Kova su storosios žarnos vėžiu vis veiksmingesnė

Nors padėti sergantiems storosios žarnos (kolorektaliniu) vėžiu galima net esant galutinei IV ligos stadijai, tačiau, Kauno medicinos universiteto Chirurgijos klinikos koloproktologijos sektoriaus vadovo prof. Dainius PAVALKIO teigimu, tik laiku kreipusis į medikus liga bus diagnozuota tokios stadijos, kada galimybės išgyventi yra pačios didžiausios. Deja, dauguma lietuvių, gėdydamiesi kraujavimo ir kitų žarnyno problemų, į medikus kreipiasi per vėlai.
 

Tabu, kurį būtina įveikti


Storosios žarnos vėžys, kaip ir dauguma kitų vėžio formų, pradinės stadijos dažnai yra besimptomis. Pasak prof. D. Pavalkio, dažniausiai storosios žarnos vėžiu susirgęs žmogus pradeda skųstis naujai atsiradusiais virškinimo sutrikimais, pilvo pūtimu, pasikeitusia išmatų forma, vėliau pastebimas kraujas (tai ypač būdinga tiesiosios ar nusileidžiančios storosios žarnos vėžiui), o ypač kraujingos gleivės išmatose.
Jei pacientas vyresnis nei 50 metų ir išmatose pasirodė kraujo, pagal daugumos Europos šalių rekomendacijas reikia atlikti storosios žarnos tyrimą. Bet kuriuo atveju, pastebėjus išmatose kraują, reiktų nedelsiant kreiptis į gydytojus – šeimos gydytoją, koloproktologą, gastroenterologą. „Ir tikrai nereikia nusiteikti pačiam blogiausiam“, – sako ilgą darbo patirtį sukaupęs medikas.
Pasak jo, apie 95 proc. visų kraujavimų iš virškinamojo trakto yra nevėžinės kilmės. Tačiau be apžiūros ir ištyrimo atsakyti, kuris ligonis kraujuoja dėl vėžio, o kuris – dėl kitų ligų (dažniausiai hemorojaus) negalima. Be to, profesorius pabrėžė, kad jokiu būdu negalima užsiimti savigyda ar gydytis pagal kaimyno rekomendacijas, neįsitikinus, kad nėra tiesiosios žarnos vėžio, kadangi priemonės, kurios padeda sergant hemorojumi, pradžioje padeda ir sergantiems tiesiosios žarnos vėžiu. Kraujavimas iš virškinamojo trakto – tai ne kraujavimas iš piršto. Dažnai žmonės gėdijasi apie savo problemą prasitarti ne tik medikams, bet ir patiems artimiausiems žmonėms. Tačiau būtina suvokti, kad laikas nėra jūsų sąjungininkas ir uždelsus gali būti per vėlu.
 

Padėti galima net labai progresavus ligai


Pasak kito pašnekovo Kauno medicinos universiteto Gastroenterologijos klinikos docento Kęstučio ADAMONIO, sergamumas storosios žarnos vėžiu nuolat didėja. Deja, nemaža dalis navikų diagnozuojama per vėlai. Pasak jo, storosios žarnos vėžys nėra pati piktybiškiausia vėžinė liga. Diagnozės nustatymo metu apie 15 proc. ligonių diagnozuojama pirmoji stadija, apie 30 proc. antroji, o likusiems – trečioji ir ketvirtoji vėžio stadijos. „Norėčiau pabrėžti, kad net ketvirtos stadijos vėžiu sergantys ligoniai turi galimybių visiškai pasveikti, nes dabar jau atliekamos išplėstinės radikalios operacijos, taikoma agresyvi chemoterapija ir spindulinė terapija. Bent jau KMUK duomenimis, apie 10 procentų ligonių, sergančių IV stadijos storosios žarnos vėžiu, pasveiksta ir gyvena 5 metus, o tai onkologijoje yra sutartinis pasveikimo laikas. Dar svarbiau yra tai, kad pasveikimo tikimybė sergant I stadijos vėžiu yra daugiau nei 90 proc., o II – apie 70 proc. ir mažėja, todėl ypač svarbu, kad pacientai, pamatę kraują išmatose ar pajutę kitus vėžio simptomus, nedelsdami kreiptųsi į medikus“, – sako doc. K. Adamonis.
 

Tyrimai nemalonūs, bet reikalingi


Daliai ligonių storosios žarnos vėžys diagnozuojamas atsitiktinai, pvz., diagnozavę mažakraujystę, gydytojai pradeda ieškoti jos priežasties ir, tirdami žarnyną, nustato, kad kraujuoja iš naviko. Pasak Klaipėdos ligoninės proktologo chirurgo-onkologo Prano ŠNIUOLIO, labai specifiniai pirmose stadijose yra slapto kraujo išmatose nustatymo tyrimai, kurie pasako, kad į išmatas kažkur žarnyne, skrandyje ar plonosiose žarnose patenka kraujo. Šis tyrimas padeda atrinkti ligonius, kuriems nepasireiškia simptomų ir kuriems reiktų atlikti endoskopinį tyrimą. Patys tiksliausi yra endoskopiniai tyrimai. Nors žmonės jų nemėgsta, bet diagnozės nustatyti neatliekant endoskopinio storosios žarnos tyrimo negalima. Šios procedūros metu vėžio diagnozei patvirtinti atliekamas histologinis ištyrimas mikroskopu, įvertinant auglio struktūrą. Pasak jo, visuomenėje vyrauja neigiama nuomonė apie kolonoskopijos skausmingumą, todėl būtina pasakyti, kad prieš procedūrą atliekama paviršinė narkozė ir pacientas nieko nejaučia. Yra naujas storosios žarnos ligų diagnostikos būdas – endoskopinė kapsulė (pacientas ją nuryja), tačiau ji brangi, ir pacientas turi pats nusipirkti apie du tūkstančius litų kainuojančią kapsulę. Labai informatyvus tyrimas yra kompiuterinė kolografija, kuri atliekama Klaipėdos univesiteto ligoninėje, be to, neprarado savo efektyvumo ir rentgenologinis žarnyno tyrimas.
 

Ar galima ligos išvengti?


Nors ligos išsivystymą lemiantys veiksniai nėra gerai žinomi, tačiau, prof. D. Pavalkio teigimu, yra aišku viena – didesnė nei vidutinė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu yra žmonėms su tam tikru paveldimumu. Beveik visiems, kuriems diagnozuojama storosios žarnos polipozė, per gyvenimą ir palyginti jauname amžiuje išsivysto storosios žarnos vėžys. Taip pat didesnė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu yra ligoniams, gydytiems radioterapija dėl gimdos kaklelio ar prostatos vėžio, bei tiems, kurie prieš tai sirgo storosios žarnos vėžiu ir jau buvo pasveikę. Be to, rizikos veiksniais, didinančiais tikimybę susirgti storosios žarnos vėžiu, laikoma dieta, kurioje yra mažai ląstelienos ir daug riebalų, bei vidurių užkietėjimai, uždegiminės storosios žarnos ligos, tokios kaip nespecifinis opinis kolitas. Profesoriaus teigimu, vienintelė žinoma šios vėžio formos profilaktikos priemonė yra daug ląstelienos turinti dieta. Suaugusiems rekomenduojama suvalgyti apie 30 g skaidulų per dieną. Didelį skaidulų kiekiai yra sėlenose, vaisiuose ir daržovėse, neskaldytuose grūduose, neskaldytų grūdų duonoje ir kituose produktuose. Tačiau, pasak prof. D. Pavalkio, būtina įsidėmėti, kad storosios žarnos vėžys yra tokia liga, kurios pagrindinė profilaktikos priemonė yra ligos nustatymas esant ikivėžinėms, polipo arba gerybinio auglio stadijoms.
 

Gydymo metodai nuolat tobulėja


Pasak prof. D. Pavalkio, pagrindinis storosios žarnos vėžio gydymo metodas yra chirurginis, tačiau paskutiniu metu vis dažniau taikomas tiesiosios žarnos vėžiu sergančiųjų gydymas iki operacijos – spindulinis arba jo derinys su  chemoterapija. Nustačius ligą, beveik visais atvejais reikalinga operacija. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie laparoskopines (mažai traumuojančios) tiesiosios žarnos navikų operacijas. Pvz., KMUK Koloproktologijos sektoriuje per metus atliekama per 200 storosios žarnos navikų šalinimo operacijų ir naudojamos visos reikalingos technologijos, atliekamos visos įmanomos ir – svarbiausiai -– tam ligoniui reikalingos operacijos. Tačiau svarbiausia tai, kad ligonio gyvenimo kokybė nukenčia tik pirmąjį pusmetį po operacijos, o, praėjus 1 metams, jų gyvenimo kokybė visiškai nesiskiria nuo prieš tai buvusios. Mitybos keitimas irgi yra tik pirmų savaičių po operacijos reikalas, nes, sugijus žaizdoms, jei nėra didelių sąaugų pilve, ligoniai gali pereiti prie normalaus įprasto maitinimosi režimo.

Susiję straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai