Pneumokoniozė

Apibrėžimas. Pneumokoniozė – tai lėtinė plaučių liga, prasidėjusi dėl ilgalaikės sąveikos su oru, kuriame yra didelė neorganinių arba organinių (rečiau) dulkių koncentracija. Ją dažniausiai sukelia trys neorganinės medžiagos: asbestas, silicis ir anglis. Taip pat pasitaiko sunkiųjų metalų (kobalto, kurio yra dažuose, ir kt.) sukeliama pneumokoniozė.
Etiologija ir patogenezė. Pneumokoniozę lemia darbo kenksmingomis sąlygomis trukmė, ekspozicijos intensyvumas, medžiagų dalelių rūšis, savybės (dydis, geometrinė forma), higieninės darbo sąlygos, individualių apsaugos priemonių naudojimas. Į plaučius gali būti įkvėpta gana ilgų (> 10 μm ilgio) asbesto plaušelių, lengvai prasiskverbiančių į plaučių audinį ir pleurą. Dauguma įkvėptų neorganinių medžiagų dalelių, kurių nepašalina gynybiniai mechanizmai, patenka į bronchioles. Alveoliniai makrofagai šalina į plaučius patekusias medžiagas. Tačiau kartu makrofagai yra aktyvinami ir skatina kitas uždegimines ląsteles (neutrofilus, limfocitus) kauptis plaučių audinyje (alveolitą). Uždegiminių ląstelių išskiriamos proteazės, aktyvūs deguonies junginiai pažeidžia plaučių architektoniką. Pneumokoniozės patogenezės schema yra tokia: pirminis pažeidimas, bronchiolitas, alveolitas, pneumofibrozė. Dažniausiai pneumokonioze susergama po 20 metų darbo kenksmingomis sąlygomis. Rečiau ligos eiga gali būti ūminė ar poūmė.
Klinikiniai simptomai. Klinikiniai ligos simptomai esti nespecifiniai. Galimi įvairūs klinikiniai sindromai – bronchito, bronchiolito, plaučių emfizemos, lėtinio kvėpavimo nepakankamumo ir kt. Retai gali būti melanoptysis (juodos spalvos skreplių iškosėjimas). Pneumokoniozės ankstyvosios stadijos klinikinė simptomatika yra labai skurdi.

Tyrimo metodai. Atliekant rentgeninį tyrimą plaučiuose randama židinių, konglomeratų, pneumofibrozė, emfizema. Pastaraisiais metais labai sumažėjo sunkių pneumokoniozės formų, todėl ypač svarbi yra plaučių kompiuterinė tomografija. Tiriant plaučių funkciją, diagnozuojama restrikcinių, rečiau obstrukcinių sutrikimų. Sąveikai su neorganinėmis medžiagomis dokumentuoti gali būti atliktas bronchoalveolinis lavažas (BAL). Retai pneumokoniozei diagnozuoti naudojama bronchoskopinė plaučių audinio biopsija.

Diagnostika. Patologinio morfologinio ir klinikinio tyrimų duomenys gali nesutapti. Ligos diagnostikai biopsinės medžiagos tyrimo duomenys yra specifiškesni negu klinikiniai ar radiologiniai simptomai. Tačiau objektyvaus tyrimo, plaučių funkcijos ir kraujo dujų duomenų klinikinė reikšmė gerokai didesnė. Tiriant biopsinę medžiagą aptikti pokyčiai gali būti labai menki, nors žmogus ilgai dirbo didelės dulkių koncentracijos aplinkoje. Tačiau, esant neryškiems klinikiniams simptomams ir rentgeniniams plaučių pokyčiams, plaučių biopsinėje medžiagoje gali būti ryškios pneumofibrozės požymių. Todėl, diagnozuojant pneumokoniozę, ypač svarbu atsižvelgti į ligos anamnezę, esamas ir buvusias darbo sąlygas, visų tyrimų duomenis. Pneumokoniozės diagnostikos kriterijai yra sąveika su profesinėmis neorganinėmis dulkėmis ir rentgeniniai plaučių pokyčiai. Plaučių biopsija pneumokoniozės diagnostikai dažniausiai nebūtina.Pneumokoniozės gydymas simptominis. Darbuotojus turėtų tirti pulmonologai, radiologai, profesinių ligų specialistai ir kt. Prieš priimant į kenksmingą darbą, žmogus turi pasitikrinti sveikatą. Jam turi būti atliktas krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas, spirometrija, kraujo tyrimas. Asmenims, kuriems yra bronchų ir plaučių pokyčių, nerekomenduojama dirbti kvėpavimo organams kenksmingomis sąlygomis. Labai svarbu laikytis darbo higienos ir saugos reikalavimų, dėvėti tinkamas asmeninės apsaugos priemones. Jei dirbama kenksmingomis darbo sąlygomis, periodiškai (vieną kartą per metus) turi būti atliekami tyrimai.

 

Klinikinė pulmonologija, ketvirtasis papildytas leidimas / parengta vadovaujant Edvardui Danilai

Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2015 m. – 989 p.

Mūsų draugai