavau kvailiausius poelgius). Supratau, kad man reikalinga jėga, stipresnė už mane patį, galinti sutvarkyti mano dvasios chaosą (todėl ir medikai negalėjo man padėti), nes vienas nepajėgiu tvarkytis su šia liga. Atradau tikėjimą ne Buda, ne Machometu ar Kristumi, o tiesiog jėga – Dievu, kaip aš jį suprantu, kuris padeda man gyti.
Susiradau draugų, turinčių tokią pat problemą, pradėjau lankyti anoniminių alkoholikų psichoterapinę grupę. Egocentrizmas ir savivalė ilgą laiką neleido kuo nors tikėti, atsikratyti senų įpročių, įsitikinimų, kurie vedė mane į kapus. Suvokęs, kad sergu sunkia sielos liga, mokiausi keisti tai, ką galiu ir susitaikyti su tuo, ko pakeisti negali. Tačiau, kad gerai jausčiausi, man neužteko vien tik nustoti vartoti alkoholį. Išsiblaivius, slėgė kaltės jausmas, puikybė, pavydas, pagieža, nesąžiningumas, ką ankščiau slopindavau svaigalais. Supratau, kad turiu įvertinti savo praeitį, prisipažinti savo paklydimus sau ir kitiems.
Ar dalyvavimas psichoterapijos grupėje jums buvo naudingas?
Išsipasakojimas buvo (ir yra) labai svarbi sveikimo nuo alkoholizmo dalis. Ypač tai efektyviai veikia grupinės psichoterapijos metu, kai reikia peržengti per savo puikybę (juk labai sunku prisipažinti nepažįstamiems žmonėms savo klaidas), tai labai sveika. Atlikus sąžinės „inventorizaciją“, palengva sugrįžta lengvumo ir ramybės būsena. Tuomet nereikia atsipalaidavimo alkoholiu. Išnyksta paralyžiuojantis kaltės jausmas ir kiti dvasios defektai, vedantys prie atkryčio (ligos paūmėjimo – ilgalaikio gėrimo).
Kas dar jums buvo svarbu, kas padėjo einant blaivėjimo link?
Dar vienas dalykas, kurio man, kaip išpuikėliui ir egoistui (puikybė ir egoizmas – alkoholizmo varomosios jėgos), reikėjo mokytis – tai nuolankumas , kuris dažnai painiojamas su pataikavimu, veidmainiavimu. Mokiausi sutarti su gyvenimu: nuolankiai priimti situacijas, žmones ir pasaulį tokius, kokie jie yra, – viduje susitaikyti (tai turi teisę būti), o išoriškai – keisti, jei gali. Tai vedė mane į blaivų ir sveiką mąstymą.
Alkoholiką laiko prie praeities ir neleidžia eiti į priekį padarytos ir daromos skriaudos artimiesiems, draugams. Vengimas atsiskaityti su praeitimi taip pat neigiamai veikia sergančiojo dvasinę ir fizinę būseną, kas anksčiau ar vėliau atveda prie atkryčio. Kai negerdavau metus ar du, aš vėl sugrįždavau prie dar beprotiškesnio gituokliavimo, nes praeities klaidas stengiausi ne taisyti, o tiesiog „nusispjauti“ į jas.
Nustojęs vartoti alkoholį ypatingą dėmesį kasdien skiriu dvasinės būklės savianalizei, klaidų pastebėjimui ir pripažinimui! Supratau, kad, nesirūpinant dvasine sveikata, liga progresuoja toliau ir „prasiveržia“, kaskart vis skausmingiau. Toks alkoholikas savo artimiesiems yra „uždelsto veikimo bomba“. Žmona tokiais periodais man sakydavo: „Geriau tu gertum.“
Vadinasi, gera dvasinė sveikata yra rimtas vaistas nuo alkoholizmo?
Kelis kartus per dieną užduodu sau klausimus: kaip aš jaučiuosi? kodėl aš taip jaučiuosi? ką aš galiu padaryti, kad jausčiausi geriau? Man, kaip alkoholikui, svarbiausia yra sielos ir aplinkos ramybė. Kasdien bent pusvalandį skiriu meditacijai, maldai ar pabūnu su savimi tyloje.
Vienas iš alkoholizmo simptomų – savanaudiškumas. Todėl man, kaip sergančiam šia liga, labai svarbu yra nesavanaudiški pozityvūs poelgiai (labdara – plačiąja prasme). Atlygį gaunu visada – tai gyvenimo džiaugsmas, blaivybė.
Beje, nesavanaudiškas darbas – geriausias vaistas nuo depresijos.
Ką svarbu suprasti ir daryti alkoholikui, kad metimas gerti būtų efektyvus ir visam laikui?
Daugybę kartų aš mėginau mesti gerti. Pastangos buvo bergždžios, nes bloga buvo motyvacija: aš norėdavau negerti dėl žmonos, tėvų, draugų, darbdavių, kad jie nepyktų; dėl pinigų, kad jų turėčiau daugiau ir t.t. Bet, jausdamasis deramai neįvertintu, aš vėl sugrįždavau prie butelio. Nesupratau, kad girtuokliavimas – tai patologija, normalu yra gyventi blaiviai. Dabar aš negeriu dėl SAVĘS – toks gyvenimas man patinka labiau.
Kita priežastis, dėl ko man nepavykdavo sustabdyti alkoholizmo – noras tik negerti, bet ne noras keisti mąstymą, gyvenimo būdą, požiūrį į pasaulį.
Blaivybės pradžioje, aš laikiausi paprastų ir efektingų taisyklių, kurios padėdavo man išvengti pirmosios taurelės – nebūti pervargusiam, išalkusiam, ištroškusiam, nebūti aplinkoje, kur vartojamas alkoholis, nepirkti ir nelaikyti alkoholinių gėrimų namuose (tikrieji draugai niekada alkoholikui nesiūlys išgerti). Beje, visi mano buvę sugėrovai netrukus kažkur dingo. Tikriausiai aš jiems pasidariau neįdomus, o jie – man.
Šias taisykles, kuriomis naudojuosi ir dabar, aš vadinu meile sau, geru egoizmu.
Taigi mano bejėgiškumas tampa mano stiprybe. Dabar aš turiu jaukius namus, mane supa tie žmonės, su kuriais aš geriausiai jaučiuosi, dirbu man tinkančius ir patinkančius darbus, ir netikiu tais, kurie sako, kad negalima pakeisti savo gyvenimo.
Aš jį apverčiau aukštyn kojomis ir tuo labai džiaugiuosi.
Dėkoju jums už nuoširdų pokalbį. Tikiuosi, kad mes pratęsime pokalbius šia tema, o skaitytojai, turintys panašių problemų, pasinaudos jūsų skausminga, tačiau labai vertinga patirtimi. Sėkmės jums.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai