Vaikai iš mėgintuvėlio

Apie nevaisingumo priežastis, gydymo būdus, galimas komplikacijas kalbamės su gydytoju A.GUDONAVIČIUMI. Jis pirmasis Lietuvoje privačioje “Motinos ir vaiko” klinikoje Kaune ėmė taikyti dirbtinio apvaisinimo metodą.
 

Kokios dažniausios nevaisingumo priežastys?


Šeimos nevaisingumas gali priklausyti nuo vyro, moters arba nuo abiejų sutuoktinių. Nuo vyro - kai spermatozoidų skaičius spermoje yra labai mažas arba spermatozoidai negyvi. Nepastojama ir dėl “moteriškų” priežasčių - ovuliacijos sutrikimų, kai moteris netekusi kiaušintakių arba kiaušintakiai yra užakę, serga endometrioze (kai gimdos gleivinės gabaliukas priauga prie kiaušintakio, gimdos ar žarnos; dėl to taip pat kartais tenka pašalinti kiaušintakį). Imuninio nevaisingumo - kai kiaušialąstė ir spermatozoidas vienas kitą atstumia - priežastimi laikomi abu partneriai. Nevaisingumo priežasties nustatymas - ilgas procesas, ne visada ją iš viso pavyksta nustatyti. Tokiu atveju taip ir rašoma - “neaiškios kilmės nevaisingumas”.
 

Kokie yra nevaisingumo gydymo metodai?


Tai priklauso nuo nevaisingumo priežasties. Jei bloga vyro sperma - skiriame vaistų jai pagerinti. Moters ovuliacijos sutrikimai taip pat gydomi vaistais. Tačiau jei moteris netekusi kiaušintakių, jie užakę arba pažeisti ir kiaušialąstė pro tokius kiaušintakius negali patekti į gimdą - pastoti natūraliu būdu moteris neturi jokių šansų. Tokiu atveju - iš karto, esant neaiškios kilmės nevaisingumui - kai kiti gydymo metodai nebepadeda, taikomas dirbtinis apvaisinimas, vadinamasis in vitro (lot. - mėgintuvėlyje) metodas. Kitas metodas - in vivo (lot. - organizmo viduje), kai partnerio sperma suleidžiama tiesiai moteriai į gimdą - taikomas labai retai. Jo efektyvumas - 10 proc.


 

Kaip atliekamas dirbtinis apvaisinimas?


Operacijos metu iš moters organizmo paimama kiaušialąstė (arba kiaušinėlis) ir įdedama į specialų indelį. Vyras duoda spermos, ir mes ją įleidžiame šalia kiaušinėlio. Kiaušinėlis apsivaisina, ir ima vystytis žmogutis: iš vienos ląstelės susidaro dvi, keturios ir taip toliau. Dvi paras apvaisintus kiaušinėlius laikome tam tikroje terpėje inkubatoriuje. Į moters gimdą įdedame dviejų parų embrionus, ir dažniausiai tai būna keturių ląstelių žmogučiai. Kol kas tai yra efektyviausias nevaisingumo gydymo metodas: atlikus šią procedūrą, 25-30 proc. moterų iš karto pastoja. Jeigu dirbtinį apvaisinimą atlikus keturis kartus moteris vis tiek nepastoja, vėliau tikimybė pastoti tokiu būdu lieka tik 1-2 proc.
 

Kodėl dirbtinio apvaisinimo metu tik dalis moterų iš karto pastoja?


Jei atliktume tokį eksperimentą: surinktume šimtą sveikų šeimų ir lieptume per vieną mėnesį pastoti, tai pastotų taip pat tik 25-30 proc. moterų. Ir tik per vienerius metus visų tų šeimų moterys pastos. Gamta pati tvarko, kada moteris gali pastoti. Mes, medikai, atrodo, atliekame viską: ir moterys būna hormoninių vaistų kursą suvartojusios, ir ne vieną embrioną į gimdą įdedame, bet moteris vis tiek nepastoja. Kartais ir amžius trukdo. Sulaukus 40 metų, moters galimybė pastoti labai sumažėja.
 

Kiek embrionų įdedate moteriai į gimdą?


Dažniausiai įdedame tris - pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus tiek embrionų daugiausiai galime įdėti moteriai į gimdą dirbtinio apvaisinimo metu. Tačiau tai dar nereiškia, kad moteriai pastojus trejetukas ir gims. Rečiausiai vystosi visi 3 (3 proc. visų atvejų), dažniau - du (22 proc.), dažniausiai - tik vienas embrionas (75 proc. atvejų).
 

Dirbtinio apvaisinimo metu mėgintuvėlyje apsivaisina ir daugiau kiaušinėlių. Kur keliauja nepatekę į moters gimdą embrionai?


Operacijos metu apsivaisina ir 10, ir 15 kiaušinėlių (geras rezultatas - jei apsivaisina 7 iš 10) - tiek turime ir embrionų. Biologas pagal jų spalvą, lygumą, granuliacijų skaičių atrenka tris geriausius embrionus, juos ir įdedame. Neįdėti į moters gimdą embrionai tiesiog toliau nesivysto. Šiuo metu yra išrastos terpės, kuriose embrionai gali vystytis iki savaitės laiko. Vėliau jie paprasčiausiai sunyksta - tai galima pavadinti ir embriono sunykimu, ir išmetimu. Taip ir pas mus anksčiau būdavo. Dabar mes jau turime laboratoriją, kurioje likusius embrionus užšaldome. Ir jei moteris iš pirmo karto nepastoja - atšildžius tuos embrionus procedūrą galima kartoti.
 

Dėl šių - sunykstančių ar išmetamų - embrionų ir kilo triukšmas Seime, ruošiant Civilinio šeimos kodekso projektą?


Taip. Kai kurie Seimo nariai tai laiko pasikėsinimu prieš naują gyvybę. Tačiau nuo kada iš tiesų Katalikų bažnyčia skaičiuoja naujos gyvybės pradžią? Lietuvos įstatymai juk leidžia nėštumo nutraukimą iki dvylikos savaičių. Aiškinama, kad tik tada atsiranda žmogaus dvasia - įvyksta embriogenezė, susiformuoja visi organai, smegenys, ir nėštumo nutraukimas vėliau jau laikomas žmogžudyste. Jei jau įstatymai leidžia nėštumo nutraukimą, tai kodėl gi nenorima leisti dirbtinio apvaisinimo, kai žūsta tik kelių parų embrionas ir tai padeda porai, ilgus metus laikytai nevaisinga, patenkinti vieną iš esminių poreikių žmogaus gyvenime - susilaukti vaikų? O draudimais nieko neišspręsi: jei uždraus Lietuvoje - net artimiausi kaimynai latviai, estai tai darys. Žmonėms tik brangiau kainuos.
 

Kokios galimos komplikacijos moteriai, siekiančiai pastoti dirbtinio apvaisinimo būdu?


Vienas rizikos faktorių, ypač vyresnio amžiaus moterims, yra tai, kad kiaušialąstė nesubręs, ir nebus ką apvaisinti. Antras rizikos faktorius, ir jis kur kas pavojingesnis sveikatai, - galintis atsirasti hiperstimuliacijos sindromas, kai moteriai vienu metu pradeda augti labai daug folikulų, o juose - kiaušinėlių. Tada labai padidėja kiaušidės, atsiranda pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas. Dėl to kartais net tenka guldyti moteris į ligoninę ir skirti specialų gydymą. “Motinos ir vaiko” klinikoje atlikome apie šimtą dirbtinių apvaisinimų mėgintuvėlyje, ir pasitaikė trys hiperstimuliacijos sindromo atvejai. Persileidimų iki dešimtos nėštumo savaitės pasitaiko apie 20 proc., tai yra šiek tiek daugiau nei pastojus natūraliu būdu.
 

Ar yra papildomų rizikos faktorių vaikams, “pradedant” juos mėgintuvėliuose?


Ne. Pasaulyje naudojant dirbtinį apvaisinimą gimė jau beveik milijonas vaikų. Įrodyta, kad apsigimimų skaičius - lygiai toks pat, kaip ir natūraliu būdu pastojus. Mes nesikišame, kaip dabar bandoma įrodyti, į tėvų genetiką. Mes tiktai padedame susijungti kiaušialąstei su spermatozoidu, kai tai padaryti organizmo viduje jie neturi jokių galimybių.
 

Kokio amžiaus poros dažniausiai kreipiasi į jūsų kliniką?


Į mus dažniausiai kreipiasi poros, vyresnės nei 35 metų
amžiaus, ilgai, nors ne visada teisingai gydęsi nevaisingumą. Dažniausiai kito kelio joms padėti ir nėra - tik in vitro metodas. Jaunesnės šeimos gal dar tikisi, kad viskas savaime susitvarkys ar kad padės kiti gydymo metodai. Galų gale ir švietimas apie nevaisingumo problemas pas mus yra gana žemo lygio. Be to, lietuvių tauta yra uždara, šalta, bijo atsiskleisti, būti kritikuojama. Ir žmonės, kenčiantys dėl nevaisingumo, paprastai patiria daug psichologinių išbandymų.
 

Kokie tie išbandymai?


Pirmiausia - nusivylimas, kad jų šeima - ne kaip visos šeimos. Iš pradžių tai slepiama, nesikreipiama ir į gydytojus, o aplinkiniai laukia: na kada gi tos atžalos? Prasideda klausimai, “rėmimas prie sienos”, ir šeima nusprendžia: laikas kreiptis į gydytojus.
Jeigu norimo rezultato iš karto nėra - po 2-5 metų pora nusivilia ir gydytojais, ir visais aplinkiniais. Tada šeima užsisklendžia arba išyra (tokia gana dažna pabaiga), arba, jei partneriai myli vienas kitą, ima ieškoti kitų kelių. Tokius išbandymus praėjusios šeimos dažnai kreipiasi ir į mus, tikėdamosi naujų gydymo būdų stebuklo. Ir iš tiesų - dažnai tas stebuklas įvyksta.
 

Ar Lietuvoje apvaisinama donoro sperma?


Apvaisinimai donoro sperma Lietuvoje draudžiami. Dešimtadalis nevaisingų šeimų negali susilaukti vaikų dėl sunkios vyrų spermos patologijos. Yra vyrų, sergančių aspermija (jų spermoje nėra spermatozoidų), yra vyrų, kurių spermatozoidai negyvi ir gydant jie neatgaivinami. Tokiu atveju šeimai padėti susilaukti palikuonių gali tik donoras. Geriausia, kai naudojama šaldyta donoro sperma - visame pasaulyje egzistuoja spermos bankai, kur donorų sperma būtent taip ir laikoma. Be to, tokia sperma tikrinama dėl įvairių infekcijų, o ypač dėl AIDS. Kai kuriose šalyse į spermos bankus atėję pacientai gali pasirinkti donorą net pagal nuotrauką, amžių, ūgį, išsilavinimą, akių spalvą.
Seimas spermos donorystę Lietuvoje draudžia dėl kraujomaišos galimybės. Tačiau ši problema bus labai paprastai išspręsta, jei šalyje bent vienas spermos bankas bus kompiuterizuotas ir jame bus kaupiami rezultatai. Kai vieno donoro sperma yra apvaisinamos ir pagimdo penkios moterys - donoras paprasčiausiai pašalinamas iš banko.
Apie dirbtinį apvaisinimą kalbamės su kunigu, teologijos daktaru Andriumi NARBEKOVU.
 

Kokia Bažnyčios nuostata dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje atžvilgiu?


Bažnyčia yra už dirbtinę pagalbą tam, kad žmonės turėtų savų vaikų. Tačiau negalima daryti to, kas pažeidžia žmogaus gyvybės principą, kai, o taip būna dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje metu, - gyvybės suskirstomos į daugiau ir mažiau vertingas. Vienoms suteikiama teisė egzistuoti, o “atliekamos” užšaldomos, išmetamos į šiukšlių dėžę. Juk viena iš visuotinių moralės normų teigia, kad niekas neturi teisės atimti žmogaus gyvybės. Dėl šios normos pažeidimo Bažnyčia yra prieš dirbtinį apvaisinimą in vitro.
 

Nuo kada Bažnyčia skaičiuoja naujos gyvybės pradžią?


Naujos gyvybės pradžia laikomas apvaisinimo momentas. Nuo pat naujos ląstelės atsiradimo yra ir siela (juk pasakyta: kai tik atsiranda kūnas, Dievas įkvepia sielą). Ir tokia kaina - atimant gyvybes - negalima siekti tikslo, kuris savaime yra gražus (šiuo atveju - vaikų).
K
 

ą Bažnyčia sako apie vaiko pradėjimą padedant donorui?


Santuoka - dviejų asmenų vienybė, o donoras ją ardo. Jau vien dėl to Bažnyčia yra prieš tokį gyvybės pradėjimą. Reikia atsižvelgti ir į paties vaiko teises. Vaikas turi prigimtinę teisę į abu tėvus. Šiuo atveju ši teisė pažeidžiama - toks vaikas paprastai net nežino, kas yra jo tėvas.

 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai