Pleziomonadinė infekcija (A04.8)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjai –Vibrionaceae šeimos fakultatyviniai anaerobai, gramneigiamieji.
Plesiomonas genčiai priklauso viena rūšis – Plesiomonas shigelloides.
2 . Epidemiologija:
svarbiausias infekcijos šaltinis – žuvys ir kiti vandenyje gyvenantys gyviai. Sukėlėjų yra ne tik atviruose vandens telkiniuose, bet ir nutekamuosiuose vandenyse, kūdrose, upėse, naminių gyvūnų (kačių, šunų, karvių, avių ir kt.) žarnyne; žmonės užsikrečia per užkrėstus maisto produktus arba vandenį; manoma, kad šie sukėlėjai gali turėti įtaką „keliautojų diarėjai“ prasidėti; liga daugiausia paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 20–24 val.;
viduriavimas 3–6 kartus per parą vandeningomis išmatomis be priemaišų;
temperatūra normali;
pykinimas ir vėmimas būna retai;
retkarčiais ligos eiga gali būti sunkesnė: panaši į šigeliozę arba cholerą,
meningitą,
cholecystitą, artritą;
galimi kasos pūliniai.
4. Diagnozę pagrindžia: sukėlėjai išmatų pasėlyje.
5. Diagnozės formulavimas: Plesiomoniosis: enteritis acuta. Ligos sunkumas: levis ( mitis, gravis).
II. Gydymas:
kai ligos eiga tipiška, pasveikstama savaime po 3–7 dienų, todėl gydyti nereikia;
sunkesniais atvejais – geriamoji ar parenteralinė rehidratacija bei antibiotikoterapija (sukėlėjas jautrus bevelk visiems antibiotikams, išskyrus peniciliną);
labai veiksmingi fluorochinolonai (ofloksacinas, ciprofloksacinas, norfloksacinas), dozės ir gydymo trukmė kaip aeromonadinės infekcijos

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai