Pneumocistozė (B59)

I.1. Etiologija: sukėlėjas – Pneumocystis jirovecii (anksčiau vad. P. carinii), turintis grybelių ir pirmuonių savybių, sąlygiškai patogeninis mikroorganizmas, priklauso į mieles panašiems grybeliams – blastomicetams.

2. Epidemiologija: infekcijos šaltinis – žmogus, avys, graužikai, šunys; 
užsikrečiama lašiniu būdu per orą, sukėlėjas į vaisių gali patekti ir perplacentą;
sukėlėjas labai paplitęs tarp sveikų žmonių, dauguma žmonių kraujo serume turi antikūnų prieš P.carinii; P.carinii sukelia oportunistinę infekciją žmonėms, turintiems silpną imunitetą
(sergantiems AIDS, tuberkulioze, limfogranulomatoze, vartojantiems imunosupresantus, turintiems įgimtą imuninės sistemos deficitą ir kt);

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – vidutiniškai 30–40 dienų;
pneumocistozė gali būti: nuo lengvos iki žaibiškos formos, kartais eiga besimptomė;
dažniausiai prasideda palengva, jos pradžia trunka nuo 10 dienų iki 3–4 savaičių;
pagrindiniai klinikiniai pneumocistozės simptomai – užsitęsęs sausas kosulys,
kartais atkosima nedaug skreplių, kurie gali būti su kraujo priemaiša;
palengva didėjantis dusulys, sunkumas krūtinėje ir už krūtinkaulio, sustiprėjantis įkvepiant arba kosint;
karščiavimas;
padažnėjęs kvėpavimas (būdingas sergant sunkia forma);
sunkios P.carinii sukeltos pneumonijos (PCP) klinika panaši j suaugusiųjų kvėpavimo distreso sindromą, apie 10% ligonių PCP sukelia savaiminį pneumotoraksą
ir bronchopleurines fistules; kartais PCP sergančių ligonių pneumocistozė gali išplisti ir į kitus organus, gali būti:
pneumocistinė tarpuplaučio limfadenopatija;
pneumocistinis hepatitas;
splenitas;
ascitas su mazgais skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje;
kaulų čiulpų pažeidimas;
tiroiditas;
mastoiditas;
chorioiditas;
infekcijai išpiltus į daugelį organų ir prasidėjus šių organų nepakankamumui, ligoniai gali mirti.

4. Diagnozę pagrindžia:
sukėlėjo išskyrimas iš kvėpavimo takų sekreto ar biopsinės medžiagos (tiriamoji medžiaga gaunama, atliekant fibrobronchoskopiją su BAL) histopatologiniais metodais: mikroskopuojant tepinėlį, dažytą Gramo-Veigerto sidabravimo būdu,
Gomori metenamino sidabru ar toluidino mėlynuoju (nusidažo cistos) arba Romanovskio- Gimzos būdu (nusidažo trofozoitai, cistų branduoliai ir tarpinės formos); 
sukėlėjo nustatymas BAL turinyje NIFR metodu, vartojant monokloninius antikūnus;
sukėlėjo nukleorūgščių nustatymas BAL turinyje, nosiaryklės nuoplovų tepinėliuose,
skrepliuose ar kraujo serume PGR būdu; kraujo tyrimas: leukocitozė (ne visais atvejais), limfopenija (AIDS atveju), padidėjęs ENG, hipoksemija (daugeliu PCP
atvejų pO2 <80 mmHg), padidėjęs LDH aktyvumas kraujo serume; krūtinės ląstos rentgenogramoje: tarpaudininė infiltracija šoninėse ir apatinėse plaučių dalyse, ilgai progresuojant, gali būti alveolinės infiltracijos
požymių, lengvų formų atvejais rentgenogramos gali būti be patologinių požymių.

5. Diagnozės formulavimas:
Pneumocystis carinii pneumonia lobi inferioris sinistri.
Pneumocystosis: pneumonia lobi inferioris dextri et hepatitis acuta.

II. Gydymas:
1. Antrasis arba trečiasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinis gydymas:
a) gerti (sunkios ligos formos atveju į veną) skiriama trimetoprimo po 15–20 mg/kg ir SMX po 75 mg/kg per parą, dozę padalijant į 4 kartus, AIDS ligonių gydymo trukmė – 21 diena, o ŽIV neužsikrė-tusių imunodepresinių ligonių -–14 dienų; arba alternatyvus gydymas vienu iš šių preparatų:
b) pentamidino lašinama lėtai į veną po 3–4 mg/kg kartą per parą;
c) gerti dapsono po 100 mg per parą kartu su TMP 20 mg/kg per parą (tinka tik nesunkioms formoms gydyti);
d) gerti atovakono po 750 mg 3 kartus per parą;
e) gerti klindamicino po 600 mg 4 kartus per parą kartu su primachino 15–30 mg per parą (tinka tik nesunkioms formoms gydyti), klindamicino galima skirti į veną;
f) pentamidino aerozolio po 300–600 mg per parą rekomenduojama skirti gydymui po ligonio būklės pagerėjimo.
4. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų;
b) vidutinio sunkumo ir sunkiais atvejais, norint išvengti kvėpavimo funkcijos pablogėjimo, kuris dažnai prasideda po antibiotikoterapi-jos, skiriama gliukokortikoidų: prednizolono gerti po 40 mg 2 kartus per parą 5 dienas, vėliau dozę sumažinant iki 40 mg 1 kartą per parą 5 dienas, vėliau dar 10 dienų reikia skirti po 20 mg 1 kartą per parą;
c) oksigenoterapija, jeigu reikia – dirbtinė plaučių ventiliacija. 
Chemoprofilaktika: profilaktinis gydymas rekomenduojamas ŽIV užkrėstiems asmenims, kurių CD4 ląstelių yra mažiau kaip 200/mm arba serga burnos kandidamikoze, taip pat po pirmųjų klinikinių PCP simptomų; skiriama TMP/SMX viena viengubos (80 mg TMP ir 400 mg SMX) ar dvigubos (160 mg TMP ir 800 mg SMX) dozės tabletė vieną kartą per parą gerti (vieną dvigubos dozės tabletę galima skirti tik 3 kartus per savaitę) arba dapsono gerti 50 mg per parą.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai