Pasiutligė (A82)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Rhabdoviridae šeimos, Lyssavirus genties virusas, turintis RNR.
2. Epidemiologija:
šaltinis gamtoje – šunys, vilkai, lapės, mangustai, katės; gali sirgti ir naminiai gyvuliai, ir paukščiai;
žmogus užsikrečia įkandus pasiutusiam gyvūnui, kartais – pro epidermio pažaidas patekus sergančio gyvūno seilių;
imlumas visuotinis, imunitetas nežinomas (100% mirštamumas).
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – nuo 10 iki 90 dienų, kartais – iki metų ar net dešimtmečių
(slaptasis viruso išlikimas);
prodrominiai simptomai (silpnumas, skausmas ir patinimas įkandimo vietoje, nemiga,
baimė) 2–3 dienas;
a) sujaudinimo ir vandens baimės (hidrofobijos) stadija: neramumas, blaškymasis;
rijimo raumenų skausmingi traukuliai (disfagija);
gilus, nelygus kvėpavimas, žagsėjimas, aerofobija, nenuryjama seilių,
seilėtekis;
veido cianozė, išsiplėtę vyzdžiai, užkimęs balsas;
šaltos galūnės, prakaitavimas;
aukšta temperatūra (iki 40 °C) vėlyvoji lengva stadija;
sąmonė iš pradžių normali, vėliau psichomotorinis sujaudinimas;
regėjimo, klausos haliucinacijos; agresyvumas, sukeltas dėl persekiojimo
haliucinacijų;
gali būti baltosios karštligės priepuoliai (ypač alkoholikams);
b) paralyžinė stadija:
nurimstama;
sustiprėja seilėtekis ir traukuliai;
paralyžiuojamos kojos (hemiplegija ir paraplegija);
staigi mirtis dėl kvėpavimo centro paralyžiaus.
4. Diagnozę pagrindžia:
virusologiniai tyrimai: suleidus baltosioms pelėms į smegenis biopsinės medžiagos
ar seilių, ir joms žuvus, nustatomi jų smegenų ląstelėse
Negrio intarpai ir viruso
antigenai, rečiau virusai išauginami audinių
kultūroje;
Negrio intarpų nustatymas histologiškai tiriant nugaišusio gyvulio smegenis,
mirusiojo
žmogaus smegenis (Amono ragą); viruso antigenų nustatymas pažeistuose ar
užkrėstuose audiniuose IFR ir ELISA metodais;
viruso RNR nustatymas užkrėstuose audiniuose, atliekant PGR; leukocitozė, limfocitozė,
monocitozė.
5. Diagnozės formulavimas:
Rabies (lyssa, hydrophobia).

II. Gydymas:
1. Specialus režimas – ligonis guldomas į atskirą užtemdytą palatą, saugojamas nuo triukšmo, šviesos ir kitų dirgiklių.
2. Dieta – P1. Galinčiam valgyti ligoniui duodama įprasto maisto, vėliau skiriamas parenteralinis maitinimas mikroelementų ir maisto medžiagų turinčiais tirpalais.
3. Etiotropinis gydymas:
švirkščiama į raumenis homologinio ar heterologinio antirabinlo imunoglobulino 40
TV/kg kūno masės.
4. Patogenezinis gydymas:
į veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų.
5. Simptominis gydymas:
a) į veną švirkščiama 0,5% sedukseno tirpalo 2 ml;
b) į raumenis švirkščiama 2,5% aminazino tirpalo 4 ml; prireikus skiriama:
c) natrio oksibutirato, bendrųjų anestetikų.
Imunoprofilaktika: gyvūnų sukandžioti žmonės skiepijami inaktyvinta antirabine vakcina
(0, 3, 7, 14 ir 28 dienomis po pirmosios parenteralinės injekcijos).
Apie žaizdą ir į raumenis leidžiama homologinio ar heterologinio (arklio) imunoglobulino
(40 TV/kg): pusė dozės leidžiama į kitą raumenų vietą nei vakcina,
pusė – į žaizdą.

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai