Šiuolaikinis požiūris į Parkinsono ligą

Prieš 195-erius metus Parkinsono pavardė nebuvo siejama su jokiais konkrečiais simptomais ar liga. 1817 m. Džeimsas Parkinsonas (James Parkinson), britų gydytojas ir geologas, išspausdino „Esė apie drebantįjį paralyžių“ („Essay on Shaking Palsy“), kuriame aprašė pacientams būdingą ramybės ir pozos drebėjimą, sukaustymą, sulėtėjimą. XIX a. II pusėje garsus prancūzų neurologas ir psichiatras Žanas Martinas Šarko (Jean Martin Charcot) šiai ligai suteikė Parkinsono ligos pavadinimą.
 

Paplitimas
Šiandien Parkinsono liga – viena iš dažniausių degeneracinių nervų sistemos ligų. Ja serga daugiau kaip 1 mln. žmonių Europos Sąjungoje, pasaulyje – 10 mln. Sergamumas nuolat didėja: 2010 m. Lietuvoje užregistruota beveik 2 kartus daugiau atvejų nei 2001 m. Apskritai Parkinsono liga serga apie 1 proc. vyresnių nei 60 metų amžiaus gyventojų. Dažniausiai yra atsitiktiniai, bet 5-10 proc. atvejų yra šeiminiai – tuomet liga pasireiškia jaunesniame amžiuje. Pastaraisiais metais pastebima ligos jaunėjimo tendencija: vis dažniau diagnozė nustatoma vos 30 m. perkopusiems ar net jaunesniems asmenims, itin retai – ir vaikams.
Tačiau gerėja ligos diagnostikos galimybės. Atsirado nauji tikslūs galvos smegenų biocheminių ir struktūrinių pakitimų vaizdavimo metodai, tokie kaip radionuklidinė kompiuterinė tomografija (RKT arba SPECT), pozitroninė emisinė kompiuterinė tomografija (PET), tobulėja genetinė diagnostika.
Visuomenė vis daugiau sužino apie ligos simptomus, todėl pas gydytojus dažniau atvyksta pacientai, kurių liga ankstyvos stadijos, o tai palengvina gydymą.
Priežastys
Nors vienu žodžiu įvardinti priežasties šiandien dar negalime, tačiau galime nustatyti, kad tam tikri genai pradeda teikti klaidingą informaciją, todėl sutrinka biocheminė pusiausvyra galvos smegenyse ir pradeda nykti specializuotos nervinės ląstelės.
Kodėl tie genai – individuali mūsų organizmo kompiuterio programa – pradeda „šlubuoti“? Kiekvienam žmogui būdingas unikalus genetinis kodas, kurį išjudina įvairūs aplinkos veiksniai: apsinuodijimai, traumos, stresai, infekcijos, medžiagų apykaitos pakitimai. Todėl nervinės ląstelės amžius sutrumpėja: ji tampa lengviau pažeidžiama. Dėl galvos smegenų kamieno specialių ląstelių veiklos sutrikimo Parkinsono ligos metu pritrūksta svarbaus biogeninio amino – dopamino, sutrinka ir kitų medžiagų pusiausvyra – serotonino, noradrenalino, acetilcholino.
Dopaminas skatina judrumą, reguliuoja impulsus, paros ritmą, serotoninas svarbus emocinei pusiausvyrai, nuotaikai ir miegui reguliuoti, acetilcholinas stipriai susijęs su pažinimo funkcijomis ir įvairių organų – virškinimo, šlapinimosi, širdies ir kraujagyslių sistemos – veikla. Taigi galvos smegenyse įsivyraujanti cheminė netvarka sukelia įvairiausius simptomus, o ligai progresuojant jie sunkėja.
Daugumai ligonių aiškaus paveldėjimo nenustatoma, tačiau mažiau nei 10 proc. Parkinsono ligos atvejų yra paveldimi. Nebūtinai perduodama tiesiogiai iš kartos į kartą (dominantiniu būdu). Daugiau kaip 90 proc. atvejų rizikos veiksnys – vyresnis amžius.
Simptomai
Klasikinius šios ligos simptomus 1817 m. aprašė J.Parkinsonas ir po 50 m. papildė Ž. M. Šarko. Tai kūno dalių drebėjimas ramybės ir tam tikros pozos metu, judesių sukaustymas ir sulėtėjimas, pasikeitusi eisena (palinkimas į priekį, žingsnių sutrumpėjimas, kojos lyg prilipusios prie žemės), ilgiau sergant tampa sunku pradėti judėti, keisti kūno padėtį, sutrinka pusiausvyra, galima nukristi be kitos akivaizdžios priežasties. Tačiau šiandien mokslininkai tvirtai įsitikinę: Parkinsono liga nėra vien tik judėjimo sutrikimas, patys ankstyviausi simptomai nesusiję su judrumo pasikeitimu. Prieš kelerius ar net keliolika metų iki tipiškų simptomų išsivystymo susilpnėja uoslė, sutrinka miegas (sunku užmigti, dažnai prabundama, kartais vargina slogūs pasikartojantys sapnai), prasideda depresija ar/ir nerimastingumas, sumažėja gebėjimas džiaugtis gyvenimu, kartais sutrinka lytinis gyvenimas, kankina neaiškūs skausmai, vidurių užkietėjimas, padažnėjęs šlapinimasis (ypač naktį), nuovargis. Į šiuos simptomus reikia atkreipti dėmesį ir pacientams, ir gydytojams, nes jie gali būti ir savarankiški sutrikimai, ir kitos nervų sistemos ligos pranašai.
Diagnostika
Nuomonė, kad Parkinsono liga diagnozuojama pagal svarbiausius klinikinius simptomus, atmetus kitas panašias ligas, vis dar aktuali, tačiau būtina suprasti, kad šiuo atveju svarbiausią sprendimą gali priimti tik patyręs gydytojas neurologas. Jo darbą šiandien palengvina per paskutinius 10-15 metų sukurti nauji diagnostikos metodai, leidžiantys labai tiksliai atskirti Parkinsono ligą nuo savaiminio drebėjimo, kitų parkinsonizmo rūšių. Šie tyrimo metodai brangūs ir sudėtingi, todėl gali būti atliekami tik specializuotuose centruose (Lietuvoje – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikose). Radionuklidinės kompiuterinės tomografijos su specifiniu Parkinsono ligos žymeniu Datscan metu galime pastebėti susilpnėjusį kontrastinės medžiagos telkimąsi galvos smegenų pamato branduoliuose. Pozitroninės emisinės tomografijos metu galima nustatyti specifinius galvos smegenų medžiagų apykaitos sutrikimus, o galvos smegenų echoskopijos tyrimas rodo smegenų kamieno struktūrų pakitimus. Parkinsono ligos genetiniai tyrimai sparčiai žengia į priekį. Tikėtina, kad po kelerių metų galima bus prognozuoti kiekvieno žmogaus susirgimo perspektyvą ir sutrukdyti ligai vystytis.


Gydymas
Atsiranda naujų Parkinsono ligos gydymo alternatyvų. Kuriamas eksperimentinis genų inžinerijos metodu pagrįstas gydymo būdas, kurio tikslas – pakeisti klaidingą genetinę informaciją teikiančius konkrečius genus sveikais, atkurti biocheminę pusiausvyrą galvos smegenyse ir sustabdyti nervinių ląstelių nykimą.
Tačiau praktikoje dažniausiai liga sėkmingai gydoma geriamaisiais vaistais. Yra tyrimais pagrįstų įrodymų, kad kai kurie jų ne tik pašalina simptomus, bet ir lėtina ligos progresavimą: tai rasagilinas, selegilinas, pramipeksolis, ropinirolis. Jei pacientą pradedame gydyti šiais vaistais, tikėtina, kad jo ligos eiga bus palankesnė, o gyvenimo kokybė geresnė. Kiti vaistai (levodopa, amantadinas, triheksifenidilis) šalina ligos simptomus.
Parkinsono ligai gydyti skirti medikamentai gali būti įvairiai sėkmingai derinami tarpusavyje, taip pat ir su kitų grupių vaistais, nes reikia išaiškinti ir gydyti miego sutrikimus, depresiją ir nerimą, šlapinimosi bei tuštinimosi, lytinės funkcijos sutrikimus.
Kiekvienas pacientas unikalus, todėl gydytojas turi rasti jam tinkamiausią gydymo variantą. Tikiu, kad pastaruoju metu susirgęs Parkinsono liga asmuo, kurio gydymą skiria patyręs specialistas neurologas, jausis visiškai kitaip nei prieš 15-20 m. metų susirgęs ar nepakankamai kompetentingai gydomas pacientas, jo prognozė bus daug palankesnė. Būtina, kad ligonis laikytųsi rekomenduoto gydymo režimo ir nenutrauktų vaistų vartojimo savo nuožiūra, nes vėliau grįžti į buvusią funkcinę būklę tampa vis sunkiau. Staigus vaistų nutraukimas gali sukelti net ir gyvybei pavojingų komplikacijų: trinka širdies, raumenų, inkstų veikla, kvėpavimas, temperatūros reguliacija, psichinė būklė.
Ne rečiau nei kas 6 mėn. reikėtų apsilankyti pas neurologą, jis kiekvieną kartą persvarstys ir koreguos gydymo tinkamumą. Progresuojant Parkinsono ligai, vaistų dozės didėja, o jų efektyvumas mažėja, nes biocheminis ir struktūrinis deficitas sunkėja. Sulėtėja skrandžio ir žarnyno motorika, todėl išgerti vaistai ilgiau lieka skrandyje. Ilgainiui gali sutrumpėti vaisto veikimo laikas, atsirasti naujų simptomų. Kartais būklės pakitimus sunku ir nuspėti – sukaustymas kaitaliojasi su nevalingais judesiais, vargina staiga užeinantis neramumas, prakaitavimas, dažnas širdies plakimas, aiškaus mąstymo stoka.
Kai gydymas geriamaisiais vaistais tampa nepakankamai efektyvus, atsiranda būklės svyravimų, taikomi alternatyvūs gydymo metodai: į galvos smegenis implantuojamas elektrinis stimuliatorius (stereotaksinė gilioji galvos smegenų stimuliacija) arba vaistai tiekiami kitu būdu (tiesiogiai į dvylikapirštę žarną, aplenkiant skrandį, nuolatine pompa tiekiamas levodopos/ karbidopos gelis arba į poodį pompa injekuojamas apomorfinas).
Stereotaksinės operacijos šiuo metu atliekamos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neurochirurgijos klinikoje, o gydymas levodopos/ karbidopos geliu pradedamas Vilniaus universiteto santariškių klinikų Neurologijos centre. Šie gydymo metodai sudėtingi, invaziniai, labai brangūs, nors pacientui nemokami. Kiekvieną kartą sprendimą dėl tokio gydymo būdo galimybės priima gydytojų konsiliumas specializuotame universitetiniame Parkinsono ligos gydymo centre, kuris konstatuoja, kad tai yra vienintelė alternatyvi gydymo galimybė konkrečiam pacientui ir nėra jokių fizinių, psichologinių, techninių ar kitokių kliūčių. Svarbu, kad pacientas pajėgia bendradarbiauti, tiksliai vykdyti gydytojo paliepimus ir sutinka su tokiu gydymo būdu.
Labai svarbūs ir nemedikamentiniai gydymo būdai: kasdieninė mankšta ir fizinis aktyvumas, reabilitacija, kuri gerina judesius, kalbą, rijimą. Ligoniai, sergantys Parkinsono liga, dalijasi savo patirtimi, patarimais ir gudrybėmis, kurios padeda sumažinti varginančius simptomus (drebėjimą, sukaustymą ir kitus), pagerinti laikyseną, padeda lengviau atsistoti. Tokių patarimų pagrindinėmis Europos Sąjungos kalbomis galima rasti Europos Parkinsono ligos asociacijos internetiniame puslapyje (www.epda.eu.com/copingStrategies).
Drebėjimą mažina pratimai su kamuoliuku (patariama ritmiškai mėtyti kamuoliuką iš vienos rankos į kitą ir atsipalaiduoti arba jį spaudyti), stalo teniso žaidimas, pirštų „sprigtų“ pratimas, pieštuko sukimas pirštuose, rankos laikymas (kai kitas žmogus laiko jūsų ranką). Ėjimą palengvina lipimas nuožulniai arba į kalną, žingsnio pradėjimas kulnu, ritmiškas skaičiavimas, prisilietimas atsiradus sustingimui, žygiavimas (ypač naudingas pratimas artėjant prie slenksčio, tarpdurio), žingsniavimas atgal (padeda atsiradus sustingimui), kamuolio mušinėjimas į žemę, raumenų tempimo pratimai, šokiai (ypač tango arba nacionaliniai šokiai), kurie padeda atsipalaiduoti, mažina sustingimą, drebėjimą, gerina pusiausvyrą, judesiai tampa laisvi, mažėja nevalingų judesių. Švilpavimas mažina seilėtekį, gerina kalbą. Muzikos ir fizinė terapija padeda lengviau atsistoti, gerinti laikyseną, mažinti mėšlungius. Visi šie metodai tik papildo gydymą vaistais.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Parkinsono ligos ir judėjimo sutrikimų kabinete konsultuoja patyrę šios srities specialistai, atliekami šiuolaikiški tyrimai ir skiriamas individualus gydymas.
Galima registruotis kabineto telefonu +370 5 236 5155, VUL SK Konsultacijų poliklinikos telefonu ir internetu [url="http://www.pasveik.lt"url]www.pasveik.lt[/a], [url="http://www.sveikas.lt"url]www.sveikas.lt[/a], [url="http://www.santa.lt"url]www.santa.lt[/a]

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai