Paragripas (J04.0-J04.2, J12.2)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjai – paragripo virusai (4 serovarai), turintys RNR, priklauso Pa-ramyxoviridae šeimai.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – ligonis ir virusų nešiotojas; virusai plinta lašiniu būdu per orą; labai imlūs maži vaikai; imunitetas tipiškas, specifinis, trumpalaikis.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 3–4 dienos, rečiau iki 7 dienų;
ligos pradžia poūmė;
temperatūra subfebrili, retai febrili, nuo pirmosios ligos dienos atsiranda kataro požymių (sloga, kosulys, užkimęs balsas);
intoksikacija neryški;
galimi rinofaringito, laringotracheobronchito, laringito (krupo) požymiai, kartais pneumonija;
žiotys hiperemiškos, minkštojo gomurio gleivinė granuliuota.
4. Diagnozę pagrindžia:
viruso antigeno radimas imunofluorescencijos ir ELISA metodais, tiriant nosiaryklės sekretą;
teigiama hemosorbcijos slopinimo reakcija, KSR, ELISA (tiriama ligos pradžioje ir po 2 savaičių, titras didėja);
virusologinis tyrimas (nosies, nosiaryklės sekretai sėjami į ląstelių kultūras).
5. Diagnozės formulavimas:
Paragrippe (infectio paragripposa): tracheobronchitis acuta (rhinopharyngitis acuta, laryngitis acuta), f.mitis.
II. Gydymas:
1. Antrasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinio gydymo nėra.
4. Ligonį, nustačius krupo sindromų, reikia skubiai guldyti į intensyviosios terapijos palatą. Prasidėjus asfiksijai, duodama kvėpuoti deguonies, šiltų aerozolių inhaliacijų su adrenalinu. Jeigu kvėpavimas nepalengvėja, daroma intubacija.
5. Prisidėjusi pneumonija gydoma antibiotikais (penicilino grupės, eritromicino, doksiciklino ir kt. įprastinėmis dozėmis).

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Mūsų draugai