Suaugę alkoholikų vaikai

Suaugę alkoholikų vaikai pasižymi panašiomis dvasinėmis charakterio savybėmis, suformuotomis specifinėje, su alkoholiu kovojančioje šeimoje.
 

Ar Jūs:

• Stokojate pasitikėjimo?
• Jaučiatės izoliuotas, vienišas?
• Neigiate ar užgniaužiate stiprius jausmus?
• Jaučiate kaltę?
• Jaučiatės nepelnytai nuskriaustas ar sugėdintas?
• Norite artumo, bet tuo pat metu jo bijote?
• Esate blogos nuomonės apie save?
• Jaučiatės liūdnas?
• Siekiate kontroliuoti save?
• Siekiate kontroliuoti kitus?
• Dalijate pasaulį į juodą ir baltą?
• Turite perdėtai didelį atsakomybės jausmą?
• Desperatiškai norite patikti?
• Jaučiatės nejaukiai, kai reikia kovoti už save?
• Perdėtai smarkiai reaguojate, jeigu jus kas nors kritikuoja?
Jeigu atsakėte “taip” į keletą klausimų, tai greičiausiai jaučiatės taip, tarsi kažkas per padidinamąjį stiklą būtų ištyrinėjęs jūsų vidinį pasaulį. “Iš kur jie žino?” - ar ne ši mintis jums kilo? Jei taip, tai yra dar keletas klausimų, į kuriuos paprastai atsakymą norėtų gauti suaugę alkoholikų vaikai.
 

Kaip aš galiu įsitinkinti, kad mano tėvai tikrai buvo alkoholikai?

Oficialiai patvirtinta diagnozė jums nebūtina. Šeimoje be galo svarbu pasitikėjimas ir saugumo jausmas, o alkoholis visa tai sugriauna. Tada šeimoje įsivyrauja chaosas - štai kas vaikui svarbiau nei gydytojo išvados. Manoma, kad net kas trečioje šeimoje atsiranda problemų, susijusių su alkoholiu.
Jeigu nors į vieną iš 5 pateiktų klausimų atsakysite teigiamai, tai nėra jokios abejonės - jūsų šeimoje buvo su alkoholiu susijusių problemų:
1. Ar kada nors pagalvojote, kad kuris nors vienas ar abu tėvai turėjo problemų su alkoholiu?
2. Ar kada nors pykotės ar ginčijotės su kuriuo nors iš tėvų todėl, kad jis buvo per daug išgėręs?
3. Ar kada nors norėjote, kad jūsų tėtis (mama) mažiau gertų?
4. Ar kada nors jautėte kaltę ar atsakomybę, kad tėvai per daug vartoja alkoholio?
5. Ar kada nors jautėte fizinius simptomus (pvz., pilvo spazmus), o gal verkėte susijaudinęs, nes tėvai (ar vienas iš jų) per daug vartojo alkoholio?
 

Bet dabar aš gyvenu atskirai. Tai kodėl man turėtų rūpėti tėvų problemos?

Jeigu gyvenote alkoholikų šeimoje, tikriausiai labai ilgai svajojote apie tas dienas, kai šiek tiek paaugęs galėsite išvažiuoti studijuoti į kuo toliau esantį miestą, palikdamas skausmą ir chaosą. Bet ar tikrai viską palikote namuose? Deja, kai ko neįmanoma palikti - tai giliai širdy pasislėpusių prisiminimų. Greičiausiai nustebote supratęs, jog labai dažnai jaučiate nepasitenkinimą, apatiją, nutolimą nuo žmonių - kitaip sakant, lygiai tą patį, ką jautėte namuose. Tai visai suprantama, nes reikšti jausmus ir suvokti pasaulį mes išmokstame būtent šeimoje. Nors visose šeimose yra savų taisyklių, bet gyvenant su tėvais alkoholikais užkertamas kelias vaiko dvasiniam augimui.
Alkoholikų šeimoje yra trys pagrindinės taisyklės:
1. NETIKĖK. Alkoholikų šeimose pažadai paprasčiausiai užmirštami, šventės atšaukiamos, o tėvų nuotaika visai nenuspėjama. Todėl suaugę alkoholikų vaikai išmoksta nepasitikėti kitais žmonėmis ir praeina labai daug laiko, kol jie patiki, kad yra žmonių, kurie laikosi savo žodžio.
2. NEJAUSK. Nuolatinis skausmas ir nusivylimas - štai kas visą laiką graužia vaiką, gyvenantį su tėvais alkoholikais. Jeigu nori išgyventi, vaikas turi išmokti nejausti. Be to, girti tėvai dažniausiai išreiškia neigiamas emocijas, atsiradusias apsvaigus nuo alkoholio, o kitą dieną viską neigia. Suaugę alkoholikų vaikai nėra matę tinkamo pavyzdžio, kaip išreikšti teigiamas emocijas, arba kad emocijos galėtų duoti ką nors gero. Jie dažniausiai galvoja: “Kodėl pasiduoti jausmams - juk tik prarandama kontrolė, bet niekas nepasikeičia. Aš nenoriu nieko įskaudinti”.
3. NEKALBĖK. Alkoholikų šeimose paprastai mažai kalbamasi apie pačią liūdniausią realybės dalį - alkoholį. Tai kyla iš šeimos poreikio vaidinti visiškai normalius, neigiant egzistuojančią problemą. Kartais vyrauja nereali viltis - jeigu apie tai nekalbėsi, tai problema išnyks savaime. Be to, vaikai dažnai neranda laiko nuoširdžiam pokalbiui su tėvais - jie arba girti, arba nori užmiršti savo klaidas. Suaugę alkoholikų vaikai išmoksta nesikalbėti apie nemalonius dalykus.
Jeigu mano šeima kalta dėl dvasinių problemų, tai kodėl mano brolis ar sesuo, rodos, jaučiasi puikiai?
Kiekvienas šeimos narys bando surasti savą būdą išgyventi, nepažeidžiant svarbiausių alkoholikų šeimos taisyklių.
Yra keli skirtingi vaidmenys, kuriuos vaidindami vaikai bando sumažinti dvasinį skausmą:

Didvyris. Šie vaikai deda visas pastangas, kad jų šeima
pasauliui atrodytų kuo normalesnė. Be to, jie stengiasi labai gerai mokytis, kuo daugiau pasiekti gyvenime, tapti kompetentingais ir prisiimti kuo daugiau atsakomybės. Dažnai tokio persistengimo kaina - savo paties jausmų neigimas ir tikėjimas, kad kažkam “moki duoklę”.
Prisitaikėlis. Bandydami kovoti su chaosu šeimoje, šie vaikai prisitaiko joje gyventi, tačiau visai netinkama forma: jie išmoksta nieko nesitikėti ateityje ir nieko neplanuoti, siekia būti nepastebimi ir neišmoksta kovoti už save. Rezultatas - suaugę jie jaučia, kad gyvenimas tarsi plaukia pro šalį, o jie lieka tik pašaliniai stebėtojai.
Taikdarys. Šie vaikai išmoksta sušvelninti kiekvieną nemalonią situaciją šeimoje. Jie prisiima visišką atsakomybę už šeimos emocinę būklę. Vėliau jie dažniausiai pasirenka darbą, kuriame reikia padėti kitiems - taip suaugę alkoholikų vaikai suranda būdą toliau ignoruoti savo pačių emocinius poreikius.
Atpirkimo ožys. Šie žmonės dažnai apibūdinami kaip “šeimos nelaimė”. Jie dažniausiai patenka į visokias keblias situacijas, įskaitant piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais - greičiausiai taip išreikšdami pyktį šeimai. Dažniausiai jie iškrečia ką nors tada, kai šeimoje susikaupia įtampa, ir “atpirkimo ožys” nuo tikrosios - alkoholio - problemos nukreipia dėmesį į save.
 

KOKIA BUS MANO ATEITIS?

Ką gi daryti dabar, kai žinote, jog tėvų polinkis į alkoholį smarkiai paveikė jūsų charakterį? Kaip pasijausti geriau?
Pirmas žingsnis - tai aiškiai suvokti, kas vyko, kai jūs augote (tai ne taip paprasta ir trunka ilgokai). Antrasis - tai aiškiai suvokti, kas Jūs esate dabar.
Beje, labai ilgai trukusiais tyrimais įrodyta, jog suaugę žmonės, nepaisant vaikystėje patirtų traumų, gali būti visiškai normalūs. Viltys, kad galite atsikratyti slegiančių vaikystės prisiminimų, - labai pagrįstos. Tačiau kartais vienam tai padaryti būna labai sunku, todėl kreipkitės pagalbos į psichoterapeutą. Jeigu manote, kad psichoterapija - tik silpniems, tai labai klystate. Juk kai skauda dantį, visi eina tik pas stomatologą ir nelaukia, kol skausmas praeis savaime. O jeigu negyja dvasiniai randai, tai kodėl nenuėjus pas tą gydytoją, kuris gali padėti greičiausiai?