Parvovirusinė infekcija (B08.3)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – B19 parvovirusas, turintis DNR, priklausantis Parvoviridae šeimai.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – sergantis simptomine ir besimptomine parvovirusinė infekcija žmogus; užsikrečiama oro lašiniu, buitinio kontakto, parenteriniu (per kraują ir jo produktus) būdais ir per placentą.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 5–15 dienų;
a) vaikams B19 parvovirusinė infekcija dažniausiai pasireiškia kaip infekcinė eritema (penktoji liga):
temperatūra normali ar subfebrili; nuo pirmos ligos dienos atsiranda būdingi bėrimai veido odoje: pradžioje parausta skruostai („pliaukštelėjimo per skruostą simptomas“), vėliau atsiranda makulopapulinis bėrimas, kuriam susiliejus, veide susidaro peteliškę primenanti figūra; išberiamos galūnės ir liemuo, blykšdami bėrimai (blykšta nuo dėmės centro) kojose primena tinkleli; bėrimai laikosi įvairiai: nuo 2-jų dienų iki 2-jų savaičių; kartais išnykę bėrimai vėl atsiranda tose pačiose vietose; bėrimo metu gali pasireikšti kvėpavimo takų uždegimo ir konjuktyvito požymiai, sąnarių (plaštakų, riešų, pėdų) skausmai ir patinimai, dažniau suaugusiesiems; gali būti ir besimptominė, latentinė ligos eiga.
b) suaugusiesiems B19 parvovirusinė infekcija gali pasireikšti kaip ūminė aplastinė krizė su staigiu hemoglobino kiekio sumažėjimu iki gyvybei grėsmingos ribos; tai dažniausiai atsitinka sergantiesiems lėtinėmis kraujo ligomis.
c) B19 parvovirusas gali būti įvairių sąnarių, dažniausiai simetrinių, pakenkimo priežastimi. B19 parvovirusiniais artritais dažniausiai serga jaunos moterys (iki 35 metų), liga prasideda staiga su išreikšta uždegimine reakcija, trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.
d) užsikrėtus B19 parvovirusu nėščiai moteriai, išsivysto sunki vaisiaus patologija: širdies pakenkimai (endokarditas, miokarditas ar perikarditas), nuo kurių vaisius
dažniausiai žūsta; įvairaus laipsnio vaisiaus mažakraujystė ir hipoksija su staziniu širdies nepakankamumu ir generalizuota edema, nuo kurių, pokyčiams progresuojant, vaisius žūsta; labiausiai vaisius yra pažeidžiamas, jei motina užsikrečia per antrąjį nėštumo trimestrą, nes vaisiaus organizme tuo metu dar nesigamina apsauginiai antikūnai. Užsikrėtus per pirmąjį nėštumo trimestrą, vaisiaus pažeidimo rizika yra mažesnė, nes kraujodaros sistema dar tik formuojasi, tačiau gali įvykti savaiminis persileidimas. ŽIV infekuotiesiems asmenims užsikrėtus B19 parvovirusu, gali išsivystyti įvairios ėtinės kraujo ligos.
4. Diagnozę pagrindžia:
dažniausiai klinikinėje praktikoje atliekamas imunologinis tyrimas – savitųjų IgM klasės antikūnų nustatymas 2–3 ligos savaitę ELISA metodu; molekuline hibridizacija
nustatomos B19 parvoviruso nukleorūgštys tiriamojoje medžiagoje (serume, audinių ekstraktuose, kraujo ląstelėse, kvėpavimo takų sekretuose). Parvovirusinės infekcijos diagnostikai virusologiniai tyrimo metodai taikomi retai. Kraujo tyrime randama pancitopenija, padidėjęs CRB, padidėjęs ENG. Vaisiaus B19 parvovirusinės infekcijos tyrimas pradedamas nuo echoskopinio ištyrimo. Nuo 17- tos nėštumo savaitės galima atlikti kordocen-tezę ir amniocentezę. B19 parvoviruso nukleorūgštys vaisiaus kraujo ląstelėse, serume ar amniono skystyje nustatomos, atliekant molekulinę hibridizaciją (PGR).
5. Diagnozės formulavimas:
Erythema infectiosum (penktoji liga) arba erythema infectiosum (parvovirosa).
Infectio parvovirosa: anaemia aplastica acuta
Infectio parvovirosa: polyarthritis ac.
Infectio parvovirosa congenita: endocarditis (myocarditis, pericarditis) ac.
Ligos sunkumas: levis, mitis, gravis.
II. Gydymas:
1. Trečiasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinio gydymo nėra.
Asmenims, turintiems normalią imuninę sistemą, B19 parvovirusinė infekcinė eritema praeina savaime.
4. Patogenezinis gydymas:
a) jei ligoniai karščiuoja ar išryškėja bendros intoksikacijos reiškiniai, detoksikacijai skiriamos lašinės gliukozės, elektrolitų tirpalų infuzijos;
b) jei išsivysto ryški ūminė aplastinė krizė (dažniausiai asmenims, sergantiesiems lėtinėmis kraujo ligomis) būtina perpilti kraują;
c) įtarus vaisiaus vandenę, siūloma nėščiąsias gydyti didelėmis imunoglobulino dozėmis, tačiau šis gydymo metodas dar diskutuotinas.
5. Simptominis gydymas:
kartais gali pasilikti ilgalaikės ar net pastovios artralgijos. Tokiais atvejais skiriami nesteroidinių priešuždegiminių vaistų kursai.

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai